Įdomūs faktai apie Adolfą Hitlerį ir ne tik

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Europoje gimė žmogus, kardinaliai pakeitęs ne tik senąjį žemyną, bet ir palikęs neišdildomą pėdsaką tolimesnėje žmonijos istorijoje. Galingas Europos valdovas, sugebėjęs užkariauti didžiules Europos teritorijas, įvairiausiuose istorijos šaltiniuose vadinamas karo strategijos ir taktikos genijumi, įkvepiančiu dvasiniu lyderiu, politikos gigantu, nenugalimu užkariautoju, taip pat ir negailestingu žudiku. 
Šis žmogus - Adolfas Hitleris. Jis, būdamas austras, tapo tokiu Vokietijos valdovu, kokiu dar niekada nebuvo tapęs joks vokietis. Vokiečių rašytojas ir kritikas, Nobelio literatūros premijos laureatas Tomas Manas buvo teisus sakydamas, kad "šis vaikinas - tikra katastrofa ir nėra jokių priežasčių nesidomėti jo charakteriu ir likimu". 

Iš Petro Stankero knygos "Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova" įvado.

Ar žinojote, kad...

... J. N. Hiutleris (Adolfo senelis) sūnaus neturėjo, tačiau 1876 metais, jis ištaisė šią klaidą, oficialiai įsisūnijęs Aloizą Hitlerio pavarde. A. Hitleris, puikiai žinodamas savo kilmę, buvo dėkingas tėvui, kad tas pasikeitė pavardę. Jis manė, kad Šiklgruberis (Schicklgruber) skamba per daug prastai ir komiškai.

... Pats A. Hitleris ne kartą minėjo, kad paveldėjo motinos charakterį. Adolfo mama labai jį mylėjo: tam įtakos turėjo ir tai, kad per itin trumpą laiką mirė trys jos vaikai - Gustavas, Ida ir otas - gimę dar iki Adolfo. Kai kurie biografai ir istorikai rašo, kad A. Hitlerio santykiai su tėvu buvo nekokie. Tėvas jį kviesdavo ne vardu, o švilpimu, ir, neduok Dieve, laiku neatbėgdavo: už bausmę gaudavo mušti. 
... Jaunystėje būsimasis vokiečių tautos vadas fiziškai buvo išsivystęs gerai. Jei tikėsime jo pasakojimu, jis žiemą su entuziazmu slidinėjo Domberge Austrijos Šteiro kalnuose, o vasarą važinėjo dviračiu. Savo komerdinieriui Heincui Lingei pasakojo, kad būdamas jaunas buvo užsidegęs sportininkas: aktyviai sportavo, nors darė tai individualiai. Slidinėjo, irklavo valtį, plaukiodavo ir reguliariai treniravosi espanderiu. Vėliau A. Hitleris visiškai nesidomėjo sportu, nors po jo lova visada gulėjo espanderis. Jis nemėgo jodinėjimo ir arklių sporto. Fiureris griežtai ir ciniškai reaguodavo į savo karininkų traumas, gautas nukritus nuo arklio. Vėliau, jau suaugęs, vengė sportuoti ir draudė slidinėti savo didžiajai simpatijai Geli. Būdamas Vokietijos vyriausybės vadovu, uždraudė savo ministrams užsiiminėti pavojingomis sporto šakomis. Tačiau, nepaisant to, reichskancleriui labai patiko olimpinės žaidynės.

... 1942 metų rugpjūčio 12 dieną savo būstinėje Werwolf  A. Hitleris samprotavo, kad jaunystėje, esant 8-9 laipsniams šalčio, reikia vaikščioti su trumpom kelnaitėm-šortais. Nėra sveikesnio drabužio kaip trumpos kelnės, puskojinės ir pusbačiai, samprotavo fiureris, juk dalis mūsų jaunuomenės vaikšto su šortais ištisą žiemą. Šortus
A. Hitleris su malonumu nešiojo Miunchene iškart po Pirmojo pasaulinio karo.(...) Šio praktiško drabužio jis negalėjo pamiršti ir tapęs kancleriu, nors 1933 metais savo fotografui Heinrichui Hofmanui davė nurodymą sunaikinti visas nuotraukas, kuriose pavaizduotas su trumpomis odinėmis kelnaitėmis (šortais).
... Imdamas pavyzdį iš G. Federio, savo ilgus retus ūsus pakirpo iki įžymiojo "šepetuko". Ernstas Hafštėnglis, kuriam nepatiko A. Hitlerio ūsiukai, bandė jį įtikinti, kad jie jį bjaurina ir reikėtų juos užauginti pagal visos viršutinės lūpos ilgį, į ką fiureris atsakydavo, kad neverta rūpintis jo ūsais: "jeigu jie nemadingi šiandien, tai taps madingi vėliau, nes juos nešioju aš".
... Po motinos mirties jaunasis Adolfas metė mokyklą ir gavęs jam priklausančią palikimo dalį 1908-ųjų vasarį išvyko į Austrijos-Vengrijos monarchijos sostinę Vieną, kur tikėjosi tobulinti savo piešimo įgūdžius. Jam buvo 18 metų. (...) Dauguma A. Hitlerio paveikslų pirkėjų 1909-1913 metais buvo žydai, apie tai dailininkas žinojo. (...) Iš viso per savo trumpą gyvenimą savamokslis dailininkas A. Hitleris nutapė bei nupaišė 3400 paveikslų, akvarelių, eskizų bei piešinių. Tai daugiausia pastoralinės tematikos darbai, vaizduojantys kaimo namelius, bažnyčias ir malūnus ramių slėnių ir suartų laukų fone. Mėgo tapyti architektūrinės reikšmės pastatus, gėles, šunis. Jo piešiniuose vaizduojami aktai, portretai, taip pat gamtos vaizdai bei pastatai. Specialistai mano, kad deja, iki šių dienų išliko tik apie 720 būsimojo fiurerio paveikslų ir eskizų.
... Vokiečių istoriko ir rašytojo, nacionalsocializmo istorijos specialisto Joachimo Festo teigimu, jaunas (1909 metai) A. Hitleris "<...> buvo nedrąsus, bijodavo kreiptis į kiekvieną žmogų, buvusį, jo manymu, aukštesnio socialinio statuso nei jis; nebūtų rizikavęs kalbėti net kelių klausytojų akivaizdoje. <...> Reziumuojant galima teigti, kad ryškiausios ir būdingiausios šio dvidešimtmečio savybės - keistumas, bėgimas nuo tikrovės ir, tiesą sakant, apolitiškumas. Jis pats ilgainiui pasakys anuomet buvęs keistuolis <...>." 
... Antisemitinę pasaulėžiūrą būsimasis fiureris dalinai paveldėjo ir iš savo garbinamo kompozitoriaus fanatiško antisemito R. Vagnerio - besąlygiško genijaus, kaip ir besąlygiško piktadario: klasikinio ir absoliutaus, tik be valdžios ir be armijos. R. Vagnerio pasaulis buvo lemiamas nacionalsocializmui ir tapo jo eros simboliu. Šis kompozitorius taip pat buvo kraštutinis vokiečių nacionalistas, savo misija laikęs vokiečių muzikos gryninimą, valymą nuo svetimos muzikos įtakos, ypač žydiškos. Jis liko per žingsnelį nuo visų neigiamų savo operų personažų tapatinimo su žydais. Ir atvirkščiai, teigiami herojai - grynakraujai arijai.

Poilsis gamtoje: vairuotojas J. Šrekas, R. Hesas ir A. Hitleris

... Dar savo politinės karjeros pradžioje A. Hitleris suvokė, kokį įspūdį visuomenei daro greitas ir galingas automobilis. Juo važiuojantis, iš jo kalbą sakantis politikas vertinamas kitaip, nei kalbantis iš tribūnos. Jau 1920 metais, dar būdamas eiliniu partijos agitatoriumi, A. Hitleris pradėjo įkyriai prašyti partijos vadovybės finansuoti pirkimą ir skirti jam automobilį su asmeniniu vairuotoju, kad jis galėtų greičiau vykti iš susirinkimo į susirinkimą.
... Vertėtų paminėti, kad A. Hitleris per visą savo gyvenimą nesiskyrė su šunimis - iš viso jų turėjo net šešis. (...) įžymiausias A. Hitlerio šuo buvo Blondi. Šį vokiečių aviganį 1941 metais

jam padovanojo M. Bormanas. Nuo pat pirmo susitikimo A. Hitleris labai pamilo Blondi. Ji su savo ponu buvo sunkiausiomis gyvenimo minutėmis. A. Hitleris leisdavo kalei miegoti savo kambaryje, laisvą laiką skirdavo šuns mokymui. (...) Blondi buvo prie fiurerio iki pat jo gyvenimo pabaigos Berlyne. Bunkeryje po reichskanclerija Blondi nuo vilkšunio Haraso, priklausiusio architekto Paulio Trosto našlei, atsivedė penkis šuniukus. Vieną iš šuniukų A. Hitleris pasiliko ir pavadino jį Volfu. Kitų keturių šuniukų likimas nėra žinomas. Prieš nusižudydamas fiureris paliepė išbandyti nuodus ir sudavė jų savo mylimam šuniui ir jo šunyčiui. Blondi nugaišo po 30 sekundžių, o Volfo nuodai nepaveikė ir fiurerio šunų prižiūrėtojui esesininkui Fricui Tornovui teko jį nušauti.
... Nuo pat vaikystės A. Hitleris buvo eidetikas, t.y. turėjo fenomenalią fotografinę atmintį, kuri leido jam prisiminti viską, ką matė, girdėjo ir skaitė. Prisimindavo ne tik knygos tomą, bet netgi

puslapio, kuriame yra jam reikalinga informacija, numerį. Jis įsimindavo visą informaciją iš karto ir visam gyvenimui, jam nereikėdavo jos pakartoti. Dėka šios pavydėtinos savybės jis stebindavo aplinkinius savo žiniomis ir informatyvumu. (...) Be geros atminties, dar vienas nepaneigiamas A. Hitlerio talentas - oratorinis gebėjimas veikti žmones. Visas savo kalbas jis beveik nepastebimai kitiems pritaikydavo konkrečiai auditorijai. Jų turinys galėjo būti (o dažniausiai taip ir būdavo) visados vienodas, tačiau jis mėgdavo keisti žargoną, priklausomai nuo vietovės ar auditorijos sudėties. Visose savo viešose kalbose A. Hitleris piktnaudžiaudavo užsienietiškais žodeliais, tačiau visada juos vartodavo taisyklingai. Šie žodeliai jam atrodydavo skambūs ir ypač įspūdingi, be to, sugebėdavo sukelti salėje esančių specialistų simpatijas.

Įdomu, ar ne? Daugiau istorinių faktų ir gandų Petro Stankero knygoje "Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova"

Apie alternatyvų gyvenimo būdą - nuotaikingas kvietimas susimąstyti (knygos ištrauka)

Italų autorius, buvęs verslininkas, Andrea Bizzocchi knygelėje „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę” dalinasi savo patirtimis, atradimais ir gana drastiškai kviečia visus pabusti ir apsidairyti, ar tikrai savo gyvenimo laiką leidžiame būtent taip, kaip norime mes patys? Andrea Bizzocchi 2004 m., gimus pirmajam vaikui, nusprendžia nutraukti veiklą ir keisti savo gyvenimą. Atsisako kasdienių vartotojiškų įpročių, mėgina iš naujo atrasti laisvę ir, priimdamas darnaus vystymosi sprendimus, Andrea gyvenimo dienas leidžia Italijoje ir Kosta Rikoje.

Knygos „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP?” itališkas viršelio variantas
ir knygos autorius Andrea Bizzocchi

 ***
Trumpas nukrypimas laisvės tema visuomenėje, kurioje visi tiki, kad yra laisvi.

Kaip gali manyti, jog esi laisvas, jei pastaruosius penkiasdešimt metų esi priverstas atsikelti septintą valandą ryto? Ir taip jau nuo trejų metų, kai pradedi eiti į darželį (dabar taip nutinka ir prieš pradedant eiti į darželį, juk tėvai turi dirbti). Ar šitaip vaikas gali užaugti sveikas? Kam priimtinas toks gyvenimo modelis? Šis modelis funkcionuoja tam, kad vaiko gyvenimas būtų sveikas ir harmoningas ar kad augtų ekonominės sistemos lygis? Atsibundi septintą valandą ryto, eini darbą, didžiajai daliai žmonių tas darbas nepatinka, vakare grįžti išvargęs ir drimbi ant sofos. Vėliau, laisvalaikiu, darai kažką, kas ir vėl patarnauja sistemai: eini į sporto salę, deginiesi soliariume, eini apsipirkti, leidi pinigus. Visa tai dažniausiai darome savaitgaliais, kai laisvo laiko turime daugiau: įlendame į prekybos centrą, kad paleistume vėjais tuos pinigus, kuriuos kaip vergai uždirbome per penkias ar šešias savaitės dienas. Ar tai laisvė? Nemalonu sakyti, bet jus įtikino, kad taip.
Kalbame apie laisvą laiką, kai apie tai negali būti jokios kalbos, kol viskas paklūsta sistemos logikai. Pabandykime suskaičiuoti, kiek turime laisvo laiko? Dvi valandas per dieną? Tris? Vieną dieną per savaitę? Jau vien tai, kad kalbama apie laisvą laiką, patvirtina faktą, kad visa didžioji dalis likusio laiko nėra laisva. Būtent vergavimo laikas. Tai, ką mes apgailėtinai vadiname laisvu laiku, yra tik pramoninėje visuomenėje.
Ir dar: netgi aiškiai būdamas priešprieša darbui, laisvas laikas iš tiesų maitinasi darbu (taip, kaip darbas maitinasi laisvu laiku). Jeigu kvailai neišleistume visų uždirbtų pinigų, tai ir nereikėtų šitiek daug dirbti.

Tiesa ta, jog masinio vartojimo visuomenėje esame laisvi daryti tik vieną dalyką: vartoti. Pasak Nietzsche's, kalbėti apie laisvę visuomenėje, kuri negali apsieiti be milijono apmokamų vergų, reiškia netekti proto.
Sakėme, kad norime pakeisti gyvenimą, ir žinome kodėl: šita sistema mus verčia dirbti vis daugiau, kad įsigytume daiktų, kurie visiškai mums nerūpi; mus supančios prekės nepadeda mums geriau jaustis, o tik išnaudoja daugybę vargingų pasaulio šalių ir naikina mums gyvybę dovanojančią gamtą. Netrūksta priežasčių, kad nuspręstume pasikeisti, ar ne?
Perkame nereikalingus daiktus, įsiskoliname (parduodami už tai savo esamą ir ateities laisvę); mąstydami, kiek esame verti, mąstome, kiek galime suvartoti. Esame vergai ir norime jais būti. Aš nesakau, kad tuojau pat galime apversti savo gyvenimą aukštyn kojom, bet juk reikia bent pasistengti judėti teisinga kryptimi. Argi ne taip? Man regis, normalu, kad protiškai sveikas žmogus trokšta pabusti ryte ir nuspręsti, ką jis nori veikti, o ne 40-50 metų gyventi tą patį vienodą, 99 atvejais iš 100 nemielą gyvenimą.

Kad taptume laisvi, turime aiškiai suvokti tai, kad nesame laisvi. Turime įsikalti į galvą, kad esame vergai. Turime jausti tai, kentėti, kol nuspręsime, kad šitaip gyventi nebeįmanoma ir atėjo laikas pasikeisti. Sustingimas, pasyvumas atneša daugiau skausmo nei nuo pokyčio neatsiejama ateities nežinomybė.
Jei nusprendėme pasikeisti, turime žengti vieną svarbų žingsnį. Atsakykite į mano klausimą: kiek skiriate laiko savo naujo gyvenimo planavimui ir projektavimui? (Tyla.) Pakelkite rankas tie, kas sąmoningai mąsto, kaip rimtai ir detaliai pakeisti gyvenimą? (Niekas nepakelia rankų.) Patys sau atsakėte, bet kadangi nedrįstate sau to pripažinti, pasakysiu aš: neskiriate nė kiek laiko mąstymui apie galimą pasikeitimą. Galbūt kartais ir šauna kokia mintelė, bet nėra to aklo pasiryžimo, tos stiprybės, kurią įgaunate, kai nusprendžiate iš tiesų pasikeisti. Jeigu jums tai rūpi, jeigu pokytis jums yra lobis, geriau nusibraižykite žemėlapį, nes lobio nesurasite be žemėlapio. Sudarykite sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėte pakeisti, pridurkite naujas idėjas, kurias trokštate įgyvendinti, dalykus, kurie iš tikrųjų jus padarytų laimingus. Tada nuspręskite, kokį kelią pasirinkti, kad visa tai pasiektumėte.

Dėmesio. Sakėme, kad norime būti laisvi nuo įvairių dalykų (sistemos, darbo ir t. t.), ir tai labai svarbu. Esama daugybės strategijų, padedančių pasiekti tikslą. Rimtai savęs paklauskime: laisvi, kad darytume ką? Daugelis mąsto, kad tai mažiausia problema: na jau, duok man šiek tiek laisvo laiko, ir pamatysi, kiek visko galėsiu nuveikti. Nėra ko jaudintis. Sakau jums iš savo keleto metų patirties. Aš šauniai apleidau sistemą, susikūriau gyvenimą su minimaliomis ekonominėmis išlaidomis, jaučiausi laisvas, labai laisvas, bet man kažko trūko. Tikėsite ar ne, buvau savo laisvės vergas. Sudėtinga turėti laiko, kai nesame įpratę jo turėti. Visiškas sutrikimas.

Neatsitiktinai daugybė į pensiją išėjusių žmonių išgyvena asmenybės krizę. Diena netikėtai tampa tuščia, ir senukai nebežino, ką per visą dieną veikti. Modernios visuomenės absurdas. Senajame žemdirbių pasaulyje metams bėgant žmogus dirbdavo vis mažiau (fiziškai), tačiau pagyvenusių žmonių svarba neišnykdavo, netgi išaugdavo, juk kalbame apie žinių ir išminties perdavėjus. Šiandien pagyvenęs žmogus, sulaukęs pensijos, netikėtai nutraukia viso gyvenimo darbą (šiandien dirba, rytoj jau ne), jis nebuvo tam pasiruošęs, tad nežino, kuo užpildyti tuščias dienas.

© knygos iliustracijos, Mantas Talmantas, 2013

***

Kokie yra tikrieji mūsų poreikiai ir norai - ar tikrai norime parduoti savo laiką už pinigus? Galvokime labiau apie save, nei apie įmonės veiklos ataskaitą, nors tai ir suteikia trumpalaikį savivertės pojūtį. Tegu tai būna tik priemonė, o ne didžioji gyvenimo laiko dalis. Ar kada pagalvojote, kiek minučių "išleidžiame" tam, kad įsigyti daugiau patogumų? Tarkim, penkias-šešias dienas į savaitę praleidžiame darbe tam, kad pakeliauti dvi savaites į metus... Ir tai tikrai ne apie tai, kad atlyginimas per mažas. "Turtingieji" daro lygiai taip pat.
Galbūt mieliau laiką ir energiją panaudotumėte kitaip?
Pavartykite nuotaikingai išleistą knygutę „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę”, kurioje rasite ir lietuviškų sėkmės istorijų bei sau pritaikomų idėjų :)