Šįkart paklausykime

Žinau, kad kartais akyse ima mirgėti raidės, tad siūlau paklausyti  „Ryto alegro“ laidos ištrauką. Joje girdėsite informaciją apie pačias naujausias „Minties“ leidyklos knygas, kurias jau aptarėme ir dar nespėtas aprašyti bloge.

Tad spauskite čia ir klausykite nuo  33min. 27s.

Melomanams ir kinomanams

Sveiki, šįkart siūlau pabūti arčiau kino ir muzikos menų. Pristatau dvi visai naujas, dar spaustuvės dažais kvepiančias knygas „Regimas žmogus, arba kino kultūra“ ir „Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“ plokštelėse 1962-1992 m.“. 

„Regimas žmogus, arba kino kultūra“ (iš vokiečių kalbos vertė Indrė Klimkaitė) – tai vengrų kilmės kino kritiko, estetiko, rašytojo ir poeto Bela Belašo knyga, laikoma vienu iš klasikinės kino teorijos veikalų, be kurio neįsivaizduojama nei šios srities teorija, nei diskusijos.

Autorius šioje knygoje, pirmą kartą išleistoje 1924 m., vienas pirmųjų mėgino kalbėti ir padėti pamatus kino teorijos vystymuisi. Tačiau nors ir parašytas beveik prieš šimtą metų, Bela Belašo veikalas „Regimas žmogus, arba kino kultūra“ ypač aktualus šiandien, kai vizualumo vaidmuo ir kultūra tampa svarbiu tyrimų ir studijų objektu, o literatūros, skirtos kino teorijai, beveik nėra. Ypač tai gali pastebėti skaitantys lietuvių kalba.

  

  „Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“ plokštelėse1962-1992 m.“

„Minties“ leidykla nepaliks nuskriaustų ir melomanų – jų greitu metu knygynuose lauks Luko Devitos paruošta knyga „Lietuvos populiarioji muzika, džiazas irrokas firmos „Melodija“ plokštelėse 1962-1992 m.“

Kaip atskleidžia leidinio pavadinimas – tai minėtu laikotarpiu leidyklos „Melodija“ išleistų plokštelių katalogas su įvairių straipsnių muzikos temomis autoriaus Luko Devitos tekstais, pasakojančiais lietuviškų plokštelių istoriją, pradedant 1907 m., kuomet Rygoje į 19 plokštelių buvo įrašytos lietuvių liaudies dainos, bei apie visąsąjunginę plokštelių firmą „Melodija“.

                                        

Apie tradicijas, burtus ir prietarus prieš pat Kalėdas

„Lietuvių kalendorinės šventės. Iš JonoBalio palikimo“

„  -Po lova deda indą su žiedu. Jei sapne žiedą užmaus vaikinas, bus vestuvės.

         -Kūčių vakarą merginos gula išpintomis kasomis. Kas sapne supins, už to ištekės.

          -Jei per Kalėdas miškas esti šarmotas, bet nėra didelio šalčio, tai vasara bus lytinga ir su                    didelėmis perkūnijomis “

     Knyga, būtina kiekvieno lietuvio lentynoje, o prieš šventes – rankose, tai veiklas „Lietuvių kalendorinės šventės. Iš Jono Balio palikimo“.

     Jonas Balys buvo naujos lietuvių folkloristikos ir etnologijos eros pradininkas Nepriklausomoje Lietuvoje, etnologas profesionalas. Didžiąją dalį medžiagos apie kalendorines šventes Jonas Balys kopijavo iš Lietuvių tautosakos archyvo, bijodamas, kad pastarasis gali būti sunaikintas sovietinės valdžios, taip pat tautosakos žinias rinko ir pats važinėdamas po kraštą.

     Knyga „Lietuvių kalendorinės šventės. Iš Jono Balio palikimo“ neatskiria tautosakos ir liaudies papročių, o juos sujungia ir pateikia būtiniausius paaiškinimus. Šį leidinį galima vadinti savotiška mūsų papročių, burtų ir apeigų enciklopedija, ypač aktualia šiandien, kai nemaža dalis lietuvių gyvena užsienyje, o Lietuvos jaunimas nesunkiai pasiduoda vakarietiškoms šventėms ir papročiams.

J. Franko atsiminimai: kliūtys įsidarbinant Vilniaus universitete

Knygoje „Vilnius – XIX amžiuje: atsiminimai“ publikuojami iš prancūzų kalbos versti profesoriaus Jozefo Franko atsiminimai, kuriuose atskleidžiamos XIX a. pirmosios pusės Vilniaus aktualijos.

Dėstyti Vilniaus universitete Jozefas Frankas buvo pakviestas kartu su savo tėvu Johanu Franku. Jų atvykimas į Vilnių užtruko, dėl biurokratinių kliūčių, iškilusių Vienoje, kurioje tuo metu dirbo Johanas Frankas. Apie jas atsiminimuose pasakoja Jozefas Frankas.

****

Tuo metu po kelių mėnesių pertraukos į miestą grįžo Rusijos ambasadorius grafas Razumovskis. Jį, važiuojantį iš Peterburgo per Vilnių, aplankė Universiteto rektorius. Ministrui pasidomėjus Universiteto reikalais, rektorius atsakė: „Puiku, pats garsusis Frankas dirbs klinikos profesorium.“ – „Nejaugi?“ – nepatikėjo ambasadorius. Rektoriui patvirtinus sušuko: „Argi senasis Frankas paliktų Vieną! Tai neįmanoma!“ – „Bet jau viskas sutarta.“ – „Tokiu atveju aš išardysiu tą reikalą ir gerai ištrinksiu Frankui galvą.“

Ponas Razumovskis, perpasakojęs šį pokalbį tėvui, pridūrė, kad iš nuostabos net užmiršo esąs rusas: jis tegalvojo, kaip bus sunku, netekus patikimo gydytojo. „Tačiau, – tęsė ambasadorius, – nelaikykite manęs egoistu, neįstengiančiu vardan tėvynės atsisakyti savo patogumų. Jūs atversite Rusijoje naują epochą. Peterburge įsitikinau, kokią didelę reikšmę imperatorius teikia liaudies švietimui. Jums ir sūnui bus sudarytos kuo geriausios sąlygos. Bet reikia nemenkos drąsos keičiant Austrijos klimatą į Lietuvos. Be to, jūs neužsilaikysite Vilniuje. Vos atvykęs, būsite iškviestas į Peterburgą.“

Kokiomis pirštinėmis praėjusiame amžiuje puošėsi lietuviai?

Megztos pirštinės – įprasta garderobo detalė atšalus orams. Raštuotos, margos ar vienspalvės, jos ne tik saugo nuo šalčio, bet ir tampa aprangos akcentu. Leidykla „Mintis“ netrukus skaitytojams pristatys knygą „Lietuvių tautinis kostiumas: pirštinės ir kojinės“, kurioje publikuojami darbai iš Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinių, apimančių beveik 400 pavienių mezginių ir jų porų – pirštinių, kojinių ir riešinių.

„Pirštinių ir kojinių mezgimas buvo laikomas greitu ir nesudėtingu darbu, kurio mergaitės išmokdavo dar prieš mokyklą. Kasdieninių kojinių porą numegzdavo per 2 vakarus. Megzdavo vakarais, taupydamos žibalą, atsisėsdavo „prie kuknės“ ar prie lango prieš mėnesieną, nes, anot pateikėjų, daug žiūrėti nereikia, sako, šviesos pakakdavo. Raštus nusipiešdavo viena nuo kitos per kalkę arba kurdavo pačios, piešdavo tol, kol raštas patikdavo. Vienos moterys pačios apmegzdavo savo šeimas paprastomis ir raštuotomis pirštinėmis ir kojinėmis, kitos, nemokėdamos ar neturėdamos laiko, duodavo mokančioms megzti senutėms, įnamėms, grytelninkėms ar miestelių žydėms. Žydės prekiaudamos laisvu laiku megzdavo. Mezgėjoms už darbą būdavo atsilyginama maisto produktais, vilnomis, pinigais ar pagalba dirbant sunkesnius ūkio darbus ir pan., po Antrojo pasaulinio karo nupirkdavo skarytę, medžiagos palaidinei ir kt. Neturtingos bežemės valstietės pirštinių, kojinių primegzdavo ūkininkėms ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Suplyšusias pirštines ir kojines seniau visada adydavo, šis darbas tekdavo pas ūkininkus tarnaujančioms pusmergėms, piemenėms.“

Animacinė matematika. Kaip gimsta animaciniai filmai?

Režisierės Jūratės Leikaitės animacinis filmas „Taip Laima lėmė“ apdovanojimuose „Sidabrinės gervės 2011“ nugalėjo metų geriausio animacinio filmo ir geriausio kompozitoriaus darbo (kompozitorius Kipras Mašanauskas) kategorijose. Šį rudenį J. Leikaitė pristatė knygą „Taip Laima lėmė. Animacinio filmo gimimas“, kurioje pasakoja apie šios juostos kūrimo kelią. Verčiant knygos puslapius, galima stebėti filmo „Taip Laima lėmė“ kūrimo procesą - susipažinti su kadruotės fragmentais, tapybos darbais, tapusius filmo dekoracijomis, pamatyti animacinių scenų pavyzdžius. Režisierė pristato animacijos virtuvės specifiką, atskleisdama faktus, procesus, kurie vyksta už kadro ir žiūrovams lieka nematomi.

• Vienai sekundei paprastai nupiešiame apie 12 piešinių;
• Vienos minutės trukmės filmui nupiešiame apie 720 piešinių (12 x 60 s);
• Jeigu scena trunka penkias minutes, tai turėsime nupiešti 3600 piešinių (720 x 5 min);
• Jeigu scenoje veikia du personažai, tai reikės 7200 piešinių (3600 x 2);
• Jei daugiau veikėjų, tai šį skaičių reiktų dauginti iš veikėjų skaičiaus.
• Atskiruose lapuose piešiame visus filmo kadre šalia veikėjų esančius ir kintančius objektus: pavyzdžiui, paimamas puodelis, atidaromos durys, pritraukiama kėdė ir pan.
• Kurdami filmą „Taip Laima lėmė“ sunaudojome daugiau kaip 500 kilogramų popieriaus.

Kiek kainuoja kelionės po buvusias TSRS šalis?

Vidmanto Šmigelsko kelionių dienoraštyje „Kryptis – Rytai“  – keturių lietuvių kelionės po kadaise buvusią bendrą šalį: 2009 m. – po Baikalo apylinkes, 2010 m. – po Ukrainą, Moldovą ir Padniestrę bei 2011 m. po Gruziją. Knygą galite pavartyti čia.

Šioje knygoje sudėti pasakojimai apie tris keturių keturiasdešimtmečių keliones. Mūsų grupė: verslininkai, pagal išsilavinimą inžinieriai, anykštėnas Aidas ir vilnietis Rimgaudas; pagal diplomą istorijos mokytojas, o gyvenime ūkininkas ir verslininkas iš Anykščių rajono Ričardas ir aš, geografijos mokytojas, dirbantis „Anykštos“ žurnalistu. Rimgaudas yra dar ir profesionalas fotografas, fotomenininkas, pozityvo ieškantis ir randantis, regis, ir ten, kur gėriu net nekvepia... Jis šios knygos iliustracijų autorius.

Kas jie tokie? Susipažinkite su romano „Visos tos kvailystės“ herojais

„Visos tos kvailystės“ – Deboros Moggach (Deborah Moggach) romanas apie pagyvenusių žmonių poreikius, viltis ir siekius šiuolaikiniame pasaulyje, kur jie dažnai gyvena lyg nematomi žmonės. Socialinių santykių komedijoje susipina taikli įžvalga ir gilesnė mintis apie įvairių kultūrų susidūrimą moderniame pasaulyje.

Kas jie tokie? Susipažinkite su šešiais herojais – pensininkais, kurie vedini skirtingų paskatų susivilioja pažadu patirti malonumų kupiną gyvenimo saulėlydį egzotiškoje Indijoje.

Ką tu skaitysi šią vasarą? Šiuolaikinis Europos romanas

D. Moggach romanas „Visos tos kvailystės“ negailestingai atskleidžia, kiek žmonės yra tolerantiški ir pasirengę priimti kitoniškumą – šalies ar žmonių. Pagyvenę britai suviliojami gražiais pažadais leisti senatvę nuostabiame viešbutyje Indijoje. Kitoje kultūroje atsidūrusi marga kompanija patiria daugybę nuotykių ir išbandymų. Tai tikroviškas žvilgsnis į senatvę ir į tai, ką ji mums duoda.

Kiek mumyse yra Sibiro? VI dalis

Eglės Gudonytės šios vasaros kelionė po Sibirą baigiasi Uimono stepėje.

Visos kelionės dalys: I, II, III, IV, V

Sakykite prašom, ar niekam neprireikė raudonos, mėlynos ir geltonos spalvos? Tokių pirmykščių, užsilikusių nuo pasaulio sutvėrimo? Gal pametėte paskutinę, o gal pamiršote, kaip atrodo? Žinau, kur jos sandėliuojamos, galima imti urmu ir po vieną.

Spalvų reikia atkakti į Uimono stepę. Suprantu, kad toli ir visa kita. Bet tik čia tokių gali gauti. Žydinčių gėlių jūrose. Dievai nešė nešė kažkur spalvas, na, gal kokion Antarktidon, bet va, pasiliejo jos ant žemės būtent čia.

Čia dievai maišo dažus pasauliui spalvinti

Kiek mumyse yra Sibiro? V dalis

Penktoji kelionės dalis – apsilankymas Ulužajaus slėnyje.
Ansktesnės dalys: I, II, III, IV

Ulužajus – tai sunkiai pasiekiamas negyvenamas (ak, gyvena ten vienas vienintelis žmogus su žirgais ir elektros generatoriumi) slėnis. Į Ulužajų vedančio keliuko Lietuvoj keliu nepavadintumėm. Žemėlapy jis pažymėtas kaip takas. Juo pravažiuoja tik miško mašinos ir traktoriai milžinai.

Ulužajuj gražu. Beprotiškai. Nors ir niekuo dėtas, slėnis atpirkinėja kaltę, kad jo žemėj trūni daugybė lietuvių kaulų. Ulužajuj ieškosime simbolinės vietos mamos sesutėms Vidutei ir Nijolytei paminėti. Jos mirė 1941-aisiais nuo bado ir ligų. Kapinių nėr, žmones laidojo tiesiog miške. Klausysimės, ką mums pašnibždės taiga, taip ir darysim.

Kiek mumyse yra Sibiro? IV dalis

Toliau su Egle Gudonyte keliaujame po Sibirą, kita stotelė – Barnaulo miestas. Ankstesnes dalis rasite čia: pirma, antra, trečia.

Barnaulas – didžiulis miestas prie Obės upės. Į Obę suteka kalnų Altajaus vandenys.

Holivudas

Barnaulas šiandien

Globalizacija

Kiek mumyse yra Sibiro? III dalis

Trečia pasakojimo iš Sibiro dalis – apsilankymas Ust Muta kaime. Ankstesnė dalys: pirma, antra

Ust Muta – atokus kaimas. Čia rusiškai nieks nekalba. Čia vasarą gyvena jurtose. Čia stūkso kalnas su žmogaus veidu. Centrinėj troboj lyg ir yra internetas, tik niekas jo nematė. Čia gyvena Mergenas („Šaunuolis“) su sena mama, jie tolimi Valios giminės. Ak ir duoda mums pylos: „Reikėjo pranešt, kad atvažiuojat, būtume aviną papjovę!“ Senolė džiaugiasi pamačiusi europiečius, o šiaip tai juk tik per televiziją regi... Dovanoju jai jūros atvaizdą, moteriškė sako: „Žinau jūrą! Rodė per televizorių.“

Anga jurtoje ugniakuro dūmams išeiti

Kiek mumyse yra Sibiro? II dalis

Antroje E. Gudonytės pasakojimo dalyje – nuotrupos iš kasdienio gyvenimo Ust Kane. Istorijos pradžią rasite čia.

A. Gudonienė prie savo namo. Jame ir gyvenome viešnagėje

Vakarais su Valia plepam ir lipdom koldūnus. Skalbinius skalbiame priepirty metalinėj balėjoj. Vandenį vežame bidone iš „kolonėlės“, esančios gretimoj gatvelėj. Gatvelės pavadinimas Partizanskaja...

Kiek mumyse yra Sibiro? I dalis

Knygos „Karta nuo Sibiro“ autorė Eglė Gudonytė neseniai grįžo iš kelionės po dokumentiniame romane aprašytas vietas – Sibirą, Altajaus kraštą, Ust Kano kaimą. Jos mama Asta Gudonienė (Mockaitytė) čia gyveno nuo pirmųjų trėmimų 1941-ųjų vasarą iki 1964-ųjų. Po 48 metų, praėjusią vasarą, A. Gudonienė apsilankė vaikystės ir paauglystės krašte, šiemet ir vėl ten sugrįžo. Abu kartus mamą kelionėje lydėjo ir E. Gudonytė – dalinamės jos pasakojimu ir vaizdais.

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Sibiras, Altajaus kraštas, Ust Kano kaimas

Ką tu skaitysi šią vasarą? Romanai apie šeimą ir santykius

Dar viena romanų grupė – apie gyvenimą – moterų, vyrų, šeimų ir, žinoma, apie meilę. Kaip be jos.

S. Mulot romanas „Fabrikantai“ dar kartą patvirtina, kad be moterų pasaulis sugriūtų.

Liza priversta nutraukti studijas, kad išgelbėtų šeimą nuo bankroto. Paaiškėja, kad ir kitos didingų Kanų giminės moterys traukė šeimą iš duobės, tik niekas tų pastangų nevertino.

Iš užkulisių: romano „Pakrantės sąnašos“ viršelio atsiradimas

Daugiau nei 20 skirtingų eskizų, dvi savaitės diskusijų, svarstymų el. paštu ir gyvai, po kurių gimė naujojo leidyklos „Mintis“ romano „Pakrantės sąnašos“ viršelis. Naują serijos Šiuolaikinis Europos romanas kūrinį, apdovanotą Europos sąjungos literatūros premija, jau galite atrasti mūsų knygyne.

Žingsniavimas prie tikslo:

Ką tu skaitysi šią vasarą? Skanūs ir įdomūs romanai

Po rimtųjų istorinių norisi atsikvėpti, užkąsti ir dar ką nors paskaityti.

Pirmenybė – broliukams latviams. Ne pats šviežiausias, bet tikrai smagus L. Muktupavelos romanas „Pievagrybių testamentas“ pagardintas razinkom – po kiekvieno skyriaus rasite receptuką. Taigi, jei nepatiks romanas, knyga tiks virtuvės lentynoje prie oliverių, beatų ir nomedų. Būtinai išbandykite receptus, pievagrybiai tikrai nebrangūs.
Knygoje pasakojama apie pirmuosius lietuvius juodadarbius Airijoje, patyrusius visus vergiško darbo ir gyvenimo niuansus. Pasakojimas autentiškas – autorė aprašo savo įspūdžius, perteikdama juos su nemaža ironijos doze. Romane neįtikėtinai šviesiai ir pozityviai aprašyti lietuviai – draugiški, malonūs ir patikimi.

Ką tu skaitysi šią vasarą? Istoriniai romanai

Į XVII amžių nukelia M. Ortso romanas „Katalina“, kuriame pasakojama neįtikėtina moters, sugebėjusios gauti popiežiaus leidimą būti vyru, istorija. O viskas prasidėjo Katalinos broliui iškeliavus į platųjį pasaulį, ir jai suvokus, kad būdama moterimi ji gyvenime patirs labai nedaug. Katalina de Erauso pakeitė savo tapatybę ir gyvenimą, tapdama Ispanijos-Meksikos kareiviu...
Pasiilgusiems magiškojo realizmo ši knyga turėtų labai patikti.

Rašyk.lt: „Panelės ir našlės. I dalis“

Rašyk.lt svetainėje publikuota knygos „Panelės ir našlės. I dalis“ recenzija. Originalų tekstą rasite čia.

*********************************************************************
Šeimyninė saga „Panelės ir našlės“ – netradicinis kūrinys, jau vien tuo, kad pirmiausiai gimė kaip serialas ir vaidybinis filmas. Tik vėliau scenarijaus autorė Maria Nurowska nusprendė darbo metu kilusias idėjas paversti romanu. Trys sagos tomai – tai pasakojimas, apimantis virš šimto metų. Tai istorija, matoma moterų – dažniausiai būtent panelių ir našlių – akimis.

Ką tu skaitysi šią vasarą? Lietuvių autorės romanas „Katė, kurios reikėjo“

Ieškantiems, kuo papildyti vasaros skaitinių sąrašą, pristatome leidyklos „Jovaro tiltai“ naujieną – Sandros Bernotaitės romaną „Katė, kurios reikėjo“.

Po motinos – valdingos, gniuždančios asmenybės – mirties pagrindinė veikėja, bibliotekininkė Virga neiškart sugeba suimti save į rankas, tapti atsakinga už savo gyvenimą. Šiame romane perteikiamas nelengvas jaunos moters vidinis virsmas.

Ką tu skaitysi šią vasarą? Karta nuo Sibiro (romano ištrauka)

Praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams nuo trėmimų į Sibirą pradžios, tragiškų Lietuvos istorijos įvykių atminimas vis dar gyvas ne tik Gedulo ir vilties dieną, birželio 14-ąją. Sibiro tema iš istorinių veikalų perkeliama ir į grožinę literatūrą. Eglės Gudonytės dokumentiniame romane „Karta nuo Sibiro“ jaudinanti istorija pasakojama pirmu asmeniu, tačiau pasakotojų yra net trys – trijų kartų moterys: autorės močiutė ir mama, kurios 1941-ųjų birželį buvo ištremtos į Sibirą, bei pati autorė.

Dalinamės knygos ištrauka:

Šią akimirką sėdžiu tarpmiestiniame traukiny. Tai ekspresas. Ar žodį express reikėtų versti „išspauda“? Nežinau. Bet ašarą jis iš manęs spaudžia.

Talak-talak-talak-talak. Cyyyyyyyyyyyyyypt.

Psichika.eu: „KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas“

Internetinėje svetainėje psichika.eu „KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas“ publikuota knygos recenzija. Originalų tekstą rasite čia.

**********************************************************************
Dar Herakleitui siela buvo sunki mįslė. Jis nuolat žvalgėsi jos savyje, kaip gyvos būtybės pagrindo, kaip jos esmės.
Pasak senovės graikų, sielą mažos mergaitės pavidalu galima išvysti akies vyzdyje. Ir iš kur jie taip taikliai galėjo žinoti, kad vyzdys, graikiškai kora arba mergaitė, yra vienintelis langas, atveriantis vaizdą tiesiai į smegenis?

„Garso gėlės“: „Pink Floyd“ Tarybų Sąjungoje

Luko Devitos knygoje „Garso gėlės: hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas“  bandoma pažvelgti į roko muzikos reikšmę ir atspindžius kitose kultūros ir visuomeninėse srityse. Hipių judėjimas, roko muzika siejami su laisve. O kaip šitos idėjos aštuntajame dešimtmetyje sklido Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė Tarybų Sąjungai?

Paskaitykim ir paklausykim:

Bręstant su „Pink Floyd“ buvusioje Tarybų Sąjungoje
(ištrauka: 207–209 psl.)

Gyvenant Tarybų šalyje, nepaisant sunkumų, galima buvo išmokti dviejų dalykų: skaityti tarp eilučių ir klausyti įtempus ausis. Dažnas jautėsi vis ko nors stokojantis… Nepritekliai, pasirodo, skatino smalsumą.

Šiaurės Atėnai: Pasimatymu impregnuotas sumi-e

Dalinamės kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ internetinėje svetainėje publikuota knygos „Paprastasis sumi-e menas. Japonų tapyba tušu“ recenzija. Originalų tekstą rasite čia.

*********************************************************************

Oi, ne­muš­kit mu­sės!

Ran­ke­lės jai dre­ba…

Ko­je­lės dre­ba…

Ko­ba­y­as­hi Is­sa
(Ver­tė Do­nal­das Ka­jo­kas)

Pa­na­šiai man ir ko­je­lės, ir ran­ke­lės bei­gi ki­tos vi­so­kios ko­kios ga­lū­nė­lės tir­tė­jo ran­ko­se lai­kant švie­žiai iš­kep­tą lei­dyk­los „Min­tis“ kny­gą „Pa­pras­ta­sis su­mi-e me­nas“. Jo­je tą­kart kaip tik ir at­si­ver­čiau ci­tuo­tą­jį hai­ku per­liu­ką. Kuo ši kny­ga ma­ne pa­trau­kė? Vei­kiau­siai čia neap­si­ei­ta be ko­le­gos Sno­biz­mo ir kai­my­no Va­ta­fa­ko, ku­ris švel­niai ran­ka pa­lie­tė ma­no glež­ną pe­tu­ką, kny­go­je iš se­ri­jos „Kur­ki­me kar­tu“, gar­sė­jan­čios net ke­liais lei­di­niais apie de­ku­pa­žą ir pa­na­šio­mis sma­gy­bė­mis, iš­vy­dus DJ ger­bia­mo po­eto Do­nal­do Ka­jo­ko var­dą.

Vasariški pasivaikščiojimais su A. H. Kirkoru

Kai už lango vasariškas oras, ne paslaptis, kad norisi kuo daugiau laiko praleisti lauke. Jei nėra kada ištrūkti iš miesto ar staiga neturit idėjų, kur paklaidžioti Vilniuje, dalinamės pasivaikščiojimo maršrutu iš A. H. Kirkoro knygos „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ - pasižvalgykite, kaip pasikeitė Vilnius nuo XIX a. iki šių dienų.

5 PASIVAIKŠČIOJIMAS

Užupio gatvė. Savičiaus gatvė. Savičiaus ligoninė.

Riomerių namai. Augustijonų bažnyčia.

Dvasinės akademijos pastatas. Valickio namai. Bokšto gatvė. Subačiaus gatvė. Kūdikėlio Jėzaus prieglauda.

Misionierių bažnyčia. Vizitiečių vienuolynas.

Jėzaus Širdies bažnyčia. Korvelio parkas. Rojus.

Makaronai auga ant medžių?

Leidykloje „Mintis“ rengiama spaudai maisto istoriko, rašytojo Dave DeWitt knyga „Leonardo Da Vinčio virtuvė. Slaptoji Italijos virtuvės istorija“ pasirodys šį rudenį.

Leidinyje galima atrasti ne tik įdomių faktų apie maisto ruošimą, bet ir istorijų apie kulinarijos, maisto istoriją. Dalinamės viena iš jų:

„1957 metais BBC parodė trumpametražį filmą, pavadintą Spaghetti Picking in the Spring / Spagečių rinkimas pavasarį, kuris, daugelio manymu, turėjo atskleisti gyvenimą užmiestyje už Lugano miesto. Labai rimtas pranešėjas apibūdino medį, kuris veda daugybę svarų spagečių ir toliau tęsė aiškindamas, kad dėl įgytų žinių, perduodamų iš kartos į kartą, medžiai užaugina vienodo ilgio spagečius, kas buvo patogu spagečių rinkėjams. Kitą dieną BBC studiją užtvindė telefonų skambučiai žmonių, kurie domėjosi, kaip įsigyti spagečių medžių ir norėjo gauti jų pardavėjų telefonų numerius.“

Psichika.eu: TAIP meluoja žurnalistai

Svetainėje psichika.eu publikuota knygos „TAIP meluoja žurnalistai“ recenziją. Originalų tekstą rasite čia.

*******************************************************************
Udo Ulfkotte žinomo Vokietijos dienraščio redaktorius, universiteto dėstytojas, populiarių knygų autorius.
Jau seniai žurnalistai ne informuoja apie tikrovę, o kuria virtualią jos regimybę. Tikrovės mistifikuotojus Milanas Kundera yra pavadinęs imagologais, jie pakeitė šalikelėn besitraukiančius ideologus – senuosius idėjų kūrėjus.
Šioje knygoje autorius aprašo, kokį produktą žiniasklaida mums kasdien pateikia kaip informaciją. Pasirodo, jog dažnai tai būna įžūliai išgalvotas melas. Vaikantis populiarumo ir didelių tiražų, akivaizdžiai manipuliuojama informacija, papirkinėjama, slepiama tai, kas žurnalistui ar jo užsakovui nenaudinga, o išgalvojama tai, kas naudinga.

Knygoholikės užrašai: Borisas Akuninas „Kapinių istorijos 1999-2004“, arba Pasivaikščiojimai tarp antkapių

Šįkart Rima iš tinklaraščio Knygoholikės užrašai perskaitė knygą „Kapinių istorijos 1999-2004“. Dalinamės jos įspūdžiais, originalų įrašą galite rasti čia.

*****************************************************************************

Kaip bebūtų keista pažvelgus į Boriso Akunino knygos temą - kapinės ir mirtis - ši knyga lengva ir patraukli. Matyt, man po daugybės vidutiniškų, šiuolaikiškų blevyzgų, nieko nepasakančių knygų reikėjo aiškios, paprastos, patrauklios knygos kaip ši.

Psichika.eu: „Moteris ir vyrai“

Svetainėje psichika.eu publikuota knygos „Moteris ir vyrai“ recenzija. Originalų tekstą rasite čia.

*******************************************************************

„Išsilavinę, inteligentiški, o rausiatės lyg akli kurmiai. Kad dar sau, o jūs rausiatės patys po savimi. Jei tik kuris kyšteli iš kauburėlio, iškart meno kūrinys: daržinė, cukrainė, ištuoka, meilužis … Jūs kaltinate vienas kitą ir nedarote nieko, kad susigaudytumėte tose savo galvose. Susivoktumėt, kas ko nori ir ką tempia paskui save. Kiekvienas privalo išmokėti savo skolą už tai, kad egzistuoja. Aš išmoku, kaip moku, mažiausiai kenkdamas padedu kitiems.“
(Pavelas, psichiatras – aseksualus, viengungis)

Manuela Gretkovska – žinoma prozininkė, eseistė, scenaristė. Studijavo filosofiją ir antropologiją, dirbo žurnalo redaktore, Moterų partijos įkūrėja.
„Moteris ir vyrai“ – šiuolaikinis psichologinis romanas, intriguojanti intelektuali proza.
Romano veiksmas vyksta Lenkijoje. Pagrindinė veikėja Klara visada norėjo būti gydytoja, tačiau chirurgės pašaukimas pamažu virto paprasčiausiais prašymais pavaduoti kolegas skubiais atvejais. Negalėjimas išgelbėti savo motinos, apsaugoti jos nuo mirtino smegenų vėžio, kelia kankinantį klausimą: „Kam jai būti gydytoja?“ Darbas greitojoje pagalboje irgi ją vargina. Sunkūs ligoniai, po nelaimingų atsitikimų, atvažiuoja per vėlai.
Po motinos laidotuvių vienišumo jausmas vis stiprėja. Kai Klara buvo penkerių metų, tėvas paliko šeimą. Nuo to laiko matė jį gal du, tris kartus. Geriausia draugė Joana, sukūrusi šeimą ir pagimdžiusi vaiką, jai neturi laiko. Neturėjimas į ką atsiremti tik sustiprina moterį. Ji ryžtasi pasinaudoti profesoriaus Kaveckio darbo pasiūlymu akupunktūros centre ir keliauti į Kiniją. Ten mokytis iš naujo skaityti žmogaus kūną brailio raštu, pažinti taškus, kur reikia „smeigti“… Klara nutaria iki išvykimo parduoti butą. Nekilnojamojo turto agentūroje sutinka Jaceką Veberį. Ji buvo jo idealas. Veraitė. Užuot sakęs „meilė“, kreipėsi į ją „Veraitė“, trumpindamas žodį voveraitė.
„- Mudviejų gražus portretas, – apkabino ją, kad abu tilptų į siaurą veidrodį, įrėminantį juos iki krūtinių. – Pakabinsime tokį savo svetainėje, tik mes žinosime, kad žemai esame nuogi…“
Kaip toliau klostosi įvykiai? Klara ligonius priiminėja kasdien. Akupunktūros adata – biznio magnetinė adata. Kinijoje vizito kaina keli centai, Vakaruose – keliasdešimt dolerių. Gerbūvis garantuotas. Materialinis pagrindas užtikrintas. Tačiau… Ko dar trūksta stipriai šeimai? Klara neturi motinystės instinkto. Vaikas – visiška nežinomybė. Ji nori ramybės, galimybės kontroliuoti tai, kas įmanoma. Jaceką apima slogus nuobodulys. Depresija. Prozakas – vaistai plyšiui smegenyse. Nemokėjo paaiškinti Klarai, ką jaučia, išeidamas pas žmones. Supakuotas į kosmonauto skafandrą priiminėjo nedraugiškus šio pasaulio gyventojų siunčiamus signalus. Judėjo spaudžiamas prie žemės gravitacijos, kurios įveikimas lėtino mintis ir žodžius.
Taigi kiekviena pasekmė turi savo priežastį, o kiekviena priežastis – savo pasekmę.

„Anglų mokslininkai paskelbė … apie žmogaus smegenų disproporcijas išvadas: palyginus su moterimis vyrų menkiau išsivysčiusios kaktos sritis, atsakinga už visuomeninius santykius ir planavimą. Vyrų smegenys funkcionuoja panašiai kaip artistiniai smegenys: sumaniai vienoje srityje arba susikaupusios ties viena problema kitose sferose rodo nepakankamą išsivystymą. Jam artimesni yra psichopatai ir autistai negu normalūs žmonės.“
(Pavelas, psichiatras – pagrindinės veikėjos Klaros geriausias studijų bičiulis, visuomet „šalia“ jos)

O visagalė Joana, Klaros draugė, – tobulai iščiustytuose namuose, pasiaukojusi vyrui ir rūpinimuisi vaikais, ar ji laiminga? Graži ir energinga moteris, visada pati geriausia. Kaip klostosi jos likimas?
M. Gretkowskos knyga „Moteris ir vyrai“ (Vilnius. 2009. Mintis) – puikus savaitgalio popiečio romanas, analizuojantis vyrų ir moterų santykius, kaitinantis emocijas, atskleidžiantis dabartinę moralę, visuomenės vertybes.

********************************************************************

Knygoholikės užrašai: Sten Nadolny „Atrastas lėtumas“, arba Lėtieji prieš greituosius

Dalinamės Rimos iš tinklaraščio Knygoholikės užrašai įspūdžiais apie knygą „Atrastas lėtumas“. Įrašo originalą skaitykite čia.

**************************************************************************
Netikėtas atradimas - Steno Nadolny knyga "Atrastas lėtumas". Iki šiol šios knygos nei mačiau, nei girdėjau. Ačiū "Minties" leidyklai už tikrą atrastą lėtumą... Šis vokiečių rašytojas yra pelnęs daug premijų, knyga, tiesa, nėra pelniusi apdovanojimų, bet išversta į daugelį kalbų. Ji kitaip žvelgia ir padeda atrasti žavingą bei savitą būseną - lėtumą.
Tai knyga, turinti realų pagrindą - anglų keliautojo Džono Franklino biografiją. Jūrininkas, keliautojas, atradėjas, nežinomų žemių tyrinėtojas - štai kas yra Dž. Franklinas. Žmogus, tyrinėjęs Šiaurės ašigalį, bandęs atrasti Šiaurės vakarų kelią, laivais ir pėsčiomis keliavęs per ledynus, šio žmogaus pavarde pavadintas visas salynas į šiaurę nuo Kanados - Franklino rajonas.
Tai mane ir patraukė anotacijoje: kelionės, nuotykiai ir Šiaurė. Aš irgi norėčiau į Arktį arba Antarktidą, trumpam, pasižiūrėti. Manęs klausia: "Juk šalta! Ko tau ten?" Iš tikrųjų, ko? Nežinau. Kažko.
Ir, nors knygoje rašoma apie realų asmenį, tai nėra dokumentinė knyga. Tai - romanas. Jis apžvelgia keliautojo gyvenimą nuo mažens iki mirties. Ir visas romanas ne tiek apie nuotykius, o apie tai, ko reikia nuotykių ieškotojui. Anaiptol, ne greičio ir karštakošiškumo, o kantrybės. Lėtumo.
Keistas vaikas, vėpla, lėtapėdis, patyčių objektas, nuo pat mažens turi savo ritmą ir svajones bei jų atkakliai siekia.


R. Č. nuotr.

Džonas sunkiai ėjo per miškus ir pievas, vengė kiekvieno kelio, lindo per tvoras ir krūmų užtvaras. Ėjo tamsiu mišku, o kai per krūmynus iš jo išėjo, jį pagavo saulė, pirmiau savo šviesa, paskui savo šiluma, vis stipriau. Spygliai draskė kojas. Jis buvo patenkintas kaip niekada, nes priklausė tik sau pačiam.Tolumoje tarp medžių kamienų aidėjo medžiotojų šūviai. Jis pasuko į šiaurę per ganyklas, nes nenorėjo būti laukiniu žvėrimi.
Džonas ieškojo tokios vietos, kur niekam nebūtų per lėtas.

Ir šis lėtapėdis pasiekė to, ką mažai kas pasiekia per savo gyvenimą. Jis pasirinko jūrininko bei keliautojo profesiją, kurią paprastai renkasi tie, greitieji. Lėtasis prieš greituosius... Jis visą gyvenimą išliko sau ištikimas, savo lėtume atrado sistemą. Būtent jis pavertė jį didžiu žmogumi.
Tai knyga apie kantrybę. Apie tai, kaip galima praleisti svarbių detalių skubant. Apie visai kitokį pasaulį, kuris atsiveria lėtiesiems. Šiame romane lėtumas - dorybė, o ne neigiama savybė, kaip dažnai mus bando įtikinti.

"Vieni žmonės einantys, kiti - ateinantys. Kas greitai ateina, greitai ir praeina."

Net knygos pasakojimas lėtas, suteikiantis savąjį ritmą. Ir netgi aš, kuri paprastai knygas ryja, o ne skaito, turėjau prisitaikyti prie to lėto skaitymo. Lygiai taip pat, kaip Dž. Franklinas versdavo prisitaikyti prie savojo visus kitus: jūreivius, kuriems vadovavo, pašnekovus, kolegas tyrinėtojus, politikus... Tiesa, kartais tas lėtas knygos ritmas tikrai per daug sulėtėja, darosi nuobodokas. Bet net kritikuoti nelabai ir gali - juk knyga apie lėtumą...
Tiesa, per mažai laikmečio detalių. Net šiek tiek sutrikau, perskaičiusi pradžioje sceną apie futbolą žaidžiančius vaikus, o po to pasitikrinusi metus. Skaitant kilo kitoks vaizdas, blykstelėjo mintyse, kad galėtų būti pirmoji 20 a. pusė. O Dž. Franklinas, pasirodo, iš tiesų gyveno 1786-1847 metais...
Tačiau kelionės aprašytos smulkmeniškai: su visa šalčio ir bado atmosfera. Puikiai apibūdintas laivynas ir gyvenimas laive. Žavi daugybė jūreiviškų "burtažodžių": bombramselis, vantai, fordūnai, kliverštagas, marselis, rifbantai, bizantstiebio gafelis, martingikas...
Bet svarbiausia šioje knygoje - Džono mintys, tai, kaip jis mąsto, kaip pastebi, kaip žiūri į tam tikrus dalykus. Rašytojas tarsi įlindo į šio personažo galvą.

Džeimsas Kukas pasakė paskutinę kalbą: "Mes pakeliui į nemirtingumą! - šypsojosi jis. - Pasirodykite geriau nei įprastai, dar truputis ir jūs būsite tris kartus geresni už prancūzus".
Kaip jis tai apskaičiavo?

Žavi knyga apie tai, kaip trūkumas virsta dorybe. Apie atkaklumą, kantrybę, buvimą savimi.

Mano vertinimas: 4+/5
**************************************************************************

„Kuzkina mat“ reikšmė

Nemaža dalis skaitytojų, pamatę lentynoje naujausią publicisto, karo analitiko Viktoro Suvorovo knygą „Kuzkina mat. Didžiojo dešimtmečio kronikos“ šypteli ar net pasipiktina – kodėl ant knygos viršelio taip demonstratyviai puikuojasi keiksmažodis?

Nors žodžių sąskambis gali sukelti įvairias asociacijas, iš tikrųjų frazė „Kuzkina mat“ – rusų idioma, reiškianti grėsmę. Viena iš šio išsireiškimo atsiradimo versijų – vabalas, grūdų kenkėjas pavadinimu „кузька“. Vabalo lerva gyvena giliai dirvoje ir norint ją (t.y. кузькину мать) surasti, reikia giliai iškasti žemę.

Iliustracijos šaltinis

Kadangi lietuviškas pavadinimo vertimas (Kuzios močia) nebūtų perteikęs jame slypinčios prasmės, nutarta likti prie frazės originalo kalba.

Knygoholikės užrašai: Zbigniew Mentzel „Visos pasaulio kalbos“, arba Kaip susikalbėti su savimi?

Dalinamės Rimos iš tinklaraščio Knygoholikės užrašai mintimis apie knygą „Visos pasaulio kalbos“. Įrašo originalą skaitykite čia.

****************************************************************************
Zbigniewo Mentzelio romanas "Visos pasaulio kalbos" patraukė pažįstama kaimyninės šalies realybe - Lenkijos likimas juk panašus į Lietuvos. Ta pati "šviesaus rytojaus" politika, perversmai, atostogos kaime, komunaliniai butai, garbės lentos, panegiriniai straipsniai sovietinėje spaudoje. Kaip ten bebūtų, Lietuvos ir Lenkijos likimai glaudžiai susiję - juk net emigracijoje lenkai dirba šalia lietuvių. Būtent tai labiausiai ir traukė - atpažįstama postsovietinės šalies aura.
Siužetas mus supažindina su viena pagrindinio veikėjo gyvenimo diena - Varšuva, Lenkija, dešimtmetis po to, kai šalis išsilaisvino iš komunizmo. Nuklystama į praeitį, į komunistinius laikus, dar giliau į šeimos istoriją ir paslaptis, prieškarinius laikus. Inteligentiška šeima turi savų mįslių, savo paslapčių, kurias reikia slėpti ne tik nuo visuomenės, bet ir vienas nuo kito.
Bet svarbiausia šioje knygoje - tėvų ir vaikų santykiai. Pagrindinis veikėjas nešioja neišpildytų motinos vilčių žymę. Juk dažnai taip būna - tėvai į vaikus sudeda savo neišsipildžiusias svajones. "Mano vaikas bus kunigas, gydytojas, teisininkas, verslininkas..." O tas vaikas dar tebesėdi vaikiškame vežimėlyje su čiulptuku burnoje... Tas vaikas - ne atskiras individas, o atskelta tėvų dalis, kuriai lemta išpildyti tai, ko tėvams nepavyko pasiekti.
Tas pats ir šiame romane: motinos spaudimas sūnui akivaizdus.

Ilgą laiką motina mane laikė vykusiu vaiku, net buvo šventai įsitikinusi, jog iš visos mūsų šeimos būtent aš gyvenime nueisiu toliausiai ir padarysiu karjerą, tikrą karjerą - iš pradžių Lenkijos, o paskui ir viso pasaulio mastu. Tada išvažiuosiu į užsienį, sukursiu ten šeimą, nusipirksiu butą ar namą, siųsiu motinai siuntinius, o gal net kada nors pasikviesiu ją į Vieną ar Paryžių.
- Karjera, karjera... - kalbėdavo ji, primerkusi akis; jos veidu klajodavo paslaptinga šypsena, ir atrodydavo, tarsi jau girdėti fotoaparatų spragsėjimas, reporteriai fotografuoja mane oro uoste, o žurnalistės jaudulio kupinais balsais prašo duoti interviu kelioms televizijos stotims.
Sutinku. Duodu interviu. Laisvai kalbu keliomis užsienio kalbomis.
"Jei ko nors gyvenime pasiekiau, pirmiausia už tai esu dėkingas savo motinai." Žurnalistės sužavėtos.
Thank you, mister Hintz.
Thank you very much!
Vielen Dank.
Merci beaucoup.

Deja, motinos viltims išsipildyti nelemta. Ir šis veikėjas yra tarsi neaiškus, nekonkretus, neaišku, kuo jis užsiima, ko siekia. Nors knygos veikėjo charakteris atrodo tarsi neišbaigtas, bet tai visiškai pateisinama - jis neįvykdęs motinos vilčių ir dar neatradęs savęs. Jis tarsi pakibęs tarp skirtingų savo gyvenimo tarpsnių.
Skaitant pasirodė, kad ir tėvo bei motinos personažai nepilni, neišbaigti, tačiau perskaičiusi supratau, kad iš detalių susidarė gana geras šių personažų vaizdas, lengva įsivaizduoti net vizualiai.
Tačiau romanas nėra tobulas. Užmintos šeimos istorijos mįslės lieka neatsakytos. Ir nors rašytojas pažėrė šiek tiek užuominų, jų nepakako, kad susidarytum pilną vaizdą. Taip pat minusai tenka už nenuoseklumą bei epizodiškumą.
Patiko rašytojo lengva kalba, švelni ironija, paslėptos prasmės. Ir jei dar ką aptikčiau iš šio rašytojo kūrinių, mielai paskaityčiau.

Mano vertinimas: 4-/5

*****************************************************************************