*********************************************************************
Oi, nemuškit musės!
Rankelės jai dreba…
Kojelės dreba…
Kobayashi Issa
(Vertė Donaldas Kajokas)
Panašiai man ir kojelės, ir rankelės beigi kitos visokios kokios galūnėlės tirtėjo rankose laikant šviežiai iškeptą leidyklos „Mintis“ knygą „Paprastasis sumi-e menas“. Joje tąkart kaip tik ir atsiverčiau cituotąjį haiku perliuką. Kuo ši knyga mane patraukė? Veikiausiai čia neapsieita be kolegos Snobizmo ir kaimyno Vatafako, kuris švelniai ranka palietė mano gležną petuką, knygoje iš serijos „Kurkime kartu“, garsėjančios net keliais leidiniais apie dekupažą ir panašiomis smagybėmis, išvydus DJ gerbiamo poeto Donaldo Kajoko vardą.
„Ką gi didingojo žmogaus haiku vertimai veikia šiame nuobodžiaujančioms namų šeimininkėms skirtos knygų serijos slankstelyje?“ – tąkart paklausiau savęs ir mirktelėjęs pardavėjai įsikišau knygą užantin. Ši mano nuostaba net nebuvo nuostaba, nes jos vardas buvo vardas, kurio nevalia tarti viešose vietose ir viešajame transporte, jeigu norite grįžti namo nesusivėlę – mano nuostabos vardas buvo Išankstinis Nusistatymas. Ir aš tą kuo puikiausiai žinojau. Net telefonų knygelėje greta Išpažinties ir Ievos B. turėjau užsirašęs Išankstinio Nusistatymo numerį. Juo ir paskambinau iš karto, kai užsukęs parduotuvėn paėmiau trejų devynerių bonką ir big size prezikų. Taktiškai kostelėjau į ragelį, kiek paploninau balsą ir maloniai pačiulbėjęs apie prekybcentrių nuolaidas bei gražų iki apsišikimo rudenėlį pakviečiau Išankstinį N. užsukti į svečius. Ji triumfuodama kiek pasilaužė, atseit darbai, draugai, DDT ir bla bla bla, bet galiausiai sutiko.
Belaukdamas kiek nugėriau iš kaklelio ir atsiverčiau pasimatymo kaltininkę. Josios pradžioje gana glaustai, bet neskystai aprašoma sumi-e stiliaus istorija. Pasirodo, japonų tapyba tušu, pasižyminti keliais lengvais potėpiais išreikštomis kompozicijomis, savo kelią pradėjo Kinijos imperatoriaus rūmuose ir netrukus gaus tarpgalaktinę pensiją, kuri skiriama esant šauniu meno stiliuku, kirtusiu tūkstančio metelių finišą. Knygos autorius mokytojas Takumasa Ono sumi-e esmę bando išryškinti lygindamas su klasikine Vakarų daile: „Vienas klasikinės Vakarų tapybos tikslų buvo objektą pavaizduoti kuo tikroviškiau, todėl dailininkai, siekdami šio tikslo, sukūrė trimatės perspektyvos techniką. Sumi-e tikslas – užfiksuoti objekto esmę, išversti jį tarsi į kalbą ant popieriaus, nuošalyje paliekant nebūtinas detales. Taip sumi-e įkūnija paprastumą. Paprastais teptuko potėpiais ir tapybos stiliumi sumi-e tapytojas išgauna gamtos esmę.“
Visai man patiko tas sumi-e kaip alternatyvos pateikimas, o dar labiau buvau patenkintas perskaitęs, kad šiame mene renkantis juodą tušą atsisakoma kitų spalvų, tačiau juoda čia pasirodanti kaip galimybė per ją vieną kaip beribę išgauti visus įmanomus atspalvius ir spalvas. Štai čia ir prasideda smagumėlis žaisti arba leistis žaidžiamam įvairiausiais juodos atspalviais, kurie priklauso nuo vandens kiekio skiedžiant. O skiesti mums visai patinka, kaip jau galėjote leisti sau įtarti. Manau, kokiems gotams irgi visai turėtų patikti sumi-e. Tad jei turite draugų gotų, nesnauskite! Padovanokite jiems knygą „Paprastasis sumi-e menas“. Sėkmės.
Hm. Bet visgi. Išankstinis Nusistatymas vėluoja. Paskambinkime jai dar kartą. Kaip galima serijoje apie dekupažus ir pan. supermamų atributus paskelbti dzeno vienuolių viena iš meditacijos technikų laikytą sumi-e? Klausimas labai naivus, toks naivus ir niekinis, kad urvinis žmogus galėtų jį puikiausiai naudoti vietoj triusikų. Akivaizdu, kad tai, kam kadaise reikėjo viso gyvenimo pratybų, meistriškumo ir pan., šiandien lekiančių ir be paliovos bezdančių vaizdų visuomenėje gali būti priimta tik pusgaminio forma. Panašiu pusgaminiu veikiausiai galima laikyti ir knygoje „Paprastasis sumi-e menas“ pateiktus sumi-e technikos patarimus, o labiausiai – kompozicijas, kurias susidomėjęs sumi-e tapyba skaitytojas gali pats išmėginti mėgdžiodamas piešinukus ant lėkščių, pagalvių, atvirukų, stalinių lempų gaubtų etc. Šiuo požiūriu sumi-e išnyra ne kaip meditacijos būdas, ne kaip atviro santykio su pasauliu forma, o kaip vienas iš daugelio būdų dekoruoti šikpopierio laikiklį. O šalia piešinėlio dar galite pasinaudoti šiuo patarimu: „Suasmeninkite sumi-e darbus, užrašydami juose savo vardą“, – nes knygos gale pateikta net keturiasdešimt japonų kalba kaligrafiškai užrašytų populiariausių lietuviškų vardų pavyzdžių.
Išankstinis Nusistatymas sako, kad šį kartą vis dėlto neateis. Nes jau geriau sužinoti apie tokį dalyką kaip sumi-e serijoje „Kurkime kartu“, negu kad apie jį žinotų ir pabandę būtų tik keli dzeno vienuoliai prieš du šimtus metų. Toks informacijos plitimas suteikia galimybę žinoti ne tik keliems išrinktiesiems, tačiau klausimas, koks santykis tarp „žinoti“ ir „suprasti“, vis dar išlieka kaip ir daugeliu kitų dabartinės visuomenės gyvenimo vitražų-viražų bei koliažų-arbitražų atvejų.
Kobayashi Issa
(Vertė Donaldas Kajokas)
Panašiai man ir kojelės, ir rankelės beigi kitos visokios kokios galūnėlės tirtėjo rankose laikant šviežiai iškeptą leidyklos „Mintis“ knygą „Paprastasis sumi-e menas“. Joje tąkart kaip tik ir atsiverčiau cituotąjį haiku perliuką. Kuo ši knyga mane patraukė? Veikiausiai čia neapsieita be kolegos Snobizmo ir kaimyno Vatafako, kuris švelniai ranka palietė mano gležną petuką, knygoje iš serijos „Kurkime kartu“, garsėjančios net keliais leidiniais apie dekupažą ir panašiomis smagybėmis, išvydus DJ gerbiamo poeto Donaldo Kajoko vardą.
„Ką gi didingojo žmogaus haiku vertimai veikia šiame nuobodžiaujančioms namų šeimininkėms skirtos knygų serijos slankstelyje?“ – tąkart paklausiau savęs ir mirktelėjęs pardavėjai įsikišau knygą užantin. Ši mano nuostaba net nebuvo nuostaba, nes jos vardas buvo vardas, kurio nevalia tarti viešose vietose ir viešajame transporte, jeigu norite grįžti namo nesusivėlę – mano nuostabos vardas buvo Išankstinis Nusistatymas. Ir aš tą kuo puikiausiai žinojau. Net telefonų knygelėje greta Išpažinties ir Ievos B. turėjau užsirašęs Išankstinio Nusistatymo numerį. Juo ir paskambinau iš karto, kai užsukęs parduotuvėn paėmiau trejų devynerių bonką ir big size prezikų. Taktiškai kostelėjau į ragelį, kiek paploninau balsą ir maloniai pačiulbėjęs apie prekybcentrių nuolaidas bei gražų iki apsišikimo rudenėlį pakviečiau Išankstinį N. užsukti į svečius. Ji triumfuodama kiek pasilaužė, atseit darbai, draugai, DDT ir bla bla bla, bet galiausiai sutiko.
Belaukdamas kiek nugėriau iš kaklelio ir atsiverčiau pasimatymo kaltininkę. Josios pradžioje gana glaustai, bet neskystai aprašoma sumi-e stiliaus istorija. Pasirodo, japonų tapyba tušu, pasižyminti keliais lengvais potėpiais išreikštomis kompozicijomis, savo kelią pradėjo Kinijos imperatoriaus rūmuose ir netrukus gaus tarpgalaktinę pensiją, kuri skiriama esant šauniu meno stiliuku, kirtusiu tūkstančio metelių finišą. Knygos autorius mokytojas Takumasa Ono sumi-e esmę bando išryškinti lygindamas su klasikine Vakarų daile: „Vienas klasikinės Vakarų tapybos tikslų buvo objektą pavaizduoti kuo tikroviškiau, todėl dailininkai, siekdami šio tikslo, sukūrė trimatės perspektyvos techniką. Sumi-e tikslas – užfiksuoti objekto esmę, išversti jį tarsi į kalbą ant popieriaus, nuošalyje paliekant nebūtinas detales. Taip sumi-e įkūnija paprastumą. Paprastais teptuko potėpiais ir tapybos stiliumi sumi-e tapytojas išgauna gamtos esmę.“
Visai man patiko tas sumi-e kaip alternatyvos pateikimas, o dar labiau buvau patenkintas perskaitęs, kad šiame mene renkantis juodą tušą atsisakoma kitų spalvų, tačiau juoda čia pasirodanti kaip galimybė per ją vieną kaip beribę išgauti visus įmanomus atspalvius ir spalvas. Štai čia ir prasideda smagumėlis žaisti arba leistis žaidžiamam įvairiausiais juodos atspalviais, kurie priklauso nuo vandens kiekio skiedžiant. O skiesti mums visai patinka, kaip jau galėjote leisti sau įtarti. Manau, kokiems gotams irgi visai turėtų patikti sumi-e. Tad jei turite draugų gotų, nesnauskite! Padovanokite jiems knygą „Paprastasis sumi-e menas“. Sėkmės.
Hm. Bet visgi. Išankstinis Nusistatymas vėluoja. Paskambinkime jai dar kartą. Kaip galima serijoje apie dekupažus ir pan. supermamų atributus paskelbti dzeno vienuolių viena iš meditacijos technikų laikytą sumi-e? Klausimas labai naivus, toks naivus ir niekinis, kad urvinis žmogus galėtų jį puikiausiai naudoti vietoj triusikų. Akivaizdu, kad tai, kam kadaise reikėjo viso gyvenimo pratybų, meistriškumo ir pan., šiandien lekiančių ir be paliovos bezdančių vaizdų visuomenėje gali būti priimta tik pusgaminio forma. Panašiu pusgaminiu veikiausiai galima laikyti ir knygoje „Paprastasis sumi-e menas“ pateiktus sumi-e technikos patarimus, o labiausiai – kompozicijas, kurias susidomėjęs sumi-e tapyba skaitytojas gali pats išmėginti mėgdžiodamas piešinukus ant lėkščių, pagalvių, atvirukų, stalinių lempų gaubtų etc. Šiuo požiūriu sumi-e išnyra ne kaip meditacijos būdas, ne kaip atviro santykio su pasauliu forma, o kaip vienas iš daugelio būdų dekoruoti šikpopierio laikiklį. O šalia piešinėlio dar galite pasinaudoti šiuo patarimu: „Suasmeninkite sumi-e darbus, užrašydami juose savo vardą“, – nes knygos gale pateikta net keturiasdešimt japonų kalba kaligrafiškai užrašytų populiariausių lietuviškų vardų pavyzdžių.
Išankstinis Nusistatymas sako, kad šį kartą vis dėlto neateis. Nes jau geriau sužinoti apie tokį dalyką kaip sumi-e serijoje „Kurkime kartu“, negu kad apie jį žinotų ir pabandę būtų tik keli dzeno vienuoliai prieš du šimtus metų. Toks informacijos plitimas suteikia galimybę žinoti ne tik keliems išrinktiesiems, tačiau klausimas, koks santykis tarp „žinoti“ ir „suprasti“, vis dar išlieka kaip ir daugeliu kitų dabartinės visuomenės gyvenimo vitražų-viražų bei koliažų-arbitražų atvejų.
*****************************************************************
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą