Knygų TOP 5 per 2014 metų vasarą

Atšalus orams, pristatome penkias knygas, kurios per tris vasaros mėnesius pateko į perkamiausių sąrašą. Pirmoje vietoje tvirtai ir be konkurencijos karaliauja daug diskusijų kelianti Petro Stankero knyga „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“.

TOP 5

5. Josephas Frankas „Vilnius - XIX amžiuje: atsiminimai“

Kadangi Vilnių supo didžiuliai miškai, mediena neturėjo būti brangi. Tačiau trūko žmonių miškui kirsti, o ir pervežimas labai nuostolingas. Šiaip ar taip, mediena labai gera, ir Pietų Europoje ją ne vien kūrentų. Iš Rusijos gilumos atveždavo gausybę vaškinių ir lajinių žvakių. Vilnius negarsėjo gražiais ekipažais. Jiems vis kažko trūkdavo: tai daili karieta, bet arkliai prasti; tai gražūs arkliai, o įkinkyti į baisiausią karietą; o jeigu arkliams ir karietai nieko negalėdavai prikišti, tai vežėjas ir tarnai būdavo blogai aprengti. (...)
Turtingiausiuose Vilniaus namuose laikydavo pulką tarnų, daugiausia baudžiauninkų. Juos išlaikyti, tiesa pasakius, nedaug tekainavo, bet jie prastai patarnaudavo, matyt, dėl girtuoklystės, tingumo ar nešvaros, kuria, beje, dažnai girdavosi. Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atsakė: „Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip!“


4. Kristina Jurevičiūtė „Mama, tėti, padėk man kalbėti. Vaiko kalbos ugdymas nuo kūdikystės“

Tik gimęs vaikas auga, keičiasi ir ugdosi kiekvieną dieną. Todėl svarbu pradėti jį lavinti nuo gimimo. Vaiko motorinių įgūdžių, kalbos, klausos ir kitų pojūčių vystymuisi labai svarbus smulkiosios motorikos ir foneminės klausos lavėjimas. Kad vaiko kalba būtų graži, reikia išlavinti ir kalbos aparatą. Šioje knygelėje pateikiu smulkiosios motorikos, kalbos aparato ir foneminės klausos lavinimo pratimų, kuriuos galėsite atlikti su savo vaikais.
Vaikams pavargus, siūlau truputėlį pajudėti. Raginu vaikus pakelti rankas į viršų, tada pasiekti kojų pirštus; vėl pakelti rankas, tada pasiekti kulnus ir t. t., taip pasiekiant vis kitą kūno dalį. 


3. Dr. Partap Chauhan „Ajurveda: mokslas apie gyvenimą ir sveikatą“

Ajurvedos išmintis yra gili ir amžina. Nuo amžių ajurveda gydė žmogaus protą, kūną ir sielą. Indijoje, valdant svetimtaučiams, šio mokslo raida buvo slopinama, tačiau ajurveda ir jos žinios vis dėlto pasiekė mūsų laikus. Ši sveikatos sistema padeda pasveikti milijonams žmonių tiek pačioje Indijoje, tiek visame pasaulyje.
Ajurveda neseniai tarsi vėl atrasta, sustiprėjus susidomėjimui holistiniu gydymu ir natūraliomis, sveikatą palaikančiomis priemonėmis. Ajurvedos globalizacija rodo, kad senovinės mokslo teorijos gali daug ką pasiūlyti šių laikų pasauliui. Ajurvedos specialistų atsidavimas ir nuoširdžios pastangos lėmė, kad šis gydymo vaistiniais augalais metodas sulaukė pelnyto pripažinimo.

2. Rathanatha Svamis „Kelionė namo. Amerikiečio jogo autobiografija“

Mano tėvai, Džeraldas ir Adelė Slavinai, religingumu formaliąja prasme nepasižymėjo. Dievo tikėjimą jie mieliau reiškė dėkingumu, dosnumu, geranoriškumu ir atsidavimu šeimai. Jie išaugo didžiosios krizės laikais ir nuo pat vaikystės sunkiai dirbo - padėjo išlaikyti šeimas. Nors savo vaikams troško visko, kas geriausia, kartu stengėsi mūsų nepagadinti ir ugdė dėkingumo už tai, ką turime ir gauname, jausmą. Kai buvau ketverių, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais, tėvai nusprendė keltis iš Čikagos į Šervud Forestą - kaimo vietovę Hailand Parke, Ilinojaus valstijoje, kad aš su abiem broliais augčiau ne tokioje užterštoje aplinkoje, atokiau nuo didmiesčio pavojų. Gyvenome ramioje vietoje vešlia žole ir medžiais apaugusiose lygumose. Vaikai žaisdavo dykvietėse ar tyliose gatvelėse, pristatytose beveik vienodų namukų.


1. Petras Stankeras „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“

Dar savo politinės karjeros pradžioje A. Hitleris suvokė, kokį įspūdį visuomenei daro greitas ir galingas automobilis. Juo važiuojantis, iš jo kalbą sakantis politikas vertinamas kitaip, nei kalbantis iš tribūnos. Jau 1920 metais, dar būdamas eiliniu partijos agitatoriumi, A. Hitleris pradėjo įkyriai prašyti partijos vadovybės finansuoti pirkimą ir skirti jam automobilį su asmeniniu vairuotoju, kad jis galėtų greičiau vykti iš susirinkimo į susirinkimą. (...)
A. Hitleris dievino greitą važiavimą. Šaunūs pasivažinėjimai bei rimbas iš hipopotamo odos, kurį nuolat nešiojosi su savimi, tiko įvaizdžiui, kurį pats kūrė. Mėgo savaitgalio išvykas automobiliais į gamtą kartu su keliais savo draugais. Tuo metu labiau nei kada nors vėliau naudojosi privataus gyvenimo malonumais. Vėliau nostalgiškai prisimindavo tuos nuostabius laikus.
Nors A. Hitleris labai mėgo automobilius, tačiau pats jų vairuoti nenorėjo. Šį darbą patikėdavo vairuotojams, kurie vis keitėsi.

Iki sekančios vasaros, mielieji, o kol kas skaitykime knygas lempučių šviesoje! :)