Kiek mumyse yra Sibiro? VI dalis

Eglės Gudonytės šios vasaros kelionė po Sibirą baigiasi Uimono stepėje.

Visos kelionės dalys: I, II, III, IV, V

Sakykite prašom, ar niekam neprireikė raudonos, mėlynos ir geltonos spalvos? Tokių pirmykščių, užsilikusių nuo pasaulio sutvėrimo? Gal pametėte paskutinę, o gal pamiršote, kaip atrodo? Žinau, kur jos sandėliuojamos, galima imti urmu ir po vieną.

Spalvų reikia atkakti į Uimono stepę. Suprantu, kad toli ir visa kita. Bet tik čia tokių gali gauti. Žydinčių gėlių jūrose. Dievai nešė nešė kažkur spalvas, na, gal kokion Antarktidon, bet va, pasiliejo jos ant žemės būtent čia.

Čia dievai maišo dažus pasauliui spalvinti

Taip, tai gėlės. Tikros

Dvelkia Tibetu

Budistinis altorėlis jurtoje Baštalos kaime prie Ust Koksos

Saulė nusileidžia ir vaikai mikliai aprengiami šiltais drabužiais. Prieš keletą minučių buvo virš 30-ties karščio, dabar tik 7 laipsniai

Rericho muziejus Verch Uimone

Rinkau rinkau akimis, rinkau ir rinkau. Ir vis širdin dėjau. Iš jų dabar galiu sumaišyti bet kurią norimą spalvą.

Čia, Uimono stepėje, Verch Uimone, gyveno N. Rerichas. Čia geru oru gali įžvelgti kalną Beluchą, nors ji už kokių 50 kilometrų. „Pritraukiu“ Beluchą fotoaparatu. O gal ji pritraukia mane?

Ne, šįkart nenuvykau jos papėdėn ir nepačiupinėjau (visada reikia pasilikti atsargai nors gabalėlį Kelio).

Belucha yra apytiksliai už 50 km

Belucha

O šią kelionę baigsim.

Ar vykau į Sibirą kaip knygos apie jį autorė (chi)? Vargu.

Ne aš rašau Sibirą. Sibiras rašo mane.

****
Visos kelionės dalys: I, II, III, IV, V, VI