Artūro Konan Doilio asmenybė

Turbūt dažnas painioja Artūrą Konan Doilį (Arthur Conan Doyle) su Šerloku Holmsu (Sherlock Holmes) - žymų Škotijos rašytoją, gydytoją su jo sukurtu literatūriniu herojumi. Ir nebežinia, kuris jų mums tikresnis ir pažįstamesnis. 

Daniel Stashower, nuodugniai ištyręs šaltinius, knygoje "Artūro Konan Doilio gyvenimas" padeda atsikratyti daugybės mitų bei klaidingų vertinimų, ir pateikė ryškų portretą rašytojo ir nuolat nerimstančio žmogaus su visais privalumais bei trūkumais. Jį domina Artūro Konano Doilio gyvenimo kelias nuo provincijos gydytojo, vėliau karo gydytojo Pietų Afrikoje iki žymaus rašytojo, jo kūrybinės sėkmės ir nesėkmės, santykiai su tėvais, žmonomis, ano meto rašytojais, bandymai įsitvirtinti politikoje ir galiausiai aistringas susidomėjimas parapsichologija bei spiritizmu gyvenimo pabaigoje. Ypač daug dėmesio autorius skiria pastarajam Doilio potraukiui, sukėlusiam prieštaringų visuomenės vertinimų.

Veikėjai iš britų TV serialo "Sherlock" ("Šerlokas") pradėto rodyti 2010 metais ir susilaukusio itin didelio populiarumo bei simpatijų (IMDb reitingas 9.3). Artūro Konan Doilio sukurtus personažus Sherloką Holmsą ir daktarą Johną Watsoną serialo kūrėjai Steven Moffat ir Mark Gatiss vaizduoja sprendžiantį įvairias detektyvines paslaptis šiuolaikiniame Londone.

Nuotaikingas ir paprastas 1930 metų Artūro Konan Doilio interviu apie tai kodėl ir kaip gimė Šerloko Holmso detektyvai ir apie spiritizmą. Manoma, kad tai vienintelis filmuotas interviu su šiuo nuostabiu rašytoju.

Artūro Konan Doilio gyvenimas (knygos ištrauka)

 

Ekranizuotų romanų trilogija - "Panelės ir našlės"

Vienos žinomiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų Marijos Nurovskos (Maria Nurowska) trilogija "Panelės ir našlės" - tai pasakojimas, apimantis beveik šimto metų laikotarpį nuo 1863-1864 m. sukilimo ir parodantis jį per moterų, mergaičių ir našlių prizmę. Knygas itin išgarsino šių romanų ekranizacija - 1991 metais Lenkijoje pasirodęs, Januszo Zaorskio režisuotas TV serialas "Panny i wdowy". Pasakotojas parodo penkių panelių gyvenimus pradėdamas istoriją nuo turtingo žemvaldžio šeimos pavarde Lechicki. Ištrauka iš serialo:

Watch Panny I Wdowy (1991) aka Maidens and Widows

Trilogijos "Panelės ir našlės" autorė Maria Nurowska savo romanuose moteriškąją sąmonę tyrinėja etniniu, istoriniu ir politiniu aspektu. Jos stiliui būdingas lengvumas neretai persipina su subtilia ironija. Pagrindines veikėjas moteris valdo prieštaringi jausmai. Autorė kuria psichologinius veikėjų charakterius ar išryškina jų konfliktą su aplinkiniu pasauliu, pasitelkdama melodramos žanro išraiškos priemones.

Trilogijos "Panelės ir našlės" ir "Panny i wdowy"viršeliai Lenkijoje ir Lietuvoje. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Viršelių lietuvių kalba dailininkas Romas Dubonis.

  

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)

Giuseppe Arcimoldo Vasara, 1563

Ištrauka iš Andrzej Szczeklik knygos
"KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Kur mūsų kūne turėtų slypėti tas nemirtingumas? Egiptiečiai rodė į širdį, bet graikai kurdino sielą kur kitur. Vaizdavo ją sau kaip mažą lėlytę, matomą per akies vyzdį, todėl pavadino ją k o r a. Kora (gr. kore) graikiškai yra mergaitė, lėlytė. O taip pat akies vyzdys. Iš kur graikai galėjo žinoti, kad vyzdys yra vienintelis natūralus langelis, pro kurį regėti smegenys, jų regimieji nervai? Mergaitės paveikslas neatskiriamai suaugo su vyzdžiu, nuo ko gydytojai ėmė vadinti ji pupilla (lotynų kalba „mergaitė“).

Kas pirmas ištarė žodi kore? Tėvas žiūrėdamas į dukrelę? Vaikinas - į merginą ? O gal vaikas, nes juk kai kurie žodžiai, prieš įeidami suaugusiųjų žodyną ir jame kaip reikiant įsitvirtindami, galėjo nuskambėti iš vaiko lūpų. Taip galėjo būti su lotyniškuoju žodžio kore atitikmeniu. Žodis pupa ir jo mažybinė forma pupilla, reiškianti mergaitę, lėlę, pirmiausia suskambo mažų romiečių čiauškėjime. Panašiai kaip papa tėvui vadinti. Bet kore atveju tokių spėlionių nepakanka. Šis žodis yra labai senas, dingsta kažkur istorijos sutemose. Jis buvo achajų lūpose, jį perėmė jų pavergėjai dorėnai. Daug sykių jį vartoja Homeras. Ikihomeriniais laikais dar nebuvo sustingęs viena forma ir buvo tariamas keliais šalutiniais variantais. Seniausio pavidalo turėjo viduryje fonemą „v“ ir skambėjo kaip kuor.v.e. Skirtumai palaipsniui nyko ir išliko tik variantai: atikos dialektu - kore, jonėnų dialektu kure ir dorėnų - kora.

Tik kartą kora buvo asmenvardis. Jį suteikė bevardei gražuolei - Dzeuso ir Demetros dukrai. Olimpe dėl jos grožio ja taip žavėjosi ir taip jos geidė, kad motina nusprendė būsiant saugiau perkelti ją į žemę. Sicilijos viduryje iki šiol yra pieva, kur Kora su merginų būreliu žaidė ir skynė gėles. Tokios scenos žavesiui dievai negalėjo atsispirti, jei prisiminsime kad ir Europos pagrobimą. Šį sykį atsivėrė žemė ir išvažiavo auksinė kvadriga, pakinkyta juodais žirgais. Požemio karalystės, Hado, valdovas atvyko pagrobti Koros - nuo tol jau niūriu Persefonės vardu - ir padaryti ją savo karaliene. Prieš pat jam atvykstant pievoje pražydo gražus narcizas. Kora žvelgė į narcizą, pavadintą vardu jaunuolio, kuris pražuvo įsižiūrėjęs pats save. Gal manė žvilgsniu pasiekusi ribą, už kurios daugiau nieko nebegaIi įžvelgti. Ištiesė ranką, norėdama ją pasiekti. Bet tada atsivėrė Hadas. Nuaidėjo riksmas. Ar tai buvo tik pagrobtosios šauksmas? Ar ir riksmas pažinus tai, kas neatmainoma? Hado, kurio vardas reiškia „nematomas”, akyse Kora išvydo save pačią - savo atspindį, atvaizdą. Nuo tada ji turėjo tapti akies vyzdžiu ir būti susijusi su mumis visais. Liko akyje to, „kas iškilo iš tamsos pagrobti merginos ir uždaryti jos požemio proto rūmuose”.

Tolesnė istorija yra gerai žinoma. Demetra - senovės mater dolorosa - vaikščiojo po pasaulį su apdriskusiu chitonu, palaidais, pelenais apibarstytais plaukais, visur ieškodama dukters. Nesėkmingai. Tada ta derlingumo deivė, valstiečių globėja, užleido sausrą. Dzeusas nusileido ir paliepė Hadui išlaisvinti Persefonę. Šis, atsisveikindamas su ja, davė jai granato vaisių, o ji suvalgė kelias jo sėklas, nežinodama, kad tai visiems laikams susaisto ją su šešėlių karalyste. Nuo tol kasmet ji privalėjo šešiems mėnesiams grįžti į požemius. Jai išėjus pavasarį, pasaulis puošdavosi gėlėmis, be galo be krašto džiaugdavosi ir niekur su ja nesiskirdavo Demetra. Ir šitaip jos susitikdavo ir vėl skirdavosi, vis labiau tapdamos viena būtybe dviem pavidalais. Tai buvo „atspindžio drama” - atsiplėšiančio nuo kūno, nuo žemės ir vėl susiliejančio su savo pradiniu pavidalu. Gili paslaptis. Ir graikai tą atspindį, lyg akies vyzdyje, persmelkiantį visą paslaptį, garbino per amžius Eleusino misterijose, vykusiose dvigubos deivės Demetros-Koros garbei.
***

Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)

Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)

Knyga "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" - labai asmeniškas A. Szcekliko vadovas po mediciną ir humanistiką, kuriame kompetentingas naujosios biologijos dėstymas susiejamas su intuicija menininko, žinančio, kad ir fizinė sveikata dar nėra viskas, nes būti žmogumi - tai ir klausti apie rytdieną, apie sielą, apie gyvenimo prasmę, apie begalybę.
Tęsiame ištraukų pristatymą iš knygos skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Sieloje kaip veidrodyje atsispindi mūsų nemirtingumo sapnas. Kad tas sapnas išsipildytų, pakaktų panaikinti laiko negrįžtamumą. Graikai, kontempliuodami gamtą, įsitikino, kad tai yra įmanoma, kad būtent tai vyksta. Jie matė taisyklingą žvaigždžių judėjimą, nekintamą ciklą dienų ir naktų, gimimo ir mirties, tą patį gyvūnų elgesį. Per amžius stebinčių gamtą žmonių akyse ji atrodė tarsi be laiko, “bent be negrįžtančio laiko”. Ji tarsi nepažinojo kartą visiems laikams prarastos praeities. Ši perspektyva susiformavo įsigalėjus amžino grįžimo sąvokai: pasaulis nuolat grįžta ten, kur prasidėjo, nors tuos ciklus skiria didžiulės laiko prarajos. Pasaulis turi baigtinį kiekį dalelių, taigi ir baigtinį kiekį sistemų, be to, kiekviena sistema privalo grįžti begalinį kiekį kartų. Ta koncepcija “įsitvirtino Europos mintyje stebėtinai atkakliai”. Ji atsirado Platono, Epikūro ir stoikų veikaluose, išsilaikė šimtmečius ir atsišaukė per Schopenhauerį, kuris rašė: „Laiką galime palyginti su be galo besisukančiu ratu: pusė to rato, kuri eina žemyn, yra praeitis; toji kita, kylanti aukštyn, - ateitis”. Aukščiausias to rato taškas turėtų būti nejudanti, visada ta pati dabartis. Apskritai originaliai suprasti prieštaringas, viena kitą neigiančias amžinumo ir laikinumo sąvokas pamėgino Friedrichas Nietzsche (Frydrichas Nyčė). Ir iš kalnų pasiuntė pas žmones dešimtį metų mąsčiusį Zaratustrą - amžinojo grįžimo gynėją.

Amžinojo grįžimo teorija, o veikiau fantazija, teikia paguodą. Bet šiandien ji neturi daug šaIininkų, o krikščioniškoje tradicijoje susidūrė su ryžtinga opozicija, kaip, pavyzdžiui, šventuoju Augustinu. Tad jeigu ne amžiname grįžime, kur ieškoti išsipildymo amžinos svajonės, kad be dulkių dar kas nors iš mūsų išliks? Kas nors, kas nemiršta, kas stipriau už mirtį, kas išlieka amžinai. Kaip į hegzametrą surakinti žodžiai, tvirtesni už ketų: „Ne visas mirsiu“. Tvirtas įsitikinimas, pakartotas po amžių, kad ir koks „niekingas būtų laikas“: „Kas išliks, nustato poetai“. Išrinktieji, žinantys žodžių užkerėjimo paslaptį, „laiko poveikiui atsparias formas, be kurių (...) kalba yra lyg smėlis“. Kas dar gali išlikti? Gamtos dėsniai, didieji matematikos teiginiai? Ir meilė. Juk „žmogaus gyvenimas vertinamas visų pirma meile. Ir ji, meilė, iš esmės lemia žmogaus šventumą“. Pasakė tai tas, apie kurio mirtį sužinoję šimtai tūkstančių žmonių atsišaukė: Santo subito! Mes, išlikusieji, ieškome (kad ir kokie menkos būtų mūsų galimybės) atramos taško, tvirtos dalelės tame, kas mums duota, kas mumyse arčiausia:

Ir jeigu būtent taip, ištarsi tylomis
tai, kas visad tave jaudina,
gal vis dėlto paliksi po savęs
ne pėdsaką, o blyksnį, jonvabalio šviesą. 
***

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)