Šįkart Rima iš tinklaraščio Knygoholikės užrašai perskaitė knygą „Kapinių istorijos 1999-2004“. Dalinamės jos įspūdžiais, originalų įrašą galite rasti čia.
*****************************************************************************
Kaip bebūtų keista pažvelgus į Boriso Akunino knygos temą - kapinės ir mirtis - ši knyga lengva ir patraukli. Matyt, man po daugybės vidutiniškų, šiuolaikiškų blevyzgų, nieko nepasakančių knygų reikėjo aiškios, paprastos, patrauklios knygos kaip ši.Manęs negąsdina nei kapinės, nei mirtis, tad neišgąsdino nei ši knyga. Suprantu rašytojo meilę senoms kapinėms: tarp antkapių su praeito amžiaus pradžios ar net užpraeito amžiaus datomis, dažnai net neįžiūrimomis, tikrai jaučiu kažkokią praėjusių laikmečių aurą, kokios ieško ir rašytojas.
Ant viršelio - dviejų žmonių pavardės. Rašytojas knygą rašė... su savimi. Grigorijus Čchartišvilis (rašytojas, vertėjas, literatūrologas, japonų kultūros specialistas) su savo Antruoju aš - Borisu Akuninu, detektyvų kūrėju. G. Čchartišvilis ėmėsi dokumentinės, eseistinės dalies, o B. Akunino pseudonimą nešiojančiai antrajai savo esybės pusei paliko sukurti grožines, lengvas, trumpas, šiurpokas noveles, suteikiančias knygai pikantiškumo.
Čia rašoma apie žiaurią dvarininkę ir jos turtus, apie Japonijos ksenofobus ir tariamai jų žmogžudystę tiriantį rusą detektyvą, apie šiuolaikinius kapų plėšikus ir panašios istorijos.
Tačiau įdomiau man buvo skaityti dokumentinę dalį - autoriaus apmąstymus pasivaikščiojimų po įvairių pasaulio miestų kapines metu. Čia yra ir Paryžiaus, Londono, Niujorko, Tokijo kapinės, ir, kaip suprantu, rašytojo mėgstamiausios - Maskvos Starojė Donskojės kapinės.
R. Č. nuotr.
Jie iš tikrųjų visi numirė - pasninkavę, keitęsi vizitais, skaitę "Maskvos gubernijos žinias" ir keikę klastingąjį Dizraelį. Bet Starojė Donskojės kapinėse mane apima stiprus ir tikriausiai neklaidingas jausmas, kad jie kažkur greta, jų galima prisiliesti, tiesiog aš nežinau, kaip pagauti išslydusį laiką, kaip už kraštelio pastverti paslaptį.
Jis, tas kraštelis, visai arti - regis, dar truputis, ir pastversi. Arti alkūnė, bet...
Ir kuriu romanus apie XIX amžių, stengdamasis į juos sudėti svarbiausia - paslapties ir išslystančio laiko pojūtį. Savo pramanytąją Rusiją apgyvendinu personažais, kurių vardus ir pavardes dažniausiai pasiskolinau iš Donskojės antkapių. Pats nežinau, ko tuo siekiu - gal iš kapų ištraukti tuos, kurių daugiau nebėra, gal pats įsiskverbti į jų gyvenimą.
Patiko rašytojo įžvalgos, mintys apie mirtį ir amžinybę, pastebėjimai, istorijos vaikštinėjant po žymiausias pasaulio kapines. Ir visai ši knyga neniūri, nebaisi ir kokių nekrofilų ar žiaurumo mėgėjų poreikių nepatenkins.
Tiesiog tai būdas pakeliauti su rašytoju po didžiausių pasaulio miesto kapines ir pasiklausyti protingo žmogaus minčių ir pastebėjimų. Pavyzdžiui, apie tai, kaip amerikiečiai užsisako kapus iš anksto ar didelės Japonijos įmonės išperka sektorius savo darbuotojams, kodėl prie Karlo Markso ir Oskaro Vaildo kapų nevysta gyvos gėlės ar kokių užrašų ant antkapių galima perskaityti Maskvos kapinėse.
Pasakojimas įdomus ir gyvas, labai įtraukiantis.
Visgi kartais norėjosi platesnės apžvalgos, faktų ir duomenų apie mirties simbolius ir tradicijas, daugiau apie kapinių, po kurias vaikšto rašytojas, įžymybes, įdomias istorijas. Bet tikiuosi, kad atsiras šių "Kapinių istorijų" tęsinys: vėlesni pasivaikščiojimai po rašytojo atrastas naujų miestų kapines.
Mano vertinimas: 5-/5
*******************************************************************************
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą