 |
| Giuseppe Arcimoldo Vasara, 1563 |
Ištrauka iš Andrzej Szczeklik knygos
"KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" skyriaus Sielos ieškojimas.
***
Kur mūsų kūne turėtų slypėti tas nemirtingumas? Egiptiečiai rodė į širdį, bet graikai kurdino sielą kur kitur. Vaizdavo ją sau kaip mažą lėlytę, matomą per akies vyzdį, todėl pavadino ją k o r a. Kora (gr. kore) graikiškai yra mergaitė, lėlytė. O taip pat akies vyzdys. Iš kur graikai galėjo žinoti, kad vyzdys yra vienintelis natūralus langelis, pro kurį regėti smegenys, jų regimieji nervai? Mergaitės paveikslas neatskiriamai suaugo su vyzdžiu, nuo ko gydytojai ėmė vadinti ji pupilla (lotynų kalba „mergaitė“).
Kas pirmas ištarė žodi kore? Tėvas žiūrėdamas į dukrelę? Vaikinas - į merginą ? O gal vaikas, nes juk kai kurie žodžiai, prieš įeidami suaugusiųjų žodyną ir jame kaip reikiant įsitvirtindami, galėjo nuskambėti iš vaiko lūpų. Taip galėjo būti su lotyniškuoju žodžio kore atitikmeniu. Žodis pupa ir jo mažybinė forma pupilla, reiškianti mergaitę, lėlę, pirmiausia suskambo mažų romiečių čiauškėjime. Panašiai kaip papa tėvui vadinti. Bet kore atveju tokių spėlionių nepakanka. Šis žodis yra labai senas, dingsta kažkur istorijos sutemose. Jis buvo achajų lūpose, jį perėmė jų pavergėjai dorėnai. Daug sykių jį vartoja Homeras. Ikihomeriniais laikais dar nebuvo sustingęs viena forma ir buvo tariamas keliais šalutiniais variantais. Seniausio pavidalo turėjo viduryje fonemą „v“ ir skambėjo kaip kuor.v.e. Skirtumai palaipsniui nyko ir išliko tik variantai: atikos dialektu - kore, jonėnų dialektu kure ir dorėnų - kora.
Tik kartą kora buvo asmenvardis. Jį suteikė bevardei gražuolei - Dzeuso ir Demetros dukrai. Olimpe dėl jos grožio ja taip žavėjosi ir taip jos geidė, kad motina nusprendė būsiant saugiau perkelti ją į žemę. Sicilijos viduryje iki šiol yra pieva, kur Kora su merginų būreliu žaidė ir skynė gėles. Tokios scenos žavesiui dievai negalėjo atsispirti, jei prisiminsime kad ir Europos pagrobimą. Šį sykį atsivėrė žemė ir išvažiavo auksinė kvadriga, pakinkyta juodais žirgais. Požemio karalystės, Hado, valdovas atvyko pagrobti Koros - nuo tol jau niūriu Persefonės vardu - ir padaryti ją savo karaliene. Prieš pat jam atvykstant pievoje pražydo gražus narcizas. Kora žvelgė į narcizą, pavadintą vardu jaunuolio, kuris pražuvo įsižiūrėjęs pats save. Gal manė žvilgsniu pasiekusi ribą, už kurios daugiau nieko nebegaIi įžvelgti. Ištiesė ranką, norėdama ją pasiekti. Bet tada atsivėrė Hadas. Nuaidėjo riksmas. Ar tai buvo tik pagrobtosios šauksmas? Ar ir riksmas pažinus tai, kas neatmainoma? Hado, kurio vardas reiškia „nematomas”, akyse Kora išvydo save pačią - savo atspindį, atvaizdą. Nuo tada ji turėjo tapti akies vyzdžiu ir būti susijusi su mumis visais. Liko akyje to, „kas iškilo iš tamsos pagrobti merginos ir uždaryti jos požemio proto rūmuose”.
Tolesnė istorija yra gerai žinoma. Demetra - senovės mater dolorosa - vaikščiojo po pasaulį su apdriskusiu chitonu, palaidais, pelenais apibarstytais plaukais, visur ieškodama dukters. Nesėkmingai. Tada ta derlingumo deivė, valstiečių globėja, užleido sausrą. Dzeusas nusileido ir paliepė Hadui išlaisvinti Persefonę. Šis, atsisveikindamas su ja, davė jai granato vaisių, o ji suvalgė kelias jo sėklas, nežinodama, kad tai visiems laikams susaisto ją su šešėlių karalyste. Nuo tol kasmet ji privalėjo šešiems mėnesiams grįžti į požemius. Jai išėjus pavasarį, pasaulis puošdavosi gėlėmis, be galo be krašto džiaugdavosi ir niekur su ja nesiskirdavo Demetra. Ir šitaip jos susitikdavo ir vėl skirdavosi, vis labiau tapdamos viena būtybe dviem pavidalais. Tai buvo „atspindžio drama” - atsiplėšiančio nuo kūno, nuo žemės ir vėl susiliejančio su savo pradiniu pavidalu. Gili paslaptis. Ir graikai tą atspindį, lyg akies vyzdyje, persmelkiantį visą paslaptį, garbino per amžius Eleusino misterijose, vykusiose dvigubos deivės Demetros-Koros garbei.
***
Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą