2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

Makaronai auga ant medžių?

Leidykloje „Mintis“ rengiama spaudai maisto istoriko, rašytojo Dave DeWitt knyga „Leonardo Da Vinčio virtuvė. Slaptoji Italijos virtuvės istorija“ pasirodys šį rudenį.

Leidinyje galima atrasti ne tik įdomių faktų apie maisto ruošimą, bet ir istorijų apie kulinarijos, maisto istoriją. Dalinamės viena iš jų:
„1957 metais BBC parodė trumpametražį filmą, pavadintą Spaghetti Picking in the Spring / Spagečių rinkimas pavasarį, kuris, daugelio manymu, turėjo atskleisti gyvenimą užmiestyje už Lugano miesto. Labai rimtas pranešėjas apibūdino medį, kuris veda daugybę svarų spagečių ir toliau tęsė aiškindamas, kad dėl įgytų žinių, perduodamų iš kartos į kartą, medžiai užaugina vienodo ilgio spagečius, kas buvo patogu spagečių rinkėjams. Kitą dieną BBC studiją užtvindė telefonų skambučiai žmonių, kurie domėjosi, kaip įsigyti spagečių medžių ir norėjo gauti jų pardavėjų telefonų numerius.“

2013 m. gegužės 28 d., antradienis

Psichika.eu: TAIP meluoja žurnalistai

Svetainėje psichika.eu publikuota knygos „TAIP meluoja žurnalistai“ recenziją. Originalų tekstą rasite čia.


*******************************************************************
Udo Ulfkotte žinomo Vokietijos dienraščio redaktorius, universiteto dėstytojas, populiarių knygų autorius.
Jau seniai žurnalistai ne informuoja apie tikrovę, o kuria virtualią jos regimybę. Tikrovės mistifikuotojus Milanas Kundera yra pavadinęs imagologais, jie pakeitė šalikelėn besitraukiančius ideologus – senuosius idėjų kūrėjus.
Šioje knygoje autorius aprašo, kokį produktą žiniasklaida mums kasdien pateikia kaip informaciją. Pasirodo, jog dažnai tai būna įžūliai išgalvotas melas. Vaikantis populiarumo ir didelių tiražų, akivaizdžiai manipuliuojama informacija, papirkinėjama, slepiama tai, kas žurnalistui ar jo užsakovui nenaudinga, o išgalvojama tai, kas naudinga.

2013 m. gegužės 21 d., antradienis

Knygoholikės užrašai: Borisas Akuninas „Kapinių istorijos 1999-2004“, arba Pasivaikščiojimai tarp antkapių


Šįkart Rima iš tinklaraščio Knygoholikės užrašai perskaitė knygą „Kapinių istorijos 1999-2004“. Dalinamės jos įspūdžiais, originalų įrašą galite rasti čia.


*****************************************************************************
Kaip bebūtų keista pažvelgus į Boriso Akunino knygos temą - kapinės ir mirtis - ši knyga lengva ir patraukli. Matyt, man po daugybės vidutiniškų, šiuolaikiškų blevyzgų, nieko nepasakančių knygų reikėjo aiškios, paprastos, patrauklios knygos kaip ši.

2013 m. gegužės 14 d., antradienis

Psichika.eu: „Moteris ir vyrai“

Svetainėje psichika.eu publikuota knygos „Moteris ir vyrai“ recenzija. Originalų tekstą rasite čia.


*******************************************************************
„Išsilavinę, inteligentiški, o rausiatės lyg akli kurmiai. Kad dar sau, o jūs rausiatės patys po savimi. Jei tik kuris kyšteli iš kauburėlio, iškart meno kūrinys: daržinė, cukrainė, ištuoka, meilužis … Jūs kaltinate vienas kitą ir nedarote nieko, kad susigaudytumėte tose savo galvose. Susivoktumėt, kas ko nori ir ką tempia paskui save. Kiekvienas privalo išmokėti savo skolą už tai, kad egzistuoja. Aš išmoku, kaip moku, mažiausiai kenkdamas padedu kitiems.“
(Pavelas, psichiatras – aseksualus, viengungis)

Manuela Gretkovska – žinoma prozininkė, eseistė, scenaristė. Studijavo filosofiją ir antropologiją, dirbo žurnalo redaktore, Moterų partijos įkūrėja.
„Moteris ir vyrai“ – šiuolaikinis psichologinis romanas, intriguojanti intelektuali proza.
Romano veiksmas vyksta Lenkijoje. Pagrindinė veikėja Klara visada norėjo būti gydytoja, tačiau chirurgės pašaukimas pamažu virto paprasčiausiais prašymais pavaduoti kolegas skubiais atvejais. Negalėjimas išgelbėti savo motinos, apsaugoti jos nuo mirtino smegenų vėžio, kelia kankinantį klausimą: „Kam jai būti gydytoja?“ Darbas greitojoje pagalboje irgi ją vargina. Sunkūs ligoniai, po nelaimingų atsitikimų, atvažiuoja per vėlai.
Po motinos laidotuvių vienišumo jausmas vis stiprėja. Kai Klara buvo penkerių metų, tėvas paliko šeimą. Nuo to laiko matė jį gal du, tris kartus. Geriausia draugė Joana, sukūrusi šeimą ir pagimdžiusi vaiką, jai neturi laiko. Neturėjimas į ką atsiremti tik sustiprina moterį. Ji ryžtasi pasinaudoti profesoriaus Kaveckio darbo pasiūlymu akupunktūros centre ir keliauti į Kiniją. Ten mokytis iš naujo skaityti žmogaus kūną brailio raštu, pažinti taškus, kur reikia „smeigti“… Klara nutaria iki išvykimo parduoti butą. Nekilnojamojo turto agentūroje sutinka Jaceką Veberį. Ji buvo jo idealas. Veraitė. Užuot sakęs „meilė“, kreipėsi į ją „Veraitė“, trumpindamas žodį voveraitė.
„- Mudviejų gražus portretas, – apkabino ją, kad abu tilptų į siaurą veidrodį, įrėminantį juos iki krūtinių. – Pakabinsime tokį savo svetainėje, tik mes žinosime, kad žemai esame nuogi…“
Kaip toliau klostosi įvykiai? Klara ligonius priiminėja kasdien. Akupunktūros adata – biznio magnetinė adata. Kinijoje vizito kaina keli centai, Vakaruose – keliasdešimt dolerių. Gerbūvis garantuotas. Materialinis pagrindas užtikrintas. Tačiau… Ko dar trūksta stipriai šeimai? Klara neturi motinystės instinkto. Vaikas – visiška nežinomybė. Ji nori ramybės, galimybės kontroliuoti tai, kas įmanoma. Jaceką apima slogus nuobodulys. Depresija. Prozakas – vaistai plyšiui smegenyse. Nemokėjo paaiškinti Klarai, ką jaučia, išeidamas pas žmones. Supakuotas į kosmonauto skafandrą priiminėjo nedraugiškus šio pasaulio gyventojų siunčiamus signalus. Judėjo spaudžiamas prie žemės gravitacijos, kurios įveikimas lėtino mintis ir žodžius.
Taigi kiekviena pasekmė turi savo priežastį, o kiekviena priežastis – savo pasekmę.

„Anglų mokslininkai paskelbė … apie žmogaus smegenų disproporcijas išvadas: palyginus su moterimis vyrų menkiau išsivysčiusios kaktos sritis, atsakinga už visuomeninius santykius ir planavimą. Vyrų smegenys funkcionuoja panašiai kaip artistiniai smegenys: sumaniai vienoje srityje arba susikaupusios ties viena problema kitose sferose rodo nepakankamą išsivystymą. Jam artimesni yra psichopatai ir autistai negu normalūs žmonės.“
(Pavelas, psichiatras – pagrindinės veikėjos Klaros geriausias studijų bičiulis, visuomet „šalia“ jos)

O visagalė Joana, Klaros draugė, – tobulai iščiustytuose namuose, pasiaukojusi vyrui ir rūpinimuisi vaikais, ar ji laiminga? Graži ir energinga moteris, visada pati geriausia. Kaip klostosi jos likimas?
M. Gretkowskos knyga „Moteris ir vyrai“ (Vilnius. 2009. Mintis) – puikus savaitgalio popiečio romanas, analizuojantis vyrų ir moterų santykius, kaitinantis emocijas, atskleidžiantis dabartinę moralę, visuomenės vertybes.
********************************************************************

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Knygoholikės užrašai: Sten Nadolny „Atrastas lėtumas“, arba Lėtieji prieš greituosius

Dalinamės Rimos iš tinklaraščio Knygoholikės užrašai įspūdžiais apie knygą „Atrastas lėtumas“. Įrašo originalą skaitykite čia.


**************************************************************************
Netikėtas atradimas - Steno Nadolny knyga "Atrastas lėtumas". Iki šiol šios knygos nei mačiau, nei girdėjau. Ačiū "Minties" leidyklai už tikrą atrastą lėtumą... Šis vokiečių rašytojas yra pelnęs daug premijų, knyga, tiesa, nėra pelniusi apdovanojimų, bet išversta į daugelį kalbų. Ji kitaip žvelgia ir padeda atrasti žavingą bei savitą būseną - lėtumą.
Tai knyga, turinti realų pagrindą - anglų keliautojo Džono Franklino biografiją. Jūrininkas, keliautojas, atradėjas, nežinomų žemių tyrinėtojas - štai kas yra Dž. Franklinas. Žmogus, tyrinėjęs Šiaurės ašigalį, bandęs atrasti Šiaurės vakarų kelią, laivais ir pėsčiomis keliavęs per ledynus, šio žmogaus pavarde pavadintas visas salynas į šiaurę nuo Kanados - Franklino rajonas.
Tai mane ir patraukė anotacijoje: kelionės, nuotykiai ir Šiaurė. Aš irgi norėčiau į Arktį arba Antarktidą, trumpam, pasižiūrėti. Manęs klausia: "Juk šalta! Ko tau ten?" Iš tikrųjų, ko? Nežinau. Kažko.
Ir, nors knygoje rašoma apie realų asmenį, tai nėra dokumentinė knyga. Tai - romanas. Jis apžvelgia keliautojo gyvenimą nuo mažens iki mirties. Ir visas romanas ne tiek apie nuotykius, o apie tai, ko reikia nuotykių ieškotojui. Anaiptol, ne greičio ir karštakošiškumo, o kantrybės. Lėtumo.
Keistas vaikas, vėpla, lėtapėdis, patyčių objektas, nuo pat mažens turi savo ritmą ir svajones bei jų atkakliai siekia.


R. Č. nuotr.


Džonas sunkiai ėjo per miškus ir pievas, vengė kiekvieno kelio, lindo per tvoras ir krūmų užtvaras. Ėjo tamsiu mišku, o kai per krūmynus iš jo išėjo, jį pagavo saulė, pirmiau savo šviesa, paskui savo šiluma, vis stipriau. Spygliai draskė kojas. Jis buvo patenkintas kaip niekada, nes priklausė tik sau pačiam.Tolumoje tarp medžių kamienų aidėjo medžiotojų šūviai. Jis pasuko į šiaurę per ganyklas, nes nenorėjo būti laukiniu žvėrimi.
Džonas ieškojo tokios vietos, kur niekam nebūtų per lėtas.

Ir šis lėtapėdis pasiekė to, ką mažai kas pasiekia per savo gyvenimą. Jis pasirinko jūrininko bei keliautojo profesiją, kurią paprastai renkasi tie, greitieji. Lėtasis prieš greituosius... Jis visą gyvenimą išliko sau ištikimas, savo lėtume atrado sistemą. Būtent jis pavertė jį didžiu žmogumi.
Tai knyga apie kantrybę. Apie tai, kaip galima praleisti svarbių detalių skubant. Apie visai kitokį pasaulį, kuris atsiveria lėtiesiems. Šiame romane lėtumas - dorybė, o ne neigiama savybė, kaip dažnai mus bando įtikinti.

"Vieni žmonės einantys, kiti - ateinantys. Kas greitai ateina, greitai ir praeina."

Net knygos pasakojimas lėtas, suteikiantis savąjį ritmą. Ir netgi aš, kuri paprastai knygas ryja, o ne skaito, turėjau prisitaikyti prie to lėto skaitymo. Lygiai taip pat, kaip Dž. Franklinas versdavo prisitaikyti prie savojo visus kitus: jūreivius, kuriems vadovavo, pašnekovus, kolegas tyrinėtojus, politikus... Tiesa, kartais tas lėtas knygos ritmas tikrai per daug sulėtėja, darosi nuobodokas. Bet net kritikuoti nelabai ir gali - juk knyga apie lėtumą...
Tiesa, per mažai laikmečio detalių. Net šiek tiek sutrikau, perskaičiusi pradžioje sceną apie futbolą žaidžiančius vaikus, o po to pasitikrinusi metus. Skaitant kilo kitoks vaizdas, blykstelėjo mintyse, kad galėtų būti pirmoji 20 a. pusė. O Dž. Franklinas, pasirodo, iš tiesų gyveno 1786-1847 metais...
Tačiau kelionės aprašytos smulkmeniškai: su visa šalčio ir bado atmosfera. Puikiai apibūdintas laivynas ir gyvenimas laive. Žavi daugybė jūreiviškų "burtažodžių": bombramselis, vantai, fordūnai, kliverštagas, marselis, rifbantai, bizantstiebio gafelis, martingikas...
Bet svarbiausia šioje knygoje - Džono mintys, tai, kaip jis mąsto, kaip pastebi, kaip žiūri į tam tikrus dalykus. Rašytojas tarsi įlindo į šio personažo galvą.

Džeimsas Kukas pasakė paskutinę kalbą: "Mes pakeliui į nemirtingumą! - šypsojosi jis. - Pasirodykite geriau nei įprastai, dar truputis ir jūs būsite tris kartus geresni už prancūzus".
Kaip jis tai apskaičiavo?

Žavi knyga apie tai, kaip trūkumas virsta dorybe. Apie atkaklumą, kantrybę, buvimą savimi.

Mano vertinimas: 4+/5
**************************************************************************