2013 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Kiek mumyse yra Sibiro? I dalis

Knygos „Karta nuo Sibiro“ autorė Eglė Gudonytė neseniai grįžo iš kelionės po dokumentiniame romane aprašytas vietas  Sibirą, Altajaus kraštą, Ust Kano kaimą. Jos mama Asta Gudonienė (Mockaitytė) čia gyveno nuo pirmųjų trėmimų 1941-ųjų vasarą iki 1964-ųjų. Po 48 metų, praėjusią vasarą, A. Gudonienė apsilankė vaikystės ir paauglystės krašte, šiemet ir vėl ten sugrįžo. Abu kartus mamą kelionėje lydėjo ir E. Gudonytė  dalinamės jos pasakojimu ir vaizdais.

Sibiras, Altajaus kraštas, Ust Kano kaimas


Sibire, Altajuje, buvau du kartus: 2012 m. ir 2013 m. Abu kartai suvis skirtingi. Pirmasis – lyg žvalgyba, nedrąsus, pilnas didžių atradimų, o antrasis – kur kas gilesnis panirimas į to krašto esmę. Pavadinčiau jį Buvimu. Iškart atsiprašau už liapsusą – nuotraukose, darytose 2012-aisiais metais, neteisingai nustatyta data.

Ust Kanas – mamos vaikystės kaimas. Ten gyventa iš pradžių Zagatskote, po to kur pakliuvo, vėliau įsigyta mažulytė trobukė, izbuška vadinama. Seneliui grįžus iš lagerių, gerokai po Stalino mirties, izbuškos vietoje pasistatytas naujas namas.

Iki 2012-ųjų Ust Kanas man nebuvo realus. Jis rodėsi „pasibaigęs“ laike, negebėjau suvokti, kad jis tikras. Pernai atrastas kaimas ir gatvelė Žalioji, ir Sadykovų šeima, gyvenanti mūsų name. Rasta daug žmonių, prisimenančių senelius. Tai buvo keista, lyg patekčiau į kažkada perskaitytos (o gal parašytos) knygos tikrovę. Staiga – bac – pamatai, kad tai iš tikrųjų egzistuoja.



Ust Kanas nuo Lochmatuchos kalno

Ust Kanas nuo Nikolkos kalno

Ust Kano kapinėse

Pernai gyvenome Ust Kano viešbutėlyje, kurio pirmame aukšte esanti užkandinė tvoskia riebiomis klijuotėmis. Sukirtusi gardų guliašą su grikiais, išdrįstu paklausti virėjos, ar jis kartais ne iš avienos (o toks nebrangus!). Virėja nė nemirktelėjusi atsako, kad žinoma iš avienos, iš ko gi dar!

Ust Kano centras

Senoji mokykla, kurioje mokėsi daug lietuvių

Geroji dabartinė mūsų namo šeimininkė Valentina su buvusia gyventoja Asta Gudoniene

Pas Sadykovus taip pat galybė atradimų: namo pirkimo-pardavimo sutartis, pasirašyta mano senelio ant languoto sąsiuvinio lapo, Vasilijaus Sadykovo klaipėdietiška epopėja, pavargusios senosios senelių vandens statinės. O ką joms daryt – gyvos žemėn juk nelįs. Tad kėpso.

Sadykovas siunčia savo draugui klaipėdiškiui Romui linkėjimus ir medaus. Sako: „Taip ir perduok, čia Romkai nuo altajco!“ Perduosiu. Ir dar Vasilijus mena kažką tokio... tokio... Sako „vkusniatina“ (skanumėlis), tik neprisimena, kaip tai vadinasi. Cepelinai? Taip taip – cepelinai!



Vasia studijuoja cepelinų receptą

O šįmet atvykusios drąsiai apsigyvename savo name. Ir savo pirtelėje maudomės. Per metus visgi pavyko visa tai savy „apvirškinti“, tad dabar kaip čia buvę. Jau artėdamos prie Ust Kano, skambiname Valiai, kad neskubėtų pasitikt, autobusas vėluoja. Kur tau neskubės – sėdi ir laukia seniausiai. Mergiotės gėlių priskynusios atbėga, Andriuša džiugiai tempia mūsų lagaminą su ratukais. Ne pas visus į Ust Kaną atvažiuoja tokie svečiai su ratukais.


****
Visos kelionės dalys: IIIIIIIVVVI

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą