2013 m. rugpjūčio 30 d., penktadienis

Kas jie tokie? Susipažinkite su romano „Visos tos kvailystės“ herojais

„Visos tos kvailystės“ – Deboros Moggach (Deborah Moggach) romanas apie pagyvenusių žmonių poreikius, viltis ir siekius šiuolaikiniame pasaulyje, kur jie dažnai gyvena lyg nematomi žmonės. Socialinių santykių komedijoje susipina taikli įžvalga ir gilesnė mintis apie įvairių kultūrų susidūrimą moderniame pasaulyje.


Kas jie tokie? Susipažinkite su šešiais herojais – pensininkais, kurie vedini skirtingų paskatų susivilioja pažadu patirti malonumų kupiną gyvenimo saulėlydį egzotiškoje Indijoje.



„Žinoma, Raviui nebuvo svetimas švelnumas, bet ne daugiau nei kam kitam. Kad ir kaip ten būtų, namuose galima ir nesilaikyti Hipokrato priesaikos. Ypač jei kalbama apie tą senąjį kerėplą Normaną.
Nepraėjo nė savaitė, o Ravį jau spėjo užvaldyti baisus noras uošvį nužudyti. Normanas, pensijon išėjęs statybos inžinierius, buvo įkyrus nuoboda ir itin atgrasių įpročių žmogus. Jis buvo išvarytas iš senelių namų, nes tas senas gašlūnas grabinėjo seselei už sijono. <...> Normanui čia patinka. Ravis toks nenuorama, su metais tai vis ryškėja. Viskas turi būti taip, kaip nori jis. Normanas puikiai išmano, kaip jį supykdyti – nuo degančios dujinės viryklės prisidegti nuorūką, žiūrint televizorių išsiimti apatinių dantų protezus. Normanas piktdžiugiškai mėgaujasi, kai jo žentas gailiai atsidūsta. Tiesa, to ir pakanka, šiukštu neperlenkti lazdos.“

„NET DVI PARAS!“ – šaukte šaukė skandalingosios bulvarinių laikraščių antraštės. Jau antra para vieniša, visų apleista ir užmiršta lovoje ant ratukų. Šv. Judo ligoninę apsupo žurnalistai, tykojantys medicinos seselių ir be perstojo šaukiantys į mobiliuosius telefonus: „Nejau jie nežino, kad taip elgtis nevalia?“ Nuotraukose – žila nusvirusia galva, tamsiomis akimis senutė. Išties bebaimė pensininkė, ir kaip jai užteko jėgų ištverti tokią sumaištį? Senutės nuotrauka apskriejo visą šalį: Marielė Doneli, dar viena merdinčių valstybinių medicinos įstaigų auka, dar vienas sukrečiantis patvirtinimas, kad Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistema, kadaise garsėjusi kaip geriausia pasaulyje, nesulaikomai ritasi į nuolatinio nepritekliaus, darbuotojų stygiaus ir smukusios moralės liūną.“

Evelina Grinsleid buvo miela moteris, visų mylima Lisaide. Žinoma, ji buvo kiek vangoka ir gyveno vien praeitimi, bet tai nieko nestebino. <...> Evelina visuomet buvo rami, į svajas nugrimzdusi moteris, niekam niekada nekėlusi jokių rūpesčių. Štai kodėl ją mėgo visas darbo kolektyvas. Štai kodėl ji atvyko gyventi į Lisaidą, nesipriešindama vaikų pasiūlymui, esą kitaip jai bus sunku vienai savimi pasirūpinti. „Niekam nenoriu būti našta“, – nusprendė ji. Jos sūnus ir duktė turėjo savus gyvenimus. Be to, jie gyveno toli. Kristoferis su žmona įstrigo Niujorke; ten dirbo jai sunkiai suvokiamą darbą ir augino nepilnamečius vaikus. Savo paskutinio apsilankymo metu Kristoferis Evelinai atvežė kompiuterį, kad vėliau galėtų su ja susirašinėti elektroniniu paštu, bet teturėjo vos pusvalandį pamokyti, kaip juo naudotis. Aiškinant Evelina dėjosi supratusi – ji žinojo, koks nervingas tapo jos sūnus, – bet per paskutinius šešis mėnesius kompiuteris taip ir stovėjo nejudinamas ir, sakytum, prikaišiojo jai jos nemokšiškumą. <...> Sūnus siūlė jai parduoti namus. Žinoma, Kristoferis buvo teisus. Po Hugo netekties viena ji nebeįstengė susitvarkyti; ką anksčiau Hugas nesunkiai pataisydavo, dabar viskas pradėjo nepataisomai gesti. Ir pati ji pasiligojo! Rodos, vos per vieną naktį laiptai tapo pernelyg statūs, o butelių kamščiai per stipriai užsukti. Staiga be jokios priežasties Evelina puldavo į ašaras.“

Dorotė gyveno viena. Jai dingojosi: jei ant šio namo nukristų bomba, prieš puldami jos gelbėti žmonės pirmiausia gelbėtų savo nuotraukų albumus. Ji susitaikė su šiuo jausmu. Taip mąstant kartkartėmis Dorotę užvaldydavo malonus jausmas. Šiaip ar taip, ji nugyveno įdomų ir turiningą gyvenimą, jis buvo toks pat įdomus, kaip daugelio skulptūrų už sienos. <...> Dorotė dirbo BBC naujienų tarnybos žurnaliste ir vedė dienos įvykių aktualijų laidą. Ji nemažai keliavo ir buvo susipažinusi su istorija anapus sienos. Tiesa, jau daug metų Dorotė nebedirba.
Artritas vis įkalindavo ją namuose, kartais net kelioms dienoms. <...> Nors Dorotė niekuomet nebuvo gražuolė, bet visuomet dailiai rengėsi. ji buvo rafinuota moteris, taip ir neištekėjusi, nors sklido kalbų, kad turėjusi romaną su vedusiu aktoriumi, dabar jau seniai mirusiu. Dorotė nemėgo, jei kas imdavo domėtis jos asmeniniu gyvenimu. Štai kodėl niekas ir nebandė to daryti.“

Daglas žvilgtelėjo į žmoną. Jos nosis luposi. Prieš dvi savaites senelių namų vadovybė su viešbučiu Meridien, esančiu dideliame pastate, dunksančiame anapus apleisto sklypo, sudarė sutartį. Už simbolinę kainą Danromino gyventojams buvo leista naudotis jo baseinu. Keli jų įniko ten plaukioti ir degintis – Džinos atveju tai nebuvo protinga. Ji ne tik nusvilo saulėje, bet nuo baisaus karščio dar ir apsivėmė. Daglui niekaip nepavyko jos perkalbėti; jai patiko gurkšnoti kokteilius ir kokiai vokiečiųavialinijų įgulai demonstruoti savo vokiečių kalbos žinias.“

Gremas galvojo apie savo kambarį Svis Kotedžo rajone ir savo vienišus pietus restorane Cosmo – Vienos šnicelį su virtomis bulvėmis; tai buvo jo įprastinis patiekalas. Restorano savininkai buvo emigrantai iš Austrijos, kurių jau seniai nebėra tarp gyvųjų. Gremas prisiminė savo Kalėdas, praleistas su sesers šeima Pineryje, baisaus vienišumo ir ilgesio mišinį, skausmingą džiazo paguodą. Ūmai nustebęs jis suvokė: „Esu laimingas. Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi ko nors dalimi. Esu tarp draugų, ir mes visi vienaip ar kitaip esame atsidūrę toje pačioje valtyje. Jie mane pasivijo.“

Leidykla „Mintis“ taip yra išleidusi Deboros Moggach romaną „Tulpių karštinė“.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą