2014 m. gruodžio 2 d., antradienis

Kalėdinio reklaminio skydelio kūrimo procesas

Susipažinkite su Gile ir Barselona - jas sieja tai, kad abi yra nežinia iš kur atsiradusios pamestinukės, priglaustos iš gyvūnų globos namų, šiuo metu abi puikiai gyvena pas mus - įmonės darbuotojas. Abi yra buvę knygynėlyje Z. Sierakausko gatvėje Vilniuje ir galbūt jau ką nors iš Jūsų išgąsdinę savo garsu arba dydžiu :)
Taigi, vieną dieną susibūrėm fotosesijai, kas nėra taip jau paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sulaikyti dvi judrias kalytes vienoje vietoje net tik ketvirčiui sekundės yra labai sunku, dalinamės užkulisiais, pažiūrėkite kaip viskas vyko ir kas gavosi ;)


http://sos-gyvunai.lt/lt/

O galutinis šventinis rezultatas gavosi toks, pasipuošk ir tu :)

http://www.mintis.eu/



2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

Artūro Konan Doilio gyvenimas (knygos ištrauka)


http://www.mintis.eu/biografijos-atsiminimai/142-arturo-konano-doilio-gyvenimas.html
Ištrauka iš Daniel Stashower knygos "Artūro Konan Doilio gyvenimas":

***
Kai  čionai atvyko Konanas Doilis, Edinburgo universitui jau buvo trys šimtai metų. Vienintelės šios aukštosios mokyklos brangenybės (tuo jis skyrėsi nuo kur kas turtingesnių Oksfordo ir Kembridžo universitetų) buvo žymiojo mokslininko Džordžo Bjukanano (George Buchanan) lazda su brangakmeniais ir kaukolė. Anksčiau studentai čia kalbėjo lotyniškai - kad neterštų savo burnos prasčiokiška škotų tarme. Jiems buvo draudžiama lankytis smuklėse ir laidotuvėse, o ir viena, ir antra mieste tuo metu buvo laikoma didele pramoga.

Tais laikais lotyniškai studentai jau nebekalbėjo ir nebevilkėjo mantijos, nors Konanui Doiliui gal ir būtų buvę visai ne pro šalį paslėpti po ja savo nudėvėtus drabužius. Pirmosiomis studijų savaitėmis Konanas Doilis tikriausiai panėšėjo į vieną tų “vyrukų išbalusiais, išsigandusiais veidais”, žengiančių grindinio plokštėmis į niūrų operacinės amfiteatrą. Vis dėlto būsimasis rašytojas, kitaip nei jautrusis jo apsakymo veikėjas, pamatęs smingantį skalpelį, ko gero, nenualpo.
Karališkosios ligoninės operacinės amfiteatras buvo dujomis apšviečiama patalpa, nuo grindų iki lubų nustatyta kylančiomis pasagos formos suolų eilėmis. Iš suolų buvo gerai matyti viduryje stovintis masyvus medinis operacinis stalas ir ilga lentyna, nukrauta tvirtais chirurginiais instrumentais - žnyplėmis, laikikliais, pjūkleliais ir troakarais. Po stalu buvo ilgas skardinis indas su pjuvenomis kraujui sugerti ir atliekoms.
Pačią pirmąją chirurgijos paskaitą Konanui Doiliui, ko gero, kiek palengvėjo pamačius, kad stalas operacijai neparuoštas. Tad jis su kurso draugais visą dėmesį sutelkė į dėstytoją - surdutą vilkintį įspūdingą vyriškį, stovintį priešais operacinį stalą ir laikantį rankose buteliuką su stikliniu kamščiu.
Daktaras Džozefas Belas (Joseph Bell), Chirurginių operacijų vadovo (A Manual of the Operations of Surgery) autorius, teturėjo vos trisdešimt devynerius metus, kai Konanas Doilis pamatė jį pirmą kartą. Tai buvo aukštas, skvarbių pilkų akių, kumpa kaip erelio nosimi ir griežtų bruožų vyriškis. Kalbėjo aukštu, šaižiu balsu, kaip ir Konanas Doilis, smarkiai išryškindamas Edinburgo tarties intonacijas. Belo eigastis buvo savotiška, kinkčiojanti, ir žingsniuodamas priešais operacinį stalą jis skleidė nerimastingą energiją. “Kartais būdavo be galo nekantrus, - vėliau prisiminė vienas studentas, - ir vargas jaunuoliui, nepasirengusiam paskaitai.”
Belas palūkėjo, kol studentai susėdo. Tada atsikrenkštė ir prabilo. “Štai čia, ponai, yra labai stiprūs vaistai, - tarė jis, pakeldamas stiklinį buteliuką. - Jie nepaprastai kartūs. Dabar aš norėčiau įsitikinti, kaip esate ištobulinę savo pastabumą, kuriuo jus apdovanojo Dievas.”
 Jis sukryžiavo rankas ir nužvelgė auditoriją. “Bet, pone, pasakysite jūs, vaistus galima ištirti cheminiu būdu. - Jis linktelėjo, tarsi apgalvodamas šią mintį. - Taip tai taip, bet aš noriu, kad jūs užuostumėte kvapą ir paragautumėte. Ką? Purtotės? - Belas atkimšo buteliuką ir pavedžiojo sau po nosimi. Paskui pamaišė gintaro spalvos skystį pirštu. - Kadangi niekuomet studentų neprašau daryti to, ko nedaryčiau pats, pirma paragausiu aš, o tada jau pasiųsiu buteliuką ratu.”
Jis prikišo ranką prie burnos ir nučiulpė pirštą. Matyt, vaistas buvo neapsakomai bjauraus skonio, nes Belas susiraukė lyg nuodų paragavęs. Po valandėlės jis atsitokėjo. “Dabar, - tarė duodamas buteliuką studentui pirmoje eilėje, - padarykite ir jūs tą patį.”
Buteliukui keliaujant iš rankų rankas, auditorijoje kilo murmesys. Konano Doilio kursas veikiausiai buvo marga ir savita studentų grupė. Edinburgo universiteto Medicinos fakultetas garsėjo kaip vienas geriausių pasaulyje ir sulaukdavo studentų net iš Rytų Europos ir Amerikos. Nesvarbu, iš kur buvai kilęs, - Belo paskaitos sulygindavo visus. Turtingi užsieniečiai ir netašyti vietiniai vaikinukai, tokie kaip Konanas Doilis, tapdavo lygūs: visi jie turėjo dėstytojui mokėti po keturias ginėjas ir paragauti to šlykštaus gintarinio skysčio.
Kai buteliukas, apėjęs ratu, grįžo. Belas nužvelgė studentus ir liūdnai palingavo galvą. “Ponai, - tarė jis, - mane labai nuvylė, nes nė vienas iš jūsų nesate išsiugdęs įžvalgumo ir pastabumo, apie kuriuos čia tiek daug kalbu, nes, jeigu būtumėte stebėję mane atidžiau, tai būtumėte pamatę, kad į tą bjaurųjį skystį įkišau smilių, - taip, - o burnoje kažkodėl atsidūrė didysis pirštas.”
Kai visa auditorija suaikčiojo, Belas patenkintas atsikvėpė. Jis savo tikslą pasiekė.
***

Daugiau apie A. K. Doilį - Artūro Konan Doilio asmenybė


2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Artūro Konan Doilio asmenybė

Turbūt dažnas painioja Artūrą Konan Doilį (Arthur Conan Doyle) su Šerloku Holmsu (Sherlock Holmes) - žymų Škotijos rašytoją, gydytoją su jo sukurtu literatūriniu herojumi. Ir nebežinia, kuris jų mums tikresnis ir pažįstamesnis. 

Daniel Stashower, nuodugniai ištyręs šaltinius, knygoje "Artūro Konan Doilio gyvenimas" padeda atsikratyti daugybės mitų bei klaidingų vertinimų, ir pateikė ryškų portretą rašytojo ir nuolat nerimstančio žmogaus su visais privalumais bei trūkumais. Jį domina Artūro Konano Doilio gyvenimo kelias nuo provincijos gydytojo, vėliau karo gydytojo Pietų Afrikoje iki žymaus rašytojo, jo kūrybinės sėkmės ir nesėkmės, santykiai su tėvais, žmonomis, ano meto rašytojais, bandymai įsitvirtinti politikoje ir galiausiai aistringas susidomėjimas parapsichologija bei spiritizmu gyvenimo pabaigoje. Ypač daug dėmesio autorius skiria pastarajam Doilio potraukiui, sukėlusiam prieštaringų visuomenės vertinimų.

Veikėjai iš britų TV serialo "Sherlock" ("Šerlokas") pradėto rodyti 2010 metais ir susilaukusio itin didelio populiarumo bei simpatijų (IMDb reitingas 9.3). Artūro Konan Doilio sukurtus personažus Sherloką Holmsą ir daktarą Johną Watsoną serialo kūrėjai Steven Moffat ir Mark Gatiss vaizduoja sprendžiantį įvairias detektyvines paslaptis šiuolaikiniame Londone.



Nuotaikingas ir paprastas 1930 metų Artūro Konan Doilio interviu apie tai kodėl ir kaip gimė Šerloko Holmso detektyvai ir apie spiritizmą. Manoma, kad tai vienintelis filmuotas interviu su šiuo nuostabiu rašytoju.



Artūro Konan Doilio gyvenimas (knygos ištrauka)

 

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienis

Ekranizuotų romanų trilogija - "Panelės ir našlės"

Vienos žinomiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų Marijos Nurovskos (Maria Nurowska) trilogija "Panelės ir našlės" - tai pasakojimas, apimantis beveik šimto metų laikotarpį nuo 1863-1864 m. sukilimo ir parodantis jį per moterų, mergaičių ir našlių prizmę. Knygas itin išgarsino šių romanų ekranizacija - 1991 metais Lenkijoje pasirodęs, Januszo Zaorskio režisuotas TV serialas "Panny i wdowy". Pasakotojas parodo penkių panelių gyvenimus pradėdamas istoriją nuo turtingo žemvaldžio šeimos pavarde Lechicki. Ištrauka iš serialo:




Trilogijos "Panelės ir našlės" autorė Maria Nurowska savo romanuose moteriškąją sąmonę tyrinėja etniniu, istoriniu ir politiniu aspektu. Jos stiliui būdingas lengvumas neretai persipina su subtilia ironija. Pagrindines veikėjas moteris valdo prieštaringi jausmai. Autorė kuria psichologinius veikėjų charakterius ar išryškina jų konfliktą su aplinkiniu pasauliu, pasitelkdama melodramos žanro išraiškos priemones.

Panelės ir našlės
Trilogijos "Panelės ir našlės" ir "Panny i wdowy"viršeliai Lenkijoje ir Lietuvoje. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Viršelių lietuvių kalba dailininkas Romas Dubonis.


  

2014 m. spalio 6 d., pirmadienis

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)

Giuseppe Arcimoldo Vasara, 1563

Ištrauka iš Andrzej Szczeklik knygos
"KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Kur mūsų kūne turėtų slypėti tas nemirtingumas? Egiptiečiai rodė į širdį, bet graikai kurdino sielą kur kitur. Vaizdavo ją sau kaip mažą lėlytę, matomą per akies vyzdį, todėl pavadino ją k o r a. Kora (gr. kore) graikiškai yra mergaitė, lėlytė. O taip pat akies vyzdys. Iš kur graikai galėjo žinoti, kad vyzdys yra vienintelis natūralus langelis, pro kurį regėti smegenys, jų regimieji nervai? Mergaitės paveikslas neatskiriamai suaugo su vyzdžiu, nuo ko gydytojai ėmė vadinti ji pupilla (lotynų kalba „mergaitė“).

Kas pirmas ištarė žodi kore? Tėvas žiūrėdamas į dukrelę? Vaikinas - į merginą ? O gal vaikas, nes juk kai kurie žodžiai, prieš įeidami suaugusiųjų žodyną ir jame kaip reikiant įsitvirtindami, galėjo nuskambėti iš vaiko lūpų. Taip galėjo būti su lotyniškuoju žodžio kore atitikmeniu. Žodis pupa ir jo mažybinė forma pupilla, reiškianti mergaitę, lėlę, pirmiausia suskambo mažų romiečių čiauškėjime. Panašiai kaip papa tėvui vadinti. Bet kore atveju tokių spėlionių nepakanka. Šis žodis yra labai senas, dingsta kažkur istorijos sutemose. Jis buvo achajų lūpose, jį perėmė jų pavergėjai dorėnai. Daug sykių jį vartoja Homeras. Ikihomeriniais laikais dar nebuvo sustingęs viena forma ir buvo tariamas keliais šalutiniais variantais. Seniausio pavidalo turėjo viduryje fonemą „v“ ir skambėjo kaip kuor.v.e. Skirtumai palaipsniui nyko ir išliko tik variantai: atikos dialektu - kore, jonėnų dialektu kure ir dorėnų - kora.

Tik kartą kora buvo asmenvardis. Jį suteikė bevardei gražuolei - Dzeuso ir Demetros dukrai. Olimpe dėl jos grožio ja taip žavėjosi ir taip jos geidė, kad motina nusprendė būsiant saugiau perkelti ją į žemę. Sicilijos viduryje iki šiol yra pieva, kur Kora su merginų būreliu žaidė ir skynė gėles. Tokios scenos žavesiui dievai negalėjo atsispirti, jei prisiminsime kad ir Europos pagrobimą. Šį sykį atsivėrė žemė ir išvažiavo auksinė kvadriga, pakinkyta juodais žirgais. Požemio karalystės, Hado, valdovas atvyko pagrobti Koros - nuo tol jau niūriu Persefonės vardu - ir padaryti ją savo karaliene. Prieš pat jam atvykstant pievoje pražydo gražus narcizas. Kora žvelgė į narcizą, pavadintą vardu jaunuolio, kuris pražuvo įsižiūrėjęs pats save. Gal manė žvilgsniu pasiekusi ribą, už kurios daugiau nieko nebegaIi įžvelgti. Ištiesė ranką, norėdama ją pasiekti. Bet tada atsivėrė Hadas. Nuaidėjo riksmas. Ar tai buvo tik pagrobtosios šauksmas? Ar ir riksmas pažinus tai, kas neatmainoma? Hado, kurio vardas reiškia „nematomas”, akyse Kora išvydo save pačią - savo atspindį, atvaizdą. Nuo tada ji turėjo tapti akies vyzdžiu ir būti susijusi su mumis visais. Liko akyje to, „kas iškilo iš tamsos pagrobti merginos ir uždaryti jos požemio proto rūmuose”.

Tolesnė istorija yra gerai žinoma. Demetra - senovės mater dolorosa - vaikščiojo po pasaulį su apdriskusiu chitonu, palaidais, pelenais apibarstytais plaukais, visur ieškodama dukters. Nesėkmingai. Tada ta derlingumo deivė, valstiečių globėja, užleido sausrą. Dzeusas nusileido ir paliepė Hadui išlaisvinti Persefonę. Šis, atsisveikindamas su ja, davė jai granato vaisių, o ji suvalgė kelias jo sėklas, nežinodama, kad tai visiems laikams susaisto ją su šešėlių karalyste. Nuo tol kasmet ji privalėjo šešiems mėnesiams grįžti į požemius. Jai išėjus pavasarį, pasaulis puošdavosi gėlėmis, be galo be krašto džiaugdavosi ir niekur su ja nesiskirdavo Demetra. Ir šitaip jos susitikdavo ir vėl skirdavosi, vis labiau tapdamos viena būtybe dviem pavidalais. Tai buvo „atspindžio drama” - atsiplėšiančio nuo kūno, nuo žemės ir vėl susiliejančio su savo pradiniu pavidalu. Gili paslaptis. Ir graikai tą atspindį, lyg akies vyzdyje, persmelkiantį visą paslaptį, garbino per amžius Eleusino misterijose, vykusiose dvigubos deivės Demetros-Koros garbei.
***

Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)



2014 m. spalio 3 d., penktadienis

Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)


http://www.mintis.eu/sveikatai-dvasiai-groziui/97-kora-apie-ligonius-ligas-ir-medicinos-sielos-paieskas.html
Knyga "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" - labai asmeniškas A. Szcekliko vadovas po mediciną ir humanistiką, kuriame kompetentingas naujosios biologijos dėstymas susiejamas su intuicija menininko, žinančio, kad ir fizinė sveikata dar nėra viskas, nes būti žmogumi - tai ir klausti apie rytdieną, apie sielą, apie gyvenimo prasmę, apie begalybę.
Tęsiame ištraukų pristatymą iš knygos skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Sieloje kaip veidrodyje atsispindi mūsų nemirtingumo sapnas. Kad tas sapnas išsipildytų, pakaktų panaikinti laiko negrįžtamumą. Graikai, kontempliuodami gamtą, įsitikino, kad tai yra įmanoma, kad būtent tai vyksta. Jie matė taisyklingą žvaigždžių judėjimą, nekintamą ciklą dienų ir naktų, gimimo ir mirties, tą patį gyvūnų elgesį. Per amžius stebinčių gamtą žmonių akyse ji atrodė tarsi be laiko, “bent be negrįžtančio laiko”. Ji tarsi nepažinojo kartą visiems laikams prarastos praeities. Ši perspektyva susiformavo įsigalėjus amžino grįžimo sąvokai: pasaulis nuolat grįžta ten, kur prasidėjo, nors tuos ciklus skiria didžiulės laiko prarajos. Pasaulis turi baigtinį kiekį dalelių, taigi ir baigtinį kiekį sistemų, be to, kiekviena sistema privalo grįžti begalinį kiekį kartų. Ta koncepcija “įsitvirtino Europos mintyje stebėtinai atkakliai”. Ji atsirado Platono, Epikūro ir stoikų veikaluose, išsilaikė šimtmečius ir atsišaukė per Schopenhauerį, kuris rašė: „Laiką galime palyginti su be galo besisukančiu ratu: pusė to rato, kuri eina žemyn, yra praeitis; toji kita, kylanti aukštyn, - ateitis”. Aukščiausias to rato taškas turėtų būti nejudanti, visada ta pati dabartis. Apskritai originaliai suprasti prieštaringas, viena kitą neigiančias amžinumo ir laikinumo sąvokas pamėgino Friedrichas Nietzsche (Frydrichas Nyčė). Ir iš kalnų pasiuntė pas žmones dešimtį metų mąsčiusį Zaratustrą - amžinojo grįžimo gynėją.
Amžinojo grįžimo teorija, o veikiau fantazija, teikia paguodą. Bet šiandien ji neturi daug šaIininkų, o krikščioniškoje tradicijoje susidūrė su ryžtinga opozicija, kaip, pavyzdžiui, šventuoju Augustinu. Tad jeigu ne amžiname grįžime, kur ieškoti išsipildymo amžinos svajonės, kad be dulkių dar kas nors iš mūsų išliks? Kas nors, kas nemiršta, kas stipriau už mirtį, kas išlieka amžinai. Kaip į hegzametrą surakinti žodžiai, tvirtesni už ketų: „Ne visas mirsiu“. Tvirtas įsitikinimas, pakartotas po amžių, kad ir koks „niekingas būtų laikas“: „Kas išliks, nustato poetai“. Išrinktieji, žinantys žodžių užkerėjimo paslaptį, „laiko poveikiui atsparias formas, be kurių (...) kalba yra lyg smėlis“. Kas dar gali išlikti? Gamtos dėsniai, didieji matematikos teiginiai? Ir meilė. Juk „žmogaus gyvenimas vertinamas visų pirma meile. Ir ji, meilė, iš esmės lemia žmogaus šventumą“. Pasakė tai tas, apie kurio mirtį sužinoję šimtai tūkstančių žmonių atsišaukė: Santo subito! Mes, išlikusieji, ieškome (kad ir kokie menkos būtų mūsų galimybės) atramos taško, tvirtos dalelės tame, kas mums duota, kas mumyse arčiausia:

Ir jeigu būtent taip, ištarsi tylomis
tai, kas visad tave jaudina,
gal vis dėlto paliksi po savęs
ne pėdsaką, o blyksnį, jonvabalio šviesą. 

***

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)



2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)

©Andrzej Kobos, 2004
Andrzej Szczeklik - žymus Lenkijos medikas-imunologas, profesorius, habil.dr., Krokuvos Jogailos universiteto Vidaus ligų katedros vedėjas, širdies ir plaučių ligų specialistas, rašęs ir nagrinėjęs kūno, ligų paslaptis per neįprastą prizmę - sielos suvokimą įvairiose kultūrose, santykiu su menu, per filosofijos sampratą ir pan.
Lietuvių kalba išleista knyga "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" yra labai įdomus pavyzdys, vaizduojantis kaip galima būti daugelio sričių žinovu ir puikiausiu, rodos nesusijusių, sričių specialistu.
Galbūt daugelis Jūsų dar pamena, kai autorius Andžejus Ščeklikas lankėsi 2011 metų Vilniaus knygų mugėje, tik deja prieš pat sekančių metų knygų mugę sužinojome, kad šis intelektualus, šviesus ir mielas žmogus paliko mūsų pasaulį. Menant autorių, pateikiame keletą ištraukų iš knygos "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" skyriaus Sielos ieškojimas.

***
Šamanų kultūra vis dar egzistuoja Sibire, pas jakutus, o savo egzistavimo pėdsakų paliko didžiulėje erdvėje, plytinčioje nuo Skandinavijos, per plačias Eurazijos sausumas, net iki Indonezijos. Pažistame ją žymia dalimi lenkų tremtinių, sibiriečių dėka. Jau 1768 metais caras įsakė įkurdinti tolimiausiuose garnizonuose Sibiro paribiuose dešimt tūkstančių Baro konfederatų. Maršalkos brolio Bronislawo Pilsudskio (Bronislavas Pilsudskis) ar Waclawo Sieroszewskio (Vaclavas Seroševskis) raštai iš Sibiro yra tikras žinių apie šamanus lobynas, o jų stebėjimus iki šiandienos tęsia Poznanės etnologai. Šamanų pasaulėžiūra skiriasi nuo burtininkų, magų, kerėtojų, kokių dar ir šiais laikais galima aptikti kai kuriose Žemės rutulio vietose, regimo pasaulio vaizdo. Visi jie bandė ir bando vyti iš ligonių piktąsias dvasias. Bet tik šamanas ėjo su ligoniu ten, kur kiti net neįsivaizdavo esant įmanoma nueiti.

Ernstas Haeckelis Cistoidėja iš knygos Kunstformen der Natur, 1904
Sutemose, tarsi atskirdamas jurtą su ligoniu nuo likusios visatos įkalęs aplink ją stulpus su pritvirtintomis jų viršuje paukščių, arklių galvomis, sujungęs berželius arklių ašutų virvėmis, išvijęs atsitiktines dvasias ir pasišaukęs sau pagalbon gerąsias, kylant ekstazei, "klykaudamas" šamanas pradėdavo derybas su ligos dvasiomis dėl ligonio sielos. Štai kaip Waclawas Sieroszewskis aprašo šamano "klykavimą": "Mirtina, kraupi tyla. Ir staiga, nežinia iš kur, ataidi trūkčiojantis, aštrus, veriantis kaip geležies džeržgesys riksmas... ir nutyla. Paskui vėl (...) tai gailiai pravirksta žuvėdra, sukranksi sakalas, sušvilpia tilvikas... Tai šaukė šamanas, moduliuodamas savo balsą. Ir vėl tyla. Tik lengvutis lyg uodo zyzimas virpesys rodo, kad burtininkas pradėjo savo muziką. Būgno dundesys (...) smarkėja, stiprėja, tyla ir vėl (...) pratrūksta. Būgnui kaprizingai tratant, praskrieja laukinių garsų zigzagai: kranksi ereliai, skundžiasi žuvėdros, kikena juodi narai, spiegia tilvikai, kukuoja gegutės. Tarsi visi, kas skraido arti dangaus, ūmai būtų pakilę, spiečiu apsupę burtininką, lydėtų jį, gailiu riksmu skelbdami dangaus gyventojams apie jo žygį." Su ta muzika, apimtas gilios ekstazės, susiderėjęs dėl aukos dydžio, šamanas atlikdavo visiškai originalų, kitiems sveikatintojams ir burtininkams nežinomą dalyką: paskui ligonio sielą leisdavosi "į kitą pasaulį". Kildavo vis aukštyn, kiekvienoje pakopoje palikdamas dovanų, kol galop pasiekdavo tikrą vietą, kur dovaną iškeisdavo į ligonio sielą. Įsidėdavo ją sau ausį ir grįždavo į žemę, o grįžus jį ištikdavo prostracija, sąmonės netekimas. Atgavęs sąmonę įpūsdavo sielą pacientui į momenį arba įkaldavo lazda.
***

Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)


2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Knygų TOP 5 per 2014 metų vasarą

Atšalus orams, pristatome penkias knygas, kurios per tris vasaros mėnesius pateko į perkamiausių sąrašą. Pirmoje vietoje tvirtai ir be konkurencijos karaliauja daug diskusijų kelianti Petro Stankero knyga „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“.

TOP 5

5. Josephas Frankas „Vilnius - XIX amžiuje: atsiminimai

http://www.mintis.eu/lietuva-ir-miestai/914-vilnius-xix-amziuje-atsiminimai.html
Kadangi Vilnių supo didžiuliai miškai, mediena neturėjo būti brangi. Tačiau trūko žmonių miškui kirsti, o ir pervežimas labai nuostolingas. Šiaip ar taip, mediena labai gera, ir Pietų Europoje ją ne vien kūrentų. Iš Rusijos gilumos atveždavo gausybę vaškinių ir lajinių žvakių. Vilnius negarsėjo gražiais ekipažais. Jiems vis kažko trūkdavo: tai daili karieta, bet arkliai prasti; tai gražūs arkliai, o įkinkyti į baisiausią karietą; o jeigu arkliams ir karietai nieko negalėdavai prikišti, tai vežėjas ir tarnai būdavo blogai aprengti. (...)
Turtingiausiuose Vilniaus namuose laikydavo pulką tarnų, daugiausia baudžiauninkų. Juos išlaikyti, tiesa pasakius, nedaug tekainavo, bet jie prastai patarnaudavo, matyt, dėl girtuoklystės, tingumo ar nešvaros, kuria, beje, dažnai girdavosi. Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atsakė: „Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip!“


4. Kristina Jurevičiūtė „Mama, tėti, padėk man kalbėti. Vaiko kalbos ugdymas nuo kūdikystės

http://www.mintis.eu/psichologija-patarimai/923-mama-teti-padek-man-kalbeti-vaiko-kalbos.html
Tik gimęs vaikas auga, keičiasi ir ugdosi kiekvieną dieną. Todėl svarbu pradėti jį lavinti nuo gimimo. Vaiko motorinių įgūdžių, kalbos, klausos ir kitų pojūčių vystymuisi labai svarbus smulkiosios motorikos ir foneminės klausos lavėjimas. Kad vaiko kalba būtų graži, reikia išlavinti ir kalbos aparatą. Šioje knygelėje pateikiu smulkiosios motorikos, kalbos aparato ir foneminės klausos lavinimo pratimų, kuriuos galėsite atlikti su savo vaikais.
Vaikams pavargus, siūlau truputėlį pajudėti. Raginu vaikus pakelti rankas į viršų, tada pasiekti kojų pirštus; vėl pakelti rankas, tada pasiekti kulnus ir t. t., taip pasiekiant vis kitą kūno dalį. 


3. Dr. Partap Chauhan „Ajurveda: mokslas apie gyvenimą ir sveikatą

http://www.mintis.eu/sveikatai-dvasiai-groziui/433-ajurveda-mokslas-apie-gyvenima-ir-sveikata.html
Ajurvedos išmintis yra gili ir amžina. Nuo amžių ajurveda gydė žmogaus protą, kūną ir sielą. Indijoje, valdant svetimtaučiams, šio mokslo raida buvo slopinama, tačiau ajurveda ir jos žinios vis dėlto pasiekė mūsų laikus. Ši sveikatos sistema padeda pasveikti milijonams žmonių tiek pačioje Indijoje, tiek visame pasaulyje.
Ajurveda neseniai tarsi vėl atrasta, sustiprėjus susidomėjimui holistiniu gydymu ir natūraliomis, sveikatą palaikančiomis priemonėmis. Ajurvedos globalizacija rodo, kad senovinės mokslo teorijos gali daug ką pasiūlyti šių laikų pasauliui. Ajurvedos specialistų atsidavimas ir nuoširdžios pastangos lėmė, kad šis gydymo vaistiniais augalais metodas sulaukė pelnyto pripažinimo.



2. Rathanatha Svamis „Kelionė namo. Amerikiečio jogo autobiografija

http://www.mintis.eu/sveikatai-dvasiai-groziui/823-kelione-namo-amerikiecio-jogo-autobiografija.html
Mano tėvai, Džeraldas ir Adelė Slavinai, religingumu formaliąja prasme nepasižymėjo. Dievo tikėjimą jie mieliau reiškė dėkingumu, dosnumu, geranoriškumu ir atsidavimu šeimai. Jie išaugo didžiosios krizės laikais ir nuo pat vaikystės sunkiai dirbo - padėjo išlaikyti šeimas. Nors savo vaikams troško visko, kas geriausia, kartu stengėsi mūsų nepagadinti ir ugdė dėkingumo už tai, ką turime ir gauname, jausmą. Kai buvau ketverių, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais, tėvai nusprendė keltis iš Čikagos į Šervud Forestą - kaimo vietovę Hailand Parke, Ilinojaus valstijoje, kad aš su abiem broliais augčiau ne tokioje užterštoje aplinkoje, atokiau nuo didmiesčio pavojų. Gyvenome ramioje vietoje vešlia žole ir medžiais apaugusiose lygumose. Vaikai žaisdavo dykvietėse ar tyliose gatvelėse, pristatytose beveik vienodų namukų.


1. Petras Stankeras „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova

http://www.mintis.eu/istorine-literatura/1117-pralaimeta-adolfo-hitlerio-kova.html
Dar savo politinės karjeros pradžioje A. Hitleris suvokė, kokį įspūdį visuomenei daro greitas ir galingas automobilis. Juo važiuojantis, iš jo kalbą sakantis politikas vertinamas kitaip, nei kalbantis iš tribūnos. Jau 1920 metais, dar būdamas eiliniu partijos agitatoriumi, A. Hitleris pradėjo įkyriai prašyti partijos vadovybės finansuoti pirkimą ir skirti jam automobilį su asmeniniu vairuotoju, kad jis galėtų greičiau vykti iš susirinkimo į susirinkimą. (...)
A. Hitleris dievino greitą važiavimą. Šaunūs pasivažinėjimai bei rimbas iš hipopotamo odos, kurį nuolat nešiojosi su savimi, tiko įvaizdžiui, kurį pats kūrė. Mėgo savaitgalio išvykas automobiliais į gamtą kartu su keliais savo draugais. Tuo metu labiau nei kada nors vėliau naudojosi privataus gyvenimo malonumais. Vėliau nostalgiškai prisimindavo tuos nuostabius laikus.
Nors A. Hitleris labai mėgo automobilius, tačiau pats jų vairuoti nenorėjo. Šį darbą patikėdavo vairuotojams, kurie vis keitėsi.


Iki sekančios vasaros, mielieji, o kol kas skaitykime knygas lempučių šviesoje! :) 


2014 m. rugsėjo 3 d., trečiadienis

6 idėjos rudens vakarams: klasikiniai filmai

Vėstant vis labiau norisi iš lauko grįžti vidun ir atrasti veiklų namuose. Rudenio vakarus didelė jūsų dalis tikriausiai mėgsta praleisti jaukiai įsitaisius su knyga rankose ar žiūrint kino filmus. O jeigu... sujungti knygą su kinu? Vienoje iš serijos „Kino raštai“ knygų „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę“ klasikiniai filmai analizuojami remiantis skirtingomis juslėmis: žvilgsniu, lytėjimu, garsu ir t.t. Keletas knygoje išanalizuotų filmų jūsų kino vakarams:

„Langas į kiemą“ (1954)
Alfredas Hitchcockas
Fotografą L. B. Džeferį (James Stewart) po nelaimingo atsitikimo prie vežimėlio prikausto sugipsuota koja. Žiūronai bei fotoaparato teleobjektyvai leidžia jam bendruosius vidinio kiemo, į kurį atsiveria langas, planus kaitalioti su stambiaisiais atskirų butų bei jų gyventojų planais. Pasak teorinės mokyklos, kiną laikančios langu ir / ar rėmu, iš šios situacijos galima išvesti du pagrindinius principus: pirma, Džeferio iš pažiūros privilegijuotą perspektyvą kaip atsitiktinio stebėtojo bei (mažesniu laipsniu) klausytojo, antra – distanciją tarp jo ir įvykių.



„Svaigulys“ (1958)
Alfredas Hitchcockas
Esminė filmo scena vyksta restorane „Ernis“. Nuo galvos svaigulio kenčiantis Skotis (James Stewart), buvęs policininkas, dabar dirbantis kaip detektyvas, sėdi prie baro ir pirmąsyk pamato Madleną Elster (Kim Novak) – moterį, kurią jis turėtų sekti, – su savo vyru pietaujančią restorano gilumoje. Aišku, kad Skotis pavergtas Madlenos grožio ir tiesiog negali atitraukti nuo jos akių. Vis dėlto dusyk šioje scenoje matome Madlenos planus, kurie negalėjo būti nufilmuoti iš subjektyvios Skočio pozicijos, – nors būtent tai atrodo logiškiausia ir būtent tuo linksta tikėti Hitchcocko aiškintojai. Kiekvieną šių planų seka tikri planai iš Skočio požiūrio taško. Pažeisdamas klasikinio stiliaus normas, Hitchcockas vos sekundei padaro matomą chiazmą, visuomet žiojintį tarp kameros perspektyvų, užkoduotų kaip „subjektyvios“, ir kameros žiūrėjimo, kai ji neprisirišusi prie žmogiškojo požiūrio taško.



„Personos“ (1966)
Ingmaras Bergmanas
Matome veikiančio mažo kino projektoriaus blyksnius, po jų – greitai sumontuota seka bėgančią atvaizdų juostelę, padarytą iš senų nebyliųjų filmų: vaikų rankos, skerdžiamas ėriukas, į rankas kalamos vinys, skorpionas, medžiai purviname sniege, dviejų pagyvenusių žmonių lavonai, vaikas lovoje, tas pat vaikas, mėginantis paliesti didelį, išplaukusį moters veidą tai atsimerkiančiomis, tai užsimerkiančios akimis. Versdama žiūrovą matyti patį projektorių ir kino juostelę, Ingmaro Bergmano „Personos“ pradžios atkarpa kreipia dėmesį į tai, kad tuoj išvysime filmą – technologiją ir dirbinį, kurių nederėtų painioti su tikru gyvenimu. Be to, stambusis moters veido planas, projektuojamas ant perregimo paviršiaus ir atsargiai lytimas berniuko, vaizduoja archetipinį santykį, kurį įgyvendina kinas, – buvimą veidrodžiu.
Filmo, kuriame intensyviai pasitelkiamas veidrodžio motyvas, centre – emociškai trapi aktorė Elizabeta Vogler (Liv Ullmann), kuri, scenoje patyrusi nervinį priepuolį, pakliūva į seselės Almos (Bibi Anderson) globą. Tolesnis santykių atšilimas ir galutinis dviejų moterų artumas leidžia kilti ne vien intymumui, bet ir įtampai bei konfliktui, rodomam kaip laikinas jų tapatybių išblukimas – tiek, kad net žiūrovas tarpais nebegali tvirtai jų atskirti. Sykį, derinant po pusę kiekvienos į veidrodį žiūrinčios aktorės veido, sukuriamas sudėtinis veidas – o gal tas veidas žiūri į mus?



„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982)
Ridley Scottas
Du vienas į kitą atsisukę vyriškiai sėdi prie stalo, ant kurio išdėlioti įtaisai, registruojantys akies judesius bei fiksuojantys ir matuojantys vyzdžio išsiplėtimą. Šio išdėstymo tikslas – nustatyti, ar testuojamas subjektas yra žmogus, ar vadinamasis „replikantas“, t. y. dirbtinė būtybė, išoriškai atrodanti kaip biologinis organizmas. Interviu vyksta įprastine tvarka, iki apklausiamasis pasijunta išprovokuotas klausimo apie motiną – čia jis išsitraukia ginklą ir nušauna klausinėtoją, tardamas: „Aš Jums papasakosiu apie savo motiną“. Matuodamas empatiją, šis Voito-Kamfo testas tariamai gali atskirti nejautrius replikantus nuo empatiškų žmonių.
Reikalus šiame mokslinės fantastikos filme sukomplikuoja tai, kad protagonistas Dekardas (Harrison Ford), kuris, priešingai nei dirbtinės būtybės, atrodo neturįs nei vardo (paprastai šis būna stiprus individualumo žymiklis), nei stiprių jausmų, galiausiai pasirodo besąs replikantas, o dirbtinės būtybės yra emociškai jautresnės – jos turi prisiminimus, ir tai žmogiškumo ir nežmogiškumo skirtį daro dar trapesnę ir akytesnę, jei ne išvis nepagrįstą.



„Avarija“ (2004)
Paul Haggis
Jau savo pavadinimu šis filmas, netikėtas 2005 m. „Oskaro“ laureatas, praneša apie fizinį kūnų susidūrimą. Šią temą patvirtina ir plėtoja pirmasis filmo dialogas, kai avarijos vaizdus lydi užkadrinis balsas, besisielojantis, jog Los Andželo gyventojai užsibarikaduoja automobiliuose ir šią sąlyčio stoką kompensuoja žiauriais atsitiktiniais susidūrimais.
Susipynę filmo epizodai vis grįžta prie minties apie tarpasmeninį sąlytį ir komunikacijos bei supratimo neįmanomybę. „Avarija“ išryškina kino kaip odos paradigmą piešdama Los Andželo, kurį apibūdina nesusikalbėjimai, bet taip pat valdo rasizmas ir etniniai prietarai, paveikslą. Afroamerikiečių ir azijiečių, ispanakalbių ir iraniečių pabėgėlių odos spalva ir kūnų išvaizda kuria teminį atgarsį, kuris atsveria epizodinę filmo struktūrą. Net metaforiškai ir semantiškai slidesniame lygmenyje filmas lieka ištikimas odos ir sąlyčio paradigmai: personažai stereotipizuojami pagal „kalėjimo tatuiruotes“, magiškas apsiaustas stebuklingai apsaugo penkiamečio kūną nuo kulkos, tuo tarpu šv. Kristoforas, keliautojų globėjas, jaunam pakeleivingų mašinų stabdytojui tokio išgelbėjimo nesuteikia, o rasistas policininkas pažemina pasiturinčią afroamerikietę, kūno apieškojimo (išrengiant) dingstimi seksualiai priekabiaudamas ir išžagindamas. Personažai nuolatos bando kurti tikrą sąlytį, įlįsti vienas kitam į kailį ir į vidų.



„Jausmų galia“ (2002)
Michel Gondry
Vyriškis nori pamiršti moterį, kuri jam tokia brangi, kad negali pakelti jos netekties. Klasikiniame kine tokią būseną – ties beprotybės riba ar tiesiog po smarkių išgertuvių – būtų išgydęs kietas miegas arba geriausio draugo paprotinimas, priverčiantis atsitokėti (o filmą – grįžti prie laimingos pabaigos). Kaip bebūtų, šiandien tokie metodai nebeveiksmingi, tad jis verčiau nusprendžia ištrinti visus prisiminimus apie ją sudėtinga operacija (po to, kai sužino, kad ji tą patį padarė su juo). Per patį procesą, kai iš proto šluojami visi merginos pėdsakai, pradedant istorijos „dabartimi“ ir grįžtant laiku atgal, vyriškis vėl supranta, kad nepaisant dvasinių kančių ir sunkumų, kurių kėlė kaprizingas jos būdas, ji jam reiškia be galo daug, – tad bando ją „paslėpti“ vaikystės prisiminimuose. Tačiau planas nepavyksta ir visi prisiminimai, atrodo, pradingsta. Kitą dieną, tarsi pagautas užgaidos, jis važiuoja traukiniu į vietą, kur pirmąkart susitiko savo didžiąją meilę, ir ten ją sutinka (kaip paaiškėja – „ir vėl“), tad jų istorija prasideda iš naujo.
Ciklinė filmo dinamika kvestionuoja linijinę klasikinio kino logiką, pagal kurią problemą galima pamatyti ir išspręsti, o kliūtį – imti ir įveikti.




Tekstas parengtas remiantis knyga:




2014 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

Tekstilės dažymas vasarą - paprasta ir labai įdomu

Ar žinote, kaip galite išnaudoti kaip niekada karštą ir šviesią šios vasaros saulę?
Marginant  ar  perdažant  drabužį !
Galiu užtikrinti, kad spintoje (kuri, žinoma, tuščia, nes "nėra ką apsirengti" ;) ) rasite nusibodusį arba nenešiojamą drabužėlį.

Dalinamės ištrauka iš tekstilininkės Žydrės Ridulytės knygos "Marginimas: iš tekstilės istorijos". Knygos gale rasite išsamią lentelę - kokiomis spalvomis dažo augalai.


Marginimas saulėje. Dažymas saulėje, dar vadinamas soliariumu - vienas paprasčiauių dažymo būdų. Pats svarbiausias ingredientas, kaip nurodo pavadinimas, yra saulės šviesa ir kaitra, bet dar svarbesnis - laikas. Kuo ilgiau laikoma, tuo nudažymas įdomesnis ir sodresnis. Paprastai indas laikomas kaitrioje saulėje apie mėnesį.
Pluoštas užmerkiamas paruoštuose augaliniuose dažuose - karštame arba šaltame nuovire. Patogiausia užmerkti stiklainyje. Nuoviro galima nenukošti ir užmerkti su augaline žaliava arba pridėti šviežios. Audinys gali būti užmerktas netolygiai, tam tikrose vietose šiek tiek kyšoti paviršiuje. Tas vietas saulė nudažys tamsiau. Juo mažiau vandens, juo raštai įdomesni. Galima laikyti ir atvirame, ir uždarame stiklainyje. Uždaryti galima dangteliu arba užsandarinti užpilant skystu vašku. Vaškas neleis atsirasti pelėsiui, apsaugos nuo sąlyčio su oru.
Šiuo būdu patogu dažyti, kai norima sunaudoti dažus, likusius nuo kitų dažymų. Taip pat nedideliame stiklainyje patogu dažyti siūlų likučius, kuriuos vėliau bus galima panaudoti siuvinėjimui, mezgimui ar nėrimui, taip pat marginti audinių atraižas, kurias galima pritaikyti aplikacijai, drabužių detalėms, tokioms kaip kišenės, rankogaliai ir pan.
Marginimas saulėje - tai patogus dažymo būdas, kai nėra laiko valandų valandas budėti prie puodo. Ir ne tik. Tai eksperimentas arba žaidimas su medžiaga, kai rezultatai visada bus netikėti ir nepakartojami.

2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Įdomūs faktai apie Adolfą Hitlerį ir ne tik

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Europoje gimė žmogus, kardinaliai pakeitęs ne tik senąjį žemyną, bet ir palikęs neišdildomą pėdsaką tolimesnėje žmonijos istorijoje. Galingas Europos valdovas, sugebėjęs užkariauti didžiules Europos teritorijas, įvairiausiuose istorijos šaltiniuose vadinamas karo strategijos ir taktikos genijumi, įkvepiančiu dvasiniu lyderiu, politikos gigantu, nenugalimu užkariautoju, taip pat ir negailestingu žudiku. 
Šis žmogus - Adolfas Hitleris. Jis, būdamas austras, tapo tokiu Vokietijos valdovu, kokiu dar niekada nebuvo tapęs joks vokietis. Vokiečių rašytojas ir kritikas, Nobelio literatūros premijos laureatas Tomas Manas buvo teisus sakydamas, kad "šis vaikinas - tikra katastrofa ir nėra jokių priežasčių nesidomėti jo charakteriu ir likimu". 
Iš Petro Stankero knygos "Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova" įvado.

Ar žinojote, kad...
... J. N. Hiutleris (Adolfo senelis) sūnaus neturėjo, tačiau 1876 metais, jis ištaisė šią klaidą, oficialiai įsisūnijęs Aloizą Hitlerio pavarde. A. Hitleris, puikiai žinodamas savo kilmę, buvo dėkingas tėvui, kad tas pasikeitė pavardę. Jis manė, kad Šiklgruberis (Schicklgruber) skamba per daug prastai ir komiškai.
... Pats A. Hitleris ne kartą minėjo, kad paveldėjo motinos charakterį. Adolfo mama labai jį mylėjo: tam įtakos turėjo ir tai, kad per itin trumpą laiką mirė trys jos vaikai - Gustavas, Ida ir otas - gimę dar iki Adolfo. Kai kurie biografai ir istorikai rašo, kad A. Hitlerio santykiai su tėvu buvo nekokie. Tėvas jį kviesdavo ne vardu, o švilpimu, ir, neduok Dieve, laiku neatbėgdavo: už bausmę gaudavo mušti. 
... Jaunystėje būsimasis vokiečių tautos vadas fiziškai buvo išsivystęs gerai. Jei tikėsime jo pasakojimu, jis žiemą su entuziazmu slidinėjo Domberge Austrijos Šteiro kalnuose, o vasarą važinėjo dviračiu. Savo komerdinieriui Heincui Lingei pasakojo, kad būdamas jaunas buvo užsidegęs sportininkas: aktyviai sportavo, nors darė tai individualiai. Slidinėjo, irklavo valtį, plaukiodavo ir reguliariai treniravosi espanderiu. Vėliau A. Hitleris visiškai nesidomėjo sportu, nors po jo lova visada gulėjo espanderis. Jis nemėgo jodinėjimo ir arklių sporto. Fiureris griežtai ir ciniškai reaguodavo į savo karininkų traumas, gautas nukritus nuo arklio. Vėliau, jau suaugęs, vengė sportuoti ir draudė slidinėti savo didžiajai simpatijai Geli. Būdamas Vokietijos vyriausybės vadovu, uždraudė savo ministrams užsiiminėti pavojingomis sporto šakomis. Tačiau, nepaisant to, reichskancleriui labai patiko olimpinės žaidynės.
... 1942 metų rugpjūčio 12 dieną savo būstinėje Werwolf  A. Hitleris samprotavo, kad jaunystėje, esant 8-9 laipsniams šalčio, reikia vaikščioti su trumpom kelnaitėm-šortais. Nėra sveikesnio drabužio kaip trumpos kelnės, puskojinės ir pusbačiai, samprotavo fiureris, juk dalis mūsų jaunuomenės vaikšto su šortais ištisą žiemą. Šortus
A. Hitleris su malonumu nešiojo Miunchene iškart po Pirmojo pasaulinio karo.(...) Šio praktiško drabužio jis negalėjo pamiršti ir tapęs kancleriu, nors 1933 metais savo fotografui Heinrichui Hofmanui davė nurodymą sunaikinti visas nuotraukas, kuriose pavaizduotas su trumpomis odinėmis kelnaitėmis (šortais).
... Imdamas pavyzdį iš G. Federio, savo ilgus retus ūsus pakirpo iki įžymiojo "šepetuko". Ernstas Hafštėnglis, kuriam nepatiko A. Hitlerio ūsiukai, bandė jį įtikinti, kad jie jį bjaurina ir reikėtų juos užauginti pagal visos viršutinės lūpos ilgį, į ką fiureris atsakydavo, kad neverta rūpintis jo ūsais: "jeigu jie nemadingi šiandien, tai taps madingi vėliau, nes juos nešioju aš".
... Po motinos mirties jaunasis Adolfas metė mokyklą ir gavęs jam priklausančią palikimo dalį 1908-ųjų vasarį išvyko į Austrijos-Vengrijos monarchijos sostinę Vieną, kur tikėjosi tobulinti savo piešimo įgūdžius. Jam buvo 18 metų. (...) Dauguma A. Hitlerio paveikslų pirkėjų 1909-1913 metais buvo žydai, apie tai dailininkas žinojo. (...) Iš viso per savo trumpą gyvenimą savamokslis dailininkas A. Hitleris nutapė bei nupaišė 3400 paveikslų, akvarelių, eskizų bei piešinių. Tai daugiausia pastoralinės tematikos darbai, vaizduojantys kaimo namelius, bažnyčias ir malūnus ramių slėnių ir suartų laukų fone. Mėgo tapyti architektūrinės reikšmės pastatus, gėles, šunis. Jo piešiniuose vaizduojami aktai, portretai, taip pat gamtos vaizdai bei pastatai. Specialistai mano, kad deja, iki šių dienų išliko tik apie 720 būsimojo fiurerio paveikslų ir eskizų.
... Vokiečių istoriko ir rašytojo, nacionalsocializmo istorijos specialisto Joachimo Festo teigimu, jaunas (1909 metai) A. Hitleris "<...> buvo nedrąsus, bijodavo kreiptis į kiekvieną žmogų, buvusį, jo manymu, aukštesnio socialinio statuso nei jis; nebūtų rizikavęs kalbėti net kelių klausytojų akivaizdoje. <...> Reziumuojant galima teigti, kad ryškiausios ir būdingiausios šio dvidešimtmečio savybės - keistumas, bėgimas nuo tikrovės ir, tiesą sakant, apolitiškumas. Jis pats ilgainiui pasakys anuomet buvęs keistuolis <...>." 
... Antisemitinę pasaulėžiūrą būsimasis fiureris dalinai paveldėjo ir iš savo garbinamo kompozitoriaus fanatiško antisemito R. Vagnerio - besąlygiško genijaus, kaip ir besąlygiško piktadario: klasikinio ir absoliutaus, tik be valdžios ir be armijos. R. Vagnerio pasaulis buvo lemiamas nacionalsocializmui ir tapo jo eros simboliu. Šis kompozitorius taip pat buvo kraštutinis vokiečių nacionalistas, savo misija laikęs vokiečių muzikos gryninimą, valymą nuo svetimos muzikos įtakos, ypač žydiškos. Jis liko per žingsnelį nuo visų neigiamų savo operų personažų tapatinimo su žydais. Ir atvirkščiai, teigiami herojai - grynakraujai arijai.
Poilsis gamtoje: vairuotojas J. Šrekas, R. Hesas ir A. Hitleris
... Dar savo politinės karjeros pradžioje A. Hitleris suvokė, kokį įspūdį visuomenei daro greitas ir galingas automobilis. Juo važiuojantis, iš jo kalbą sakantis politikas vertinamas kitaip, nei kalbantis iš tribūnos. Jau 1920 metais, dar būdamas eiliniu partijos agitatoriumi, A. Hitleris pradėjo įkyriai prašyti partijos vadovybės finansuoti pirkimą ir skirti jam automobilį su asmeniniu vairuotoju, kad jis galėtų greičiau vykti iš susirinkimo į susirinkimą.
... Vertėtų paminėti, kad A. Hitleris per visą savo gyvenimą nesiskyrė su šunimis - iš viso jų turėjo net šešis. (...) įžymiausias A. Hitlerio šuo buvo Blondi. Šį vokiečių aviganį 1941 metais
jam padovanojo M. Bormanas. Nuo pat pirmo susitikimo A. Hitleris labai pamilo Blondi. Ji su savo ponu buvo sunkiausiomis gyvenimo minutėmis. A. Hitleris leisdavo kalei miegoti savo kambaryje, laisvą laiką skirdavo šuns mokymui. (...) Blondi buvo prie fiurerio iki pat jo gyvenimo pabaigos Berlyne. Bunkeryje po reichskanclerija Blondi nuo vilkšunio Haraso, priklausiusio architekto Paulio Trosto našlei, atsivedė penkis šuniukus. Vieną iš šuniukų A. Hitleris pasiliko ir pavadino jį Volfu. Kitų keturių šuniukų likimas nėra žinomas. Prieš nusižudydamas fiureris paliepė išbandyti nuodus ir sudavė jų savo mylimam šuniui ir jo šunyčiui. Blondi nugaišo po 30 sekundžių, o Volfo nuodai nepaveikė ir fiurerio šunų prižiūrėtojui esesininkui Fricui Tornovui teko jį nušauti.
... Nuo pat vaikystės A. Hitleris buvo eidetikas, t.y. turėjo fenomenalią fotografinę atmintį, kuri leido jam prisiminti viską, ką matė, girdėjo ir skaitė. Prisimindavo ne tik knygos tomą, bet netgi
puslapio, kuriame yra jam reikalinga informacija, numerį. Jis įsimindavo visą informaciją iš karto ir visam gyvenimui, jam nereikėdavo jos pakartoti. Dėka šios pavydėtinos savybės jis stebindavo aplinkinius savo žiniomis ir informatyvumu. (...) Be geros atminties, dar vienas nepaneigiamas A. Hitlerio talentas - oratorinis gebėjimas veikti žmones. Visas savo kalbas jis beveik nepastebimai kitiems pritaikydavo konkrečiai auditorijai. Jų turinys galėjo būti (o dažniausiai taip ir būdavo) visados vienodas, tačiau jis mėgdavo keisti žargoną, priklausomai nuo vietovės ar auditorijos sudėties. Visose savo viešose kalbose A. Hitleris piktnaudžiaudavo užsienietiškais žodeliais, tačiau visada juos vartodavo taisyklingai. Šie žodeliai jam atrodydavo skambūs ir ypač įspūdingi, be to, sugebėdavo sukelti salėje esančių specialistų simpatijas.

Įdomu, ar ne? Daugiau istorinių faktų ir gandų Petro Stankero knygoje "Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova"


2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Apie alternatyvų gyvenimo būdą - nuotaikingas kvietimas susimąstyti (knygos ištrauka)

Italų autorius, buvęs verslininkas, Andrea Bizzocchi knygelėje „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę” dalinasi savo patirtimis, atradimais ir gana drastiškai kviečia visus pabusti ir apsidairyti, ar tikrai savo gyvenimo laiką leidžiame būtent taip, kaip norime mes patys? Andrea Bizzocchi 2004 m., gimus pirmajam vaikui, nusprendžia nutraukti veiklą ir keisti savo gyvenimą. Atsisako kasdienių vartotojiškų įpročių, mėgina iš naujo atrasti laisvę ir, priimdamas darnaus vystymosi sprendimus, Andrea gyvenimo dienas leidžia Italijoje ir Kosta Rikoje.

Knygos „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP?” itališkas viršelio variantas
ir knygos autorius Andrea Bizzocchi
 ***
Trumpas nukrypimas laisvės tema visuomenėje, kurioje visi tiki, kad yra laisvi.
Kaip gali manyti, jog esi laisvas, jei pastaruosius penkiasdešimt metų esi priverstas atsikelti septintą valandą ryto? Ir taip jau nuo trejų metų, kai pradedi eiti į darželį (dabar taip nutinka ir prieš pradedant eiti į darželį, juk tėvai turi dirbti). Ar šitaip vaikas gali užaugti sveikas? Kam priimtinas toks gyvenimo modelis? Šis modelis funkcionuoja tam, kad vaiko gyvenimas būtų sveikas ir harmoningas ar kad augtų ekonominės sistemos lygis? Atsibundi septintą valandą ryto, eini darbą, didžiajai daliai žmonių tas darbas nepatinka, vakare grįžti išvargęs ir drimbi ant sofos. Vėliau, laisvalaikiu, darai kažką, kas ir vėl patarnauja sistemai: eini į sporto salę, deginiesi soliariume, eini apsipirkti, leidi pinigus. Visa tai dažniausiai darome savaitgaliais, kai laisvo laiko turime daugiau: įlendame į prekybos centrą, kad paleistume vėjais tuos pinigus, kuriuos kaip vergai uždirbome per penkias ar šešias savaitės dienas. Ar tai laisvė? Nemalonu sakyti, bet jus įtikino, kad taip.
Kalbame apie laisvą laiką, kai apie tai negali būti jokios kalbos, kol viskas paklūsta sistemos logikai. Pabandykime suskaičiuoti, kiek turime laisvo laiko? Dvi valandas per dieną? Tris? Vieną dieną per savaitę? Jau vien tai, kad kalbama apie laisvą laiką, patvirtina faktą, kad visa didžioji dalis likusio laiko nėra laisva. Būtent vergavimo laikas. Tai, ką mes apgailėtinai vadiname laisvu laiku, yra tik pramoninėje visuomenėje.
Ir dar: netgi aiškiai būdamas priešprieša darbui, laisvas laikas iš tiesų maitinasi darbu (taip, kaip darbas maitinasi laisvu laiku). Jeigu kvailai neišleistume visų uždirbtų pinigų, tai ir nereikėtų šitiek daug dirbti.
Tiesa ta, jog masinio vartojimo visuomenėje esame laisvi daryti tik vieną dalyką: vartoti. Pasak Nietzsche's, kalbėti apie laisvę visuomenėje, kuri negali apsieiti be milijono apmokamų vergų, reiškia netekti proto.
Sakėme, kad norime pakeisti gyvenimą, ir žinome kodėl: šita sistema mus verčia dirbti vis daugiau, kad įsigytume daiktų, kurie visiškai mums nerūpi; mus supančios prekės nepadeda mums geriau jaustis, o tik išnaudoja daugybę vargingų pasaulio šalių ir naikina mums gyvybę dovanojančią gamtą. Netrūksta priežasčių, kad nuspręstume pasikeisti, ar ne?
Perkame nereikalingus daiktus, įsiskoliname (parduodami už tai savo esamą ir ateities laisvę); mąstydami, kiek esame verti, mąstome, kiek galime suvartoti. Esame vergai ir norime jais būti. Aš nesakau, kad tuojau pat galime apversti savo gyvenimą aukštyn kojom, bet juk reikia bent pasistengti judėti teisinga kryptimi. Argi ne taip? Man regis, normalu, kad protiškai sveikas žmogus trokšta pabusti ryte ir nuspręsti, ką jis nori veikti, o ne 40-50 metų gyventi tą patį vienodą, 99 atvejais iš 100 nemielą gyvenimą.
Kad taptume laisvi, turime aiškiai suvokti tai, kad nesame laisvi. Turime įsikalti į galvą, kad esame vergai. Turime jausti tai, kentėti, kol nuspręsime, kad šitaip gyventi nebeįmanoma ir atėjo laikas pasikeisti. Sustingimas, pasyvumas atneša daugiau skausmo nei nuo pokyčio neatsiejama ateities nežinomybė.
Jei nusprendėme pasikeisti, turime žengti vieną svarbų žingsnį. Atsakykite į mano klausimą: kiek skiriate laiko savo naujo gyvenimo planavimui ir projektavimui? (Tyla.) Pakelkite rankas tie, kas sąmoningai mąsto, kaip rimtai ir detaliai pakeisti gyvenimą? (Niekas nepakelia rankų.) Patys sau atsakėte, bet kadangi nedrįstate sau to pripažinti, pasakysiu aš: neskiriate nė kiek laiko mąstymui apie galimą pasikeitimą. Galbūt kartais ir šauna kokia mintelė, bet nėra to aklo pasiryžimo, tos stiprybės, kurią įgaunate, kai nusprendžiate iš tiesų pasikeisti. Jeigu jums tai rūpi, jeigu pokytis jums yra lobis, geriau nusibraižykite žemėlapį, nes lobio nesurasite be žemėlapio. Sudarykite sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėte pakeisti, pridurkite naujas idėjas, kurias trokštate įgyvendinti, dalykus, kurie iš tikrųjų jus padarytų laimingus. Tada nuspręskite, kokį kelią pasirinkti, kad visa tai pasiektumėte.
Dėmesio. Sakėme, kad norime būti laisvi nuo įvairių dalykų (sistemos, darbo ir t. t.), ir tai labai svarbu. Esama daugybės strategijų, padedančių pasiekti tikslą. Rimtai savęs paklauskime: laisvi, kad darytume ką? Daugelis mąsto, kad tai mažiausia problema: na jau, duok man šiek tiek laisvo laiko, ir pamatysi, kiek visko galėsiu nuveikti. Nėra ko jaudintis. Sakau jums iš savo keleto metų patirties. Aš šauniai apleidau sistemą, susikūriau gyvenimą su minimaliomis ekonominėmis išlaidomis, jaučiausi laisvas, labai laisvas, bet man kažko trūko. Tikėsite ar ne, buvau savo laisvės vergas. Sudėtinga turėti laiko, kai nesame įpratę jo turėti. Visiškas sutrikimas.
Neatsitiktinai daugybė į pensiją išėjusių žmonių išgyvena asmenybės krizę. Diena netikėtai tampa tuščia, ir senukai nebežino, ką per visą dieną veikti. Modernios visuomenės absurdas. Senajame žemdirbių pasaulyje metams bėgant žmogus dirbdavo vis mažiau (fiziškai), tačiau pagyvenusių žmonių svarba neišnykdavo, netgi išaugdavo, juk kalbame apie žinių ir išminties perdavėjus. Šiandien pagyvenęs žmogus, sulaukęs pensijos, netikėtai nutraukia viso gyvenimo darbą (šiandien dirba, rytoj jau ne), jis nebuvo tam pasiruošęs, tad nežino, kuo užpildyti tuščias dienas.
© knygos iliustracijos, Mantas Talmantas, 2013
***

Kokie yra tikrieji mūsų poreikiai ir norai - ar tikrai norime parduoti savo laiką už pinigus? Galvokime labiau apie save, nei apie įmonės veiklos ataskaitą, nors tai ir suteikia trumpalaikį savivertės pojūtį. Tegu tai būna tik priemonė, o ne didžioji gyvenimo laiko dalis. Ar kada pagalvojote, kiek minučių "išleidžiame" tam, kad įsigyti daugiau patogumų? Tarkim, penkias-šešias dienas į savaitę praleidžiame darbe tam, kad pakeliauti dvi savaites į metus... Ir tai tikrai ne apie tai, kad atlyginimas per mažas. "Turtingieji" daro lygiai taip pat.
Galbūt mieliau laiką ir energiją panaudotumėte kitaip?
Pavartykite nuotaikingai išleistą knygutę „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę”, kurioje rasite ir lietuviškų sėkmės istorijų bei sau pritaikomų idėjų :)