Luko Devitos knygoje „Garso gėlės: hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas“ bandoma pažvelgti į roko muzikos reikšmę ir atspindžius kitose kultūros ir visuomeninėse srityse. Hipių judėjimas, roko muzika siejami su laisve. O kaip šitos idėjos aštuntajame dešimtmetyje sklido Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė Tarybų Sąjungai?
Bręstant su „Pink Floyd“ buvusioje Tarybų Sąjungoje
(ištrauka: 207–209 psl.)
(ištrauka: 207–209 psl.)
Gyvenant
Tarybų šalyje, nepaisant sunkumų, galima buvo išmokti dviejų dalykų: skaityti
tarp eilučių ir klausyti įtempus ausis. Dažnas jautėsi vis ko nors stokojantis…
Nepritekliai, pasirodo, skatino smalsumą.
Tuomet niekas neprilygo vietinio gyventojo suvokimui, kad egzistuoja Vakarų pasaulis. Nors ir idealizuojamas, vis dėlto jis nebuvo visai nežinomas – kino bei literatūros kūriniai plačiai įsiliejo į kasdienybę. Kino teatruose buvo rodomi geri italų filmai ir net kai kas iš Hollywoodo klasikos, buvo išversta ir išleista nemažai anglų bei amerikiečių literatūros. Tačiau užsienio televizija ir žurnalai nebuvo lengvai pasiekiami, todėl niekas kitas negalėjo geriau atspindėti jaunimo gyvo alsavimo, kaip to laiko muzika.
8 dešimtmetis – vaizduotės ir radijo klestėjimo era. Radijo aparatų buvo kiekvienuose namuose. Pastangos išgirsti geros muzikos buvo panašios į dainų „medžioklę“, o įspūdis ją „sugavus“ prilygo koncertui ir laisvės vėjo dvelksmui. Regis, roko muzika turėjo šią charizmą, neprilygstamą, betarpišką poveikį bei didelę įtaką. Nesvarbu, kad dainų žodžiai galėjo būti menkai ar klaidingai suprasti dėl prasto anglų kalbos žinojimo. Ši kalba ilgą laiką buvo neatsiejama nuo roko dainos ir dar labiau masino klausytojus.
Žanras, kurio pavadinimas Lietuvoje garbingai galėjo sutapti su neretu ir net šventu asmenvardžiu Rokas, tapo ypatingas, itin deklaruojantis laisvės idėjas ir atspindintis jaunosios kartos mąstyseną. Daugelis nepakartojamų atlikėjų tapo atpažįstami iš originalaus, nekanonizuoto grupės vokalisto ar dainų autoriaus balso bei atliekamos muzikos įvairovės, o visi kartu sudarė maištaujančių, novatoriškų, priimtas tiesas kvestionuojančių personažų galeriją tada, kai, pasak Eltono Johno dainos „Crocodile Rock“, „rokas dar buvo jaunas“.
Dauguma jaunų roko muzikos klausytojų „šioje sienos pusėje“ nedvejodami jautė artimumą ir supratimą, nors gyveno kitoje aplinkoje, kurioje nebuvo tokių dalykų konteksto. Tuometiniai muzikos albumai bei susieta atributika jiems turėjo atrodyti lyg meteoritai iš dangaus.
Nemažai prisidėjo užsienio radijas, kurio eteryje skambėjo roko muzika. Vėliau BBC radijo stotis rusų kalba tapo bene svarbiausiu langu į roko ir popmuzikos pasaulį. Disidentas, vardu Seva Novgorodcevas, nuo 1977-ųjų pasakojo apie žymiausias grupes, atlikėjus, pagražindamas šmaikščiomis pastabomis. Laidos ėmė vadintis „Rok posievy“ („Roko pasėliai“). Valanda, skirta grupei „Pink Floyd“, nuskambėjo eteryje 1979-ųjų liepą.
Pirmosios „Pink Floyd“ dainos Tarybų Sąjungoje išleistos 1980 m. – tada muzikiniame žurnale Krugozor („Akiratis“) buvo įsegamos nekokybiško garso lanksčiosios plokštelės (tai buvo trys kūriniai iš albumo „The Dark Side of the Moon“ ir trumpas įvadinis tekstukas). Tačiau grupės albumai jau daug anksčiau sklandė po visą buvusią TSRS, nepaliaujamai perrašomi iš juostos į juostą nuo pirminių originalių plokštelių, asmeniškai atvežtų iš užsienio ar gautų atsiuntus „tetulei iš Amerikos“. Parduotuvėse tuo laiku galima buvo išvysti tik oficialiai leidžiamą vietinę estradą, klasiką bei džiazą ir gal iš po prekystalio gauti vieną kitą licencinę roko plokštelę.
Žanras, kurio pavadinimas Lietuvoje garbingai galėjo sutapti su neretu ir net šventu asmenvardžiu Rokas, tapo ypatingas, itin deklaruojantis laisvės idėjas ir atspindintis jaunosios kartos mąstyseną. Daugelis nepakartojamų atlikėjų tapo atpažįstami iš originalaus, nekanonizuoto grupės vokalisto ar dainų autoriaus balso bei atliekamos muzikos įvairovės, o visi kartu sudarė maištaujančių, novatoriškų, priimtas tiesas kvestionuojančių personažų galeriją tada, kai, pasak Eltono Johno dainos „Crocodile Rock“, „rokas dar buvo jaunas“.
Dauguma jaunų roko muzikos klausytojų „šioje sienos pusėje“ nedvejodami jautė artimumą ir supratimą, nors gyveno kitoje aplinkoje, kurioje nebuvo tokių dalykų konteksto. Tuometiniai muzikos albumai bei susieta atributika jiems turėjo atrodyti lyg meteoritai iš dangaus.
Nemažai prisidėjo užsienio radijas, kurio eteryje skambėjo roko muzika. Vėliau BBC radijo stotis rusų kalba tapo bene svarbiausiu langu į roko ir popmuzikos pasaulį. Disidentas, vardu Seva Novgorodcevas, nuo 1977-ųjų pasakojo apie žymiausias grupes, atlikėjus, pagražindamas šmaikščiomis pastabomis. Laidos ėmė vadintis „Rok posievy“ („Roko pasėliai“). Valanda, skirta grupei „Pink Floyd“, nuskambėjo eteryje 1979-ųjų liepą.
Pirmosios „Pink Floyd“ dainos Tarybų Sąjungoje išleistos 1980 m. – tada muzikiniame žurnale Krugozor („Akiratis“) buvo įsegamos nekokybiško garso lanksčiosios plokštelės (tai buvo trys kūriniai iš albumo „The Dark Side of the Moon“ ir trumpas įvadinis tekstukas). Tačiau grupės albumai jau daug anksčiau sklandė po visą buvusią TSRS, nepaliaujamai perrašomi iš juostos į juostą nuo pirminių originalių plokštelių, asmeniškai atvežtų iš užsienio ar gautų atsiuntus „tetulei iš Amerikos“. Parduotuvėse tuo laiku galima buvo išvysti tik oficialiai leidžiamą vietinę estradą, klasiką bei džiazą ir gal iš po prekystalio gauti vieną kitą licencinę roko plokštelę.
L. Devitos koliažas ir nuotrauka
Laimingieji galėjo klausytis plokštelių, tuomet vadintų originaliais diskais. Tačiau jų kaina prilygo vidutiniam specialisto su aukštuoju išsilavinimu atlyginimui. Todėl retas galėjo pasigirti gausia „diskų“ kolekcija arba turėjo ištuštinti taupykles. Kai kurie jas iškratė iki paskutinės kapeikos.
Galimybę pažinti roko muziką suteikė tada įprastas persirašinėjimas – iš vinilinių plokštelių (kartais iš radijo laidų) į juostas, iš vienos juostos į kitą, tada į kasetę... ir dar kartą. Prasta kokybė nekliudė pažinti muzikos. Kartais net lavino garsinį mąstymą.
Grupė „Pink Floyd“, eksperimentuojanti bei kintanti, bylojo ir apie ryšį su pačiu magnetiniu garso įrašymo fenomenu. Aplinkos garsų bei efektų panaudojimo muzikoje dėka ji tapo kiekvienam įsimintina. Išradingas skambesys žadino klausytojo vaizduotę, o eksperimentai nekliudė gilintis ir vertinti kūrinius. Bet kuriam tarybiniam vaikui, beveik visiškai neturinčiam pramogų, ši grupė tapo uždegančiu įkvėpimu ir gyvenimo mokykla. Pavyzdžiui, aš traukinio garsą albume Wish You Were Here išgirdau anksčiau, nei iš tikrųjų keliaudamas traukiniu per pirmą mūsų klasės išvyką. Ir tai buvo lyg „oho, tai skamba visai kaip Pink Floyd!“
8 dešimtmečio pabaigoje plačiau tapo prieinami kasetiniai magnetofonai. Dabar kiekvienas bręstantis paauglys žinojo, ko prašyti gimimo dienos proga. Ir dauguma jaunuolių puoselėjo svajonę gauti žvilgantį magnetofoną.
Savos gamybos albumai-kasetės plito sparčiau. Beveik visada buvo įrašinėjama asmeninei kolekcijai. Melomanai vengė mokesčių už įrašymą ir dažniausiai albumais buvo mainomasi perklausai. Viso to negalima būtų vadinti piratavimu, nes klausytojams tai buvo vienintelis būdas išgirsti. Ir tikriausiai jokia namų įrašų kolekcija nebūtų laikoma rimta be nors vieno „Pink Floyd“ albumo.
Lukas Devita. Garso gėlės: hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas – Vilnius: Mintis, 2012. – 296 p.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą