Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)

Knyga "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" - labai asmeniškas A. Szcekliko vadovas po mediciną ir humanistiką, kuriame kompetentingas naujosios biologijos dėstymas susiejamas su intuicija menininko, žinančio, kad ir fizinė sveikata dar nėra viskas, nes būti žmogumi - tai ir klausti apie rytdieną, apie sielą, apie gyvenimo prasmę, apie begalybę.
Tęsiame ištraukų pristatymą iš knygos skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Sieloje kaip veidrodyje atsispindi mūsų nemirtingumo sapnas. Kad tas sapnas išsipildytų, pakaktų panaikinti laiko negrįžtamumą. Graikai, kontempliuodami gamtą, įsitikino, kad tai yra įmanoma, kad būtent tai vyksta. Jie matė taisyklingą žvaigždžių judėjimą, nekintamą ciklą dienų ir naktų, gimimo ir mirties, tą patį gyvūnų elgesį. Per amžius stebinčių gamtą žmonių akyse ji atrodė tarsi be laiko, “bent be negrįžtančio laiko”. Ji tarsi nepažinojo kartą visiems laikams prarastos praeities. Ši perspektyva susiformavo įsigalėjus amžino grįžimo sąvokai: pasaulis nuolat grįžta ten, kur prasidėjo, nors tuos ciklus skiria didžiulės laiko prarajos. Pasaulis turi baigtinį kiekį dalelių, taigi ir baigtinį kiekį sistemų, be to, kiekviena sistema privalo grįžti begalinį kiekį kartų. Ta koncepcija “įsitvirtino Europos mintyje stebėtinai atkakliai”. Ji atsirado Platono, Epikūro ir stoikų veikaluose, išsilaikė šimtmečius ir atsišaukė per Schopenhauerį, kuris rašė: „Laiką galime palyginti su be galo besisukančiu ratu: pusė to rato, kuri eina žemyn, yra praeitis; toji kita, kylanti aukštyn, - ateitis”. Aukščiausias to rato taškas turėtų būti nejudanti, visada ta pati dabartis. Apskritai originaliai suprasti prieštaringas, viena kitą neigiančias amžinumo ir laikinumo sąvokas pamėgino Friedrichas Nietzsche (Frydrichas Nyčė). Ir iš kalnų pasiuntė pas žmones dešimtį metų mąsčiusį Zaratustrą - amžinojo grįžimo gynėją.

Amžinojo grįžimo teorija, o veikiau fantazija, teikia paguodą. Bet šiandien ji neturi daug šaIininkų, o krikščioniškoje tradicijoje susidūrė su ryžtinga opozicija, kaip, pavyzdžiui, šventuoju Augustinu. Tad jeigu ne amžiname grįžime, kur ieškoti išsipildymo amžinos svajonės, kad be dulkių dar kas nors iš mūsų išliks? Kas nors, kas nemiršta, kas stipriau už mirtį, kas išlieka amžinai. Kaip į hegzametrą surakinti žodžiai, tvirtesni už ketų: „Ne visas mirsiu“. Tvirtas įsitikinimas, pakartotas po amžių, kad ir koks „niekingas būtų laikas“: „Kas išliks, nustato poetai“. Išrinktieji, žinantys žodžių užkerėjimo paslaptį, „laiko poveikiui atsparias formas, be kurių (...) kalba yra lyg smėlis“. Kas dar gali išlikti? Gamtos dėsniai, didieji matematikos teiginiai? Ir meilė. Juk „žmogaus gyvenimas vertinamas visų pirma meile. Ir ji, meilė, iš esmės lemia žmogaus šventumą“. Pasakė tai tas, apie kurio mirtį sužinoję šimtai tūkstančių žmonių atsišaukė: Santo subito! Mes, išlikusieji, ieškome (kad ir kokie menkos būtų mūsų galimybės) atramos taško, tvirtos dalelės tame, kas mums duota, kas mumyse arčiausia:

Ir jeigu būtent taip, ištarsi tylomis
tai, kas visad tave jaudina,
gal vis dėlto paliksi po savęs
ne pėdsaką, o blyksnį, jonvabalio šviesą. 
***

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)