Vasariški pasivaikščiojimais su A. H. Kirkoru

Kai už lango vasariškas oras, ne paslaptis, kad norisi kuo daugiau laiko praleisti lauke. Jei nėra kada ištrūkti iš miesto ar staiga neturit idėjų, kur paklaidžioti Vilniuje, dalinamės pasivaikščiojimo maršrutu iš A. H. Kirkoro knygos „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ - pasižvalgykite, kaip pasikeitė Vilnius nuo XIX a. iki šių dienų.

5 PASIVAIKŠČIOJIMAS

Užupio gatvė. Savičiaus gatvė. Savičiaus ligoninė.

Riomerių namai. Augustijonų bažnyčia.

Dvasinės akademijos pastatas. Valickio namai. Bokšto gatvė. Subačiaus gatvė. Kūdikėlio Jėzaus prieglauda.

Misionierių bažnyčia. Vizitiečių vienuolynas.

Jėzaus Širdies bažnyčia. Korvelio parkas. Rojus.

Šv. Elžbietos bažnyčia ir Savičiaus ligoninė

Dabar grįžkime ant tilto prie Vyskupų malūno ir pakilkime aukštyn Užupio gatve. Kairėje jos pusėje, ant kampo, stovi Gailestingųjų seserų ligoninė, dar vadinama Savičiaus ligonine, kurios vartai atsiveria į Savičiaus gatvę (pavadinimas kilęs nuo tokio Savos, kuris kadaise turėjo čionai didelius namus). Prie jos yra nedidelė Šv. Elžbietos bažnytėlė, greičiau koplyčia. 1744 m. jas įsteigė Smolensko vyskupas Boguslavas Korvinas Gosevskis, paaukojęs šiam tikslui 1500 rublių ir savo mūrinį namą. Pirmasis šios įstaigos ir bažnyčios vadovas buvo kunigas Tykvinskis, o netrukus iš Varšuvos pakviesta gailestingųjų seserų, kurios ir ligi šiolei pasiaukojamai ir labai uoliai visą savo gyvenimą padeda kenčiantiems ir nelaimingiems. Apsilankęs ligoninėje, imperatorius Aleksandras I taip susižavėjo pavyzdinga tvarka ir akivaizdžia ligoninės nauda, kad padovanojo jai turtingą Tarpupio seniūniją. Be to, tikras metropolito brolis Sestšencevičius paaukojo ligoninei nedidelį namuką ir du dvarelius – Nemenčinėlį ir Kėną. Garbingam senoliui ir jo žmonai už šią dovaną padėkojo pats imperatorius Aleksandras. Šiandien Savičiaus ligoninėje gydomi neturtingi, uždegimais ir lėtinėmis ligomis sergantys, ligoniai.

Riomerių namai

Toliau einant Savičiaus gatve, ten, kur nuo jos dešinėn atsišakoja kita to paties pavadinimo, prie Rotušės išeinanti, gatvė, stovi Riomerių namai, o greta jų – mažas mūrinukas. Anot padavimų, jame gimė neseniai garsėjęs vyriausias kazokų vadas generolas Platovas, kurio šeimos tikroji pavardė buvo Pliata.

Buvusios Dvasinės akademijos pastatas

Ten, kur susikerta trys gatvės, iš kurių dvi, kaip jau sakėme, vadinamos Savičiaus, o trečioji, aukštyn kylanti, – Bokšto, stovi didelis buvusios Dvasinės akademijos pastatas, iš kurio 1842 m. ji buvo perkelta į Peterburgą.

Buvusi Augustijonų bažnyčia

Kiek tolėliau nuo šio statinio, prie Savičiaus gatvės (vedančios prie Rotušės), iškilusi Švč. M. Ramintojos bažnytėlė, seniau priklausiusi augustijonams, o kartu skirta ir kasdienėms buvusios Akademijos dvasininkų pamaldoms, nes iškilmingomis dienomis šv. Mišių studentai klausydavosi Šv. Jono bažnyčioje. 1670 m. šioje vietoje pastatyta medinė Viešpaties Persimainymo bažnytėlė iš pradžių priklausė karmelitams, o nuo 1679 m. – augustijonams eremitams, kurie už aukas ir savo lėšas pastatė šiandienę mūro bažnyčią. Vilniaus sufraganas Tomas Zenkevičius 1768 m. birželio 26 d. ją konsekravo Švč. M. M. Ramintojos vardu. Kai prieš porą metų augustijonai buvo paleisti, ją pradėjo tvarkyti karmelitai, o 1854 m. bažnyčia išvis buvo uždaryta. Paskutinės pamaldos įvyko spalio 7 dieną. Bažnyčios ilgis – 55, plotis – 31 uo­lektis. Būta 9 altorių. Didžiajame, mūriniame altoriuje, papuoštame 6 pilioriais, 4 cherubinais ir keliais vazonais, buvo Švč. M. M. Ramintojos paveikslas. Kiti altoriai – Hiponos vyskupo šv. Augustino, jo motinos šv. Monikos, šv. Teklės, šv. Mikalojaus iš Tolentino, šv. Tado, šv. Jono Nepomuko, Skausmingojo Išganytojo – atskiroje, prie bažnyčios prieangio sumūrytoje koplyčioje, kurios fundatoriai – Podbipentų šeima (šiai koplyčiai priklausė lo­bynas ir jos viršuje buvusi gana turtinga biblioteka). Pagaliau paskutinis altorius buvo šiltoje zakristijoje, įrengtas seneliams ir ligoniams. Didelėje šio altoriaus nišoje pakabintas Švč. M. M. Aplankymo paveikslas. Bažnyčioje buvo 4 pacifikalai, iš kurių vienas – su šv. Teklės, antras – su šv. Augustino ir šv. Monikos relikvijomis, kiti du – su šv. Kryžiaus medžio gabaliukais. Už piliorių, kairėje nuo įėjimo pusėje, kabojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto visu ūgiu portretas, atgabentas iš Lietuvos Brastos. Prie bažnyčios buvo dvi brolijos: Švč. M. M. Ramintojos ir Šv. Teklės. Kai ši bažnyčia buvo uždaryta, Švč. M. M. Ramintojos paveikslas, kaip ir įvairūs reikmenys bei kai kurie paveikslai, buvo perkelti į Šv. Jono bažnyčią, kur su savo pamaldomis perėjo ir abi minėtos brolijos. Vargonai buvo įrengti Šv. Stanislovo katedros chore, o Vytauto portretas padabino Katedrą toje vietoje, kur pastatytas paminklas, t. y. kitapus vikarų altoriaus.

Bokšto gatvė

Eikime toliau Bokšto gatve. Čia, priešais buvusios Dvasinės akademijos mūrus, stovi didelis Valickio namas, kuriame jo savininkas turėjo keistenybių kabinetą. Jo didžioji dalis atiteko buvusiam Vilniaus universitetui. Toliau yra Haušteino namas, už kurio kairėn, žemyn, prie Vilnios ir Safianikų, leidžiasi stati gatvelė. Jos pakraščiais, prie Vilnios pastatytos didelės pirties link, įrengti akmeniniai laiptai. Dešinėje pusėje yra buvusio Universiteto profesoriaus Vaškevičiaus namas. Čia, kaip ir ten, kur buvusios Akademijos mūrų pusėje vienas šalia kito stovi namukai, XVI a. buvo šventųjų Kozmos ir Damijono cerkvės kapinės. Dar ligi šiol, kasant daržus, kartais galima užkliudyti kaulą ar kaukolę. Bet štai įkopėm į statų kalną, kurio viršūnėje yra buvęs tikras bokštas arba sargybos įtvirtinimai. Čia, šalia jų, greičiausiai medinių, buvo seniausia, prieš Gedimino laikus atsiradusi, Vilniaus gyvenvietė. Remdamasis Rotundo kronika, Narbutas tikina, kad po šiuo kalnu esama skliautuotų požemių su akmenimis grįstomis salėmis ir nišomis; juose turėjusi būti ir paslaptinga pa­gonių šventykla, vadinamoji Atlamba. Ligi šiol tarp žmonių sklinda apie šį tunelį, arba požemį, įvairių gandų. Seni Vilniaus gyventojai sako, jog iki 1812 m. jiems yra tekę matyti dalį šių urvų, nes užgriuvę skliautai nelei­do patekti į vidų. Parodo net angą (nuo gatvės pusės už Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos), kuri neseniai buvo aklinai užmūryta. Sklinda dar vienas išgalvotas padavimas, kad šiais, net iki Trakų einančiais, požemių takais kadaise traukė iš Vilniaus didelės procesijos. Senais laikais buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad šiame urve gyvenęs basiliskas, kuris smalsuolius žudydavęs savo žvilgsniu, kol vienas akiplėšiškai drąsus žmogus prisiartinęs prie jo iš priekio su dideliu veidrodžiu. Basiliskas išvydęs savo atvaizdą ir savojo žvilgsnio nukautas kritęs žemėn negyvas. Tatai mini ir Jonas Skovronskis, aprašydamas 1610 metų gaisrą.

Bokšto gatvė įsilieja į ilgą Subačiaus gatvę, kurios pavadinimas kilęs iš žodžių z uboča, kas reiškia nuošalę. Šioje gatvėje, priešais vadinamąjį Bokšto kalną, kairėje pusėje, Aleksandrui Jogailaičiui viešpataujant (1505 m.), be kitų, buvo pastatyti ir Bokšto vartai, dar vadinami Subačiaus. Virš jų buvo budelio ir jo parankinių (hyclių) butas. Pastarieji privalėjo gaudyti miesto šunis ir pro vartus gabenti juos į budelio namus. Tad kai kas mano, kad gatvės ir vartų pavadinimas gali būti kilęs iš žodžio sobaka, t. y. šuo.

Kūdikėlio Jėzaus prieglauda

Dešinėn Subačiaus gatvė driekiasi net iki jos susikirtimo su Aušros vartų gatve, bet mes pasukime kairėn. Kairėje pusėje pirmame pastate yra abiejų ly­čių pamestinukų Kūdikėlio Jėzaus prieglauda. Šalia jos – Gailestingųjų seserų būstas ir nedidelė koplyčia. Erdvus, gėlynais papuoštas ir gražiai prižiūrimas kiemas vilioja pasivaikščioti; pro vartus, esančius priešais pagrindinius, patenkame ant kalvos, nuo kurios matyti nuostabus vaizdas. Žemai po kojomis vinguriuoja Vilnia, per ją permestas lengvas tiltelis, vedantis prie Safianikų, abipus jos spiečiasi daugybė namų namukų, aplinkui visa, ypač vasarą, juda kruta. Tatai pati aukščiausia vieta mieste, o aukštas Šv. Jono bažnyčios bokštas vos siekia kalvos viršūnės aukštį.

1791 m. prieglaudą įsteigė Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignotas Masalskis, savo auka daug prisidėjo kunigaikštienė Jadvyga Oginskienė. Imperatorius Aleksandras I 1803 m. padovanojo šiai įstaigai Žaslių dvarą; be to, pagal senus įstatymus kiekvienas Šv. Stanislovo ordino kavalierius turėjo kasmet mokėti labdaros reikalams po 4 dukatus; dalis šių pajamų patekdavo ir į Vilniaus vaikų prieglaudos kasą. Dabar, be pamestinukų, čia priimami ir mirusių kareivių luomo tėvų našlaičiai ir likę be globos kalinių vaikai.

Buvusi Misionierių bažnyčia

Toliau eidami Subačiaus gatve, ant Išganytojo kalvos (mons salvatoris), toje pačioje kairėje pusėje, matome iškilusius du stebėtinai lengvus, grakščios formos, gražius buvusios Misionierių bažnyčios bokštus; jos mūrai ligi šiol išliko sveiki.

Šią Šv. Vincento Pauliečio kunigų bendrijos bažnyčią 1695 m. įkūrė Infliantų vaivada Teofilis Pliateris, o Vilniaus vyskupas sufraganas Jurgis Ancuta ją konsekravo 1730 m. birželio 18 d. Viešpaties Dangun Žengimo vardu. Statinį pastaruoju metu papuošė ir atnaujino vienas iš vizitatorių – kunigas Pohlis. 1844 m. bažnyčia buvo uždaryta. Paskutinis jos vizitatorius buvo šviesus ir uolus kunigas Bogdanovičius. Nuo 1800 m. šios bažnyčios parapijos didžioji dalis atiteko Šv. Jono ir kitoms bažnyčioms. Bendruomenės kapinės, vadinamos Rasų, taip pat buvo prijungtos prie Šv. Jono bažnyčios parapijos.

Šios bažnyčios fasadas, iškilęs tarp dviejų bokštų, orientuotas į pietus. Jame yra 8 uolekčių aukščio ir 6 uolekčių pločio langas. Kairiajame bokšte buvo įrengtas didelis laikrodis, kurio ciferblatai rodė laiką į visas ketu­rias puses, kitame bokšte buvo varpai. Abiejų bokštų viduje yra galerijos su geležinėm grotom. Priekinis bažnyčios fasadas į gatvę turi nemažą kyšulį, į kurį patekti galima iš įvairių pusių pro trejas duris, virš visų durų yra po langą, o visą kyšulį vainikuoja nedidelis kupolas. Ant jo pritvirtinta medinė išdrožinėta Išganytojo statula. Bažnyčios ilgis – 48 uolektys, plotis – 40 uolekčių. Cho­rą prilaiko keturios kolonos. Viešpaties Dangun Žengimo didžiojo altoriaus, kurį puošia šešios medinės lipdiniais pagražintos kolonos, tabernakulį sudaro šešios mažos kolonos, tarp jų yra krucifiksas ir dvi figūros, vaizduojančios senkatalikius kunigus; šonuose – keturi altoriai: šv. Apaštalo Pauliaus, šv. Vaitiekaus, Jono Krikštytojo ir šv. Stanislo­vo vyskupo. Visi jie, kaip ir į dangų žengiančio Išgany­tojo statula virš altoriaus, taip pat ir šoninės šv. Henriko ir šv. Kazimiero statulos, išdrožti iš medžio. Antras altorius už grotų – Viešpaties Jėzaus, ten pat ir trečias – Švč. M. Marijos, abu mediniai. Bažnyčioje būta keturių koplyčių: Dieviškos Apvaizdos, šv. Pauliaus Atsiskyrėlio, šv. Vincento Pauliečio ir šv. Apaštalų Tado ir Simono Judo. Kiekvienoje iš jų buvo medinis altorius, išskyrus šv. Vincento koplyčią, kurioje įrengtas mūrinis su dviem kolonomis. Viršum visų bažnyčios altorių buvo krucifiksai ir kanonais vadinamos plokštės. Bažnyčios rūsyje palaidoti fundatoriaus ir daugelio kitų Pliaterių šei­mos narių palaikai. Vertingų paminklų nėra. Dar pridurkime, kad sklypą, kuriame stovi aprašytoji bažnyčia, didelį parką su tvenkiniais (iš kur atsiveria gražus miesto vaizdas) ir pagaliau vienuolių vincentinų, arba misionierių, gyvenamuosius pastatus kartu su senais kunigaikščių Sanguškų rūmais – viską 1687 m. dovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerienė kunigaikštienė Kotryna Radvilienė.

Paėję kelis žingsnius žemyn, už bažnyčios ir gyvenamojo namo, dešinėje pusėje, matome prie Vizitiečių vie­nuolyno mūro prikaltą piešinį ant medžio, kuriame pavaizduota širdis, ir įrašą: „novo erectum 1737 mėnesio 7 bra“ (atnaujinta 1737 m. rugsėjo mėn.) su medinėm grotom apačioje. Kai kurie, neįsigilinę į šį užrašą, įrodinėja, kad tas piešinys, kaip ir buvusios Šv. Jono baž­nyčios freskos ir ligi šiol esąs paveikslas ant medžio kairėje šoninėje Šv. Petro bažnyčios sienoje, atsirado pasku­tinės maro epidemijos atminimui. Bet tatai įvyko 1710 m., o pats įrašas paveiksle rodo, kad sukurtas jis mūro atnau­jinimo proga.

Vizitiečių vienuolynas. Jėzaus širdies bažnyčia

Betgi pasukime nuo aprašytosios bažnyčios į kairę ir užkopę plačia gatve ant kalno išvysime nedidelę bažnyčią su vienuolynu, iš visų pusių plačiai apjuostus mūro siena. Tai moterų vizitiečių (nuo Švč. M. M. Aplankymo) vienuolynas, o šalia jo – kryžiaus formos Jėzaus širdies bažnyčia be bokštų, su kupolu, be prieangio, 38^l/₂ uolekties ilgio. Ją statyti pradėjo karalius Augustas II 1717 m., o baigta buvo 1729 m. vienuolių lėšomis ir didele vyskupo K. Bžostovskio, kurio širdis čia ilsisi, parama.

Bažnyčią konsekravo vyskupas sufraganas Tomas Zenkevičius 1756 m. rugpjūčio 29 d. O vienuolyną 1694 m. įsteigė Dezelštienė, kuri šiam tikslui paaukojo 50 000 tinfų¹. Šią sumą stojančių į vienuolyną kraičiai padidino iki 38 056 sidabro rublių; be to, vizitietės turėjo Minsko gubernijos Borisovo apskrityje Vileikos dvarą, kuriame buvo 70 dūmų, taip pat Vilniaus apskrityje, Riešėje, – 19 dūmų, taigi vėliau buvo surinktas solidus kapitalas. Nuo 1798 iki 1837 m. vienuolės kasmet iš monarcho Pavelo I malonės gaudavo po 3000 rublių*. Nuo 1719 m. iki bažnyčios statybos baigties pamaldos vykdavo vyskupo Bžostovskio pastangomis įrengtoje koplyčioje. Nuo 1694 iki 1843 m. vizitietės turėjo pavyzdinį moterišką pensionatą, kuriame kasmet buvo auklėjama iki 40 ir daugiau mergaičių; kelios iš jų buvo išlaikomos iš Dunino Slepsčio fondo, o 12 – Pavelo I lėšomis. Vizitiečių ordino regula buvo labai griežta. Kartą peržengusi vie­nuolyno slenkstį, vienuolė jau niekados negali pasirodyti už jo ribų. Bažnyčioje yra septyni žymiojo Simono Čechavičiaus tapyti paveikslai: didelis Švč. M. M. Aplankymo paveikslas, šv. Joanos Pranciškos (pirmos Vizitiečių ordino motinos), šv. Pranciškaus Saleziečio, šio ordino įstatų kūrėjo, puikiai nutapytas Nukryžiuotasis Kristus, Kūdikėlį Jėzų ant rankų laikantis šv. Juozapas, šv. Pranciškus Ksaveras, regėjimo metu pastebėjęs danguje daugybę kryžių, ir šv. Jonas Evangelistas, pagautas ekstazės, su plunksna rankoje, laikomas vienu iš vertingiausių šio garsaus menininko kūrinių. Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus Šulco vadovauja­mas, gražius bažnyčios vartus su įrašu Patet cordi Jesu (atvertos Jėzaus širdžiai) pastatė tuomet jaunas inžinie­rius, o šiandien visiems žinomas ir mylimas Lietuvos is­torikas Teodoras Narbutas.

Korvelio parkas

Toliau, už šio vienuolyno, perėjus trumpą skersgatvį, prasideda tvora, juosianti nedidelius rūmus ir didelį parką, kitados priklausiusį Pliateriams, vėliau Korveliui, o šiandien – grafienei Čapskai. Čia yra keli gyvenamieji namai, o iš visur – ir iš parko, ir iš rūmų matyti labai gražūs vaizdai.

Rojus

Atskira parko dalis už Vizitiečių vienuolyno ir parko ribų vadinama Rojumi. Šią gražią vietovę su jaukiu mažu parkeliu ir nuostabiausiu miesto vaizdu buvęs jėzuitas kunigas Hrebnickis 1785 m. užrašė Kūdikėlio Jėzaus namams; 1799 m. prisidėjo dar gabalas žemės, nupirktos Žečickio seniūno Sultano. Ant mūro tvoros buvo biblinio turinio piešinių, iš to galėjo atsirasti Rojaus pavadinimas; taip pat ir gatvė, vedanti nuo Aušros vartų ligi Vizitiečių, iki šiol vadinama Rojaus gatve. Prieš keliasdešimt metų čia buvo tuomet garsi ir Vilniaus gyventojų labai lankoma Švarco smuklė.