Kiek mumyse yra Sibiro? V dalis

Penktoji kelionės dalis – apsilankymas Ulužajaus slėnyje.
Ansktesnės dalys: I, II, III, IV

Ulužajus – tai sunkiai pasiekiamas negyvenamas (ak, gyvena ten vienas vienintelis žmogus su žirgais ir elektros generatoriumi) slėnis. Į Ulužajų vedančio keliuko Lietuvoj keliu nepavadintumėm. Žemėlapy jis pažymėtas kaip takas. Juo pravažiuoja tik miško mašinos ir traktoriai milžinai.

Ulužajuj gražu. Beprotiškai. Nors ir niekuo dėtas, slėnis atpirkinėja kaltę, kad jo žemėj trūni daugybė lietuvių kaulų. Ulužajuj ieškosime simbolinės vietos mamos sesutėms Vidutei ir Nijolytei paminėti. Jos mirė 1941-aisiais nuo bado ir ligų. Kapinių nėr, žmones laidojo tiesiog miške. Klausysimės, ką mums pašnibždės taiga, taip ir darysim.


Samdome kaimyną altajietį, jis  „balnoja“ savo nemirtingą „Nivą“. It iš kelmo ištašyta „Niva“ burzgia pasikeiksnodama, aplenkdama žvėrių apgraužtas kalnų ožių maitas. Nors vienas ratas purvynėj, kitas ant uolos, trečias duobėj, o ketvirtas sukasi ore, bet duobės keičiasi vietomis su šaknimis, upokšniais, ir po truputėlį judame.

Stop. Štai ir taškas. Gražuolė Koksa („kok“ – žydra, „suu“ – upė) užsirangė ant kelio. Vanduo siekia juosmenį. „Nivos“ neskandinsim, paliekam ją su vairuotoju snausti. Toliau eisime trise: aš, mama ir Valentina Sadykova. Valia – gyvas talismanas („Aišku, kad važiuosiu kartu su jumis,“ – pareiškė išvakarėse). Su ja viskas eina kaip iš pypkės.

Ulužajuj telefono ryšio nėr. Užmetę akį į žemėlapį, sumojam, kad eiti toliau pėsčiomis ir grįžti prie mašinos prireiks mažiausiai keturių valandų. Sutariam, jog grįšim iki 17 val.

Vasilijus groja altajietišku dambreliu

Tapu tapu, pasiramsčiuodamos lazdomis žygiuojam žydrosios Koksos pakrante, kopiam uola, apeinam, regis, niekad neišdžiūstančias balas, baidydamos melsvų drugelių debesis. Žolėj visomis pasaulio spalvomis spingso gėlės.

Karštis neišpasakytas, svyla oda, kepa lūpos. Kanda alkani mašalai ir uodai. Po pusantros valandos suprantame, kad slėnis tikriausiai būsiąs už didžiulio kalno. Jei sumanytume jį apeiti, į laiko limitą niekaip neįtilptume. Juokauti kvaila – užklupusi tamsa ir šaltis (saulei pasislėpus smarkiai atšąla akimoju, reikia tikrai šiltų rūbų) mūsų nepasigailėtų. O juk dar atgal į Ust Kaną bildėti 90 kilometrų pakriaušiais, upokšniais ir akmenimis!

Ne naujiena – teks tartis su taiga. Su ja nepakovosi, gali mėginti tik susitarti.

Štai saulėtoje progumoje stūkso šimtametis maumedis. Jis žiūri į Vakarus. Jo papėdėj želia smulkučiukės neužmirštuolės. Medžio kamienas išsišakoja į dvi dalis – po vieną Vidutei ir Nijolytei. Tinka. O gal tiksliau būtų sakyti „tas“? Prie nuostabiai grafiškos jo žievės kalu vinuką, kabinu kryželį, Aušros vartų Marijos atvaizdą. Ant žemės degame žvakes, beriame Lietuvos žemę, dedame puokštes pievų gėlių. Užvis didžiausią gėlių glėbį suskynė  Valentina.

Gėlės Vidos (1938-1941) ir Nijolės (1939-1941) Mockaityčių atminimui

Čia Ulužajus. Čia labai gražu.

Miname atgalios. Aš skubu pirma. Vėluojame valandą, reikia greičiau perspėti vairuotoją, kad nesijaudintų. Pasilikusi viena su upe, taiga ir gėlėmis, pasineriu į jų slėpinius. Aplanko stiprus laimės ir laisvės jausmas. Netikėtai vienas sumedėjęs žolės stiebas nenatūraliai nulinksta, lyg būtų gyvas. Rubuilis burundukas dryžuota nugarėle antai jau dyžia, pamatęs mane. O ką tik kažkokiais sumetimais kopė į stiebą.

Pakeliui krapštau iš uolos ir valgau švelniai rūgščias jaunas perkūnropes, jos nepaprastai gaivina.

Būtent toks – ryškus, saulėtas, spalvingas – Ulužajus lieka mano atminty.

Ir gerai.

****
Visos kelionės dalys: I, II, III, IV, V, VI