Knygoje „Vilnius – XIX amžiuje: atsiminimai“ publikuojami iš prancūzų kalbos versti profesoriaus Jozefo Franko atsiminimai, kuriuose atskleidžiamos XIX a. pirmosios pusės Vilniaus aktualijos.
Dėstyti Vilniaus universitete Jozefas Frankas buvo pakviestas kartu su savo tėvu Johanu Franku. Jų atvykimas į Vilnių užtruko, dėl biurokratinių kliūčių, iškilusių Vienoje, kurioje tuo metu dirbo Johanas Frankas. Apie jas atsiminimuose pasakoja Jozefas Frankas.
****
Tuo metu po kelių mėnesių pertraukos į miestą grįžo Rusijos ambasadorius grafas Razumovskis. Jį, važiuojantį iš Peterburgo per Vilnių, aplankė Universiteto rektorius. Ministrui pasidomėjus Universiteto reikalais, rektorius atsakė: „Puiku, pats garsusis Frankas dirbs klinikos profesorium.“ – „Nejaugi?“ – nepatikėjo ambasadorius. Rektoriui patvirtinus sušuko: „Argi senasis Frankas paliktų Vieną! Tai neįmanoma!“ – „Bet jau viskas sutarta.“ – „Tokiu atveju aš išardysiu tą reikalą ir gerai ištrinksiu Frankui galvą.“
Ponas Razumovskis, perpasakojęs šį pokalbį tėvui, pridūrė, kad iš nuostabos net užmiršo esąs rusas: jis tegalvojo, kaip bus sunku, netekus patikimo gydytojo. „Tačiau, – tęsė ambasadorius, – nelaikykite manęs egoistu, neįstengiančiu vardan tėvynės atsisakyti savo patogumų. Jūs atversite Rusijoje naują epochą. Peterburge įsitikinau, kokią didelę reikšmę imperatorius teikia liaudies švietimui. Jums ir sūnui bus sudarytos kuo geriausios sąlygos. Bet reikia nemenkos drąsos keičiant Austrijos klimatą į Lietuvos. Be to, jūs neužsilaikysite Vilniuje. Vos atvykęs, būsite iškviestas į Peterburgą.“
Grafienės Rambek ir Kinska, kunigaikštienė Lichnovska ir baronienė Putendorf, kurios iki šiol atakavo tik ponus Kobenclį, Koloredą ir Zikingeną, kad išrūpintų Jo Didenybės pensiją savo bičiuliui Frankui, dabar ėmė šturmuoti grafą Razumovskį, prašydamos padėti Frankui išvengti Rusijos. Tėvas vis atsisakinėjo kištis, nenorėdamas laužyti Vilniaus universitetui duoto žodžio. Rusijos ambasadorius savo ruožtu paskelbė, jog nieko nedarys, kol užsienio reikalų ministras grafas Kobenclis neįteiks diplomatinės notos, kad Austrijos imperatorius nori išsaugoti Franką savo tarnyboje.
Nota pagaliau buvo įteikta, nors Austrijos valdovas dar nieko nebuvo nusprendęs dėl mano tėvo iškeltų reikalavimų, kuriais šis grindė savo atsisakymą. Tėvas puikiai suprato padėties netikrumą; jo ištikimiausi draugai, norėdami vien gero, tik dar labiau kenkė. Jis taip dėl visko sielojosi, kad sveikata visai pašlijo. 1804 m. kovo 12 d. tėvas sunkiai susirgo. Liga prasidėjo vakare stipriais inkstų skausmais, pakilo temperatūra. Kitą dieną ligonį apėmė visiškas letargas. Negalėdamas ir nenorėdamas gydyti ligos, prasidėjusios tokiais nerimą keliančiais simptomais, nutariau kviestis kitą gydytoją.
<...>
Kol tėvas sirgo, gavome du laiškus, pirmąjį – iš Vilniaus universiteto rektoriaus, antrąjį – iš jo kuratoriaus.
Vilnius,
1804 m. kovo 2/14 d.
Nr. 193
Ką tik gavau Vilniaus universiteto kunigaikščio kuratoriaus oficialų laišką Nr. 18, rašytą Peterburge vasario 23 / kovo 1 d.
Kunigaikštis praneša, jog jį pasiekė sausio 13/25 d. Universiteto oficialus raštas apie tarybos sprendimą paskirti jus į Vilniaus imperatoriškojo universiteto Klinikos ir Specialiosios terapijos katedras, o Jūsų sūnų – į Patologijos katedrą; jis susipažino ir su motyvais, nulėmusiais abu tarybos nutarimus. Apie tai kunigaikštis tuoj pat pranešė Rusijos imperijos Švietimo ministrui grafui Zavadovskiui, o šis savo ruožtu sausio 13/25 d. – Jo Didenybei imperatoriui, ir jis teikėsi patvirtinti mūsų dvigubą sprendimą ir visas sutarties sąlygas, dėl kurių su Jumis susirašinėjau.
Taigi turiu garbės, Pone, –
Peterburgas,
1804 m. vasario 24 d.
Pone,
Jo imperatoriškoji Didenybė patvirtino sutartį, kurią savo ir sūnaus vardu sudarėte su ponu vyskupu Stroinovskiu, ir išreiškė pasitenkinimą, kad du tokie garsūs asmenys apsigyvens jo valstybėje. Tai pranešu, Pone, su dideliu malonumu ir džiaugiuosi nepaprasta nauda Vilniaus universitetui, sulauksiančiam garsių profesorių, kurių mokslas ir žinios labiau negu kas nors kita prisidės prie Universiteto suklestėjimo ir pripažinimo. Kadangi turiu garbės būti kuratorium ir žiūrėti Universiteto naudos, tai man nėra didesnio džiaugsmo kaip šis.
Nr. 193
Ką tik gavau Vilniaus universiteto kunigaikščio kuratoriaus oficialų laišką Nr. 18, rašytą Peterburge vasario 23 / kovo 1 d.
Kunigaikštis praneša, jog jį pasiekė sausio 13/25 d. Universiteto oficialus raštas apie tarybos sprendimą paskirti jus į Vilniaus imperatoriškojo universiteto Klinikos ir Specialiosios terapijos katedras, o Jūsų sūnų – į Patologijos katedrą; jis susipažino ir su motyvais, nulėmusiais abu tarybos nutarimus. Apie tai kunigaikštis tuoj pat pranešė Rusijos imperijos Švietimo ministrui grafui Zavadovskiui, o šis savo ruožtu sausio 13/25 d. – Jo Didenybei imperatoriui, ir jis teikėsi patvirtinti mūsų dvigubą sprendimą ir visas sutarties sąlygas, dėl kurių su Jumis susirašinėjau.
Taigi turiu garbės, Pone, –
J. Stroinovskis.
Peterburgas,
1804 m. vasario 24 d.
Pone,
Jo imperatoriškoji Didenybė patvirtino sutartį, kurią savo ir sūnaus vardu sudarėte su ponu vyskupu Stroinovskiu, ir išreiškė pasitenkinimą, kad du tokie garsūs asmenys apsigyvens jo valstybėje. Tai pranešu, Pone, su dideliu malonumu ir džiaugiuosi nepaprasta nauda Vilniaus universitetui, sulauksiančiam garsių profesorių, kurių mokslas ir žinios labiau negu kas nors kita prisidės prie Universiteto suklestėjimo ir pripažinimo. Kadangi turiu garbės būti kuratorium ir žiūrėti Universiteto naudos, tai man nėra didesnio džiaugsmo kaip šis.
Reikšdamas nepaprastą pagarbą, Pone, esu Jūsų nuolankus ir atsidavęs tarnas, –
Sutartis, sudaryta Vilniaus imperatoriškojo universiteto Rektoriaus su ponu Johanu Peteriu Franku, Jo Didenybės Austrijos imperatoriaus rūmų patarėju, Vienos ligoninės direktoriumi ir praktinės medicinos profesoriumi:
1. Vilniaus imperatoriškajame universitete ponas rūmų patarėjas Frankas dirbs profesoriumi ir užims dvi jungtines katedras, tai yra Klinikos ir Specialiosios terapijos; kasdien (išskyrus šventes) skaitys 1 valandos paskaitą klinikoje ir 5 kartus per savaitę po 1 valandą – specialiosios terapijos paskaitas, vadovaus Klinikos institutui ir viskam, kas su juo susiję.
2. Pono rūmų patarėjo Franko, kaip šių dviejų nurodytų dalykų profesoriaus, metinė alga – 6000 sidabro rublių; be to, jis gaus patogų butą sau ir šeimai.
3. Pono rūmų patarėjo Franko ir jo šeimos kelionės išlaidas, įskaitant daiktų ir bibliotekos pervežimą, apmokės Vilniaus universiteto kasa.
4. Universitetas kreipsis į kuratorių poną kunigaikštį Čartoriskį, prašydamas pristatyti poną Johaną Peterį Franką laipsniui, atitinkančiam Jo Didenybės Vokietijos imperatoriaus rūmų patarėją, gauti.
5. Jei pono rūmų patarėjo Franko sveikatos būklė neleistų eiti profesoriaus pareigų, pusė jo metinės algos, tai yra 3000 sidabro rublių, iki gyvos galvos jam bus išmokama kaip pensija, kad ir kur jis gyventų.
6. Jei ponas profesorius Frankas mirtų, jo abi dukterys iki santuokos gautų 500 sidabro rublių metinę pensiją.
7. Ponas daktaras Jozefas Frankas kviečiamas į Vilniaus universiteto Patologijos katedrą, kurioje skaitys papildomą bendrosios terapijos kursą bei padės savo tėvui klinikoje; jo metinė alga – 2000 sidabro rublių; jis gaus patogų butą.
8. Garantuojame, kad ponas daktaras Jozefas Frankas po savo tėvo galės užimti Klinikos ir Specialiosios terapijos katedras su metine 3000 sidabro rublių alga.
9. Pono daktaro Jozefo Franko kelionės išlaidos, įskaitant daiktų ir bibliotekos pervežimą iš Vienos į Vilnių, bus apmokėtos iš Vilniaus universiteto kasos.
10. Algą ponui rūmų patarėjui Frankui ir jo sūnui pradėsime mokėti nuo tos dienos, kai jiems liausis mokėjusi Austrija.
kunigaikštis Adomas Čartoriskis.
Įteikiau tėvui laiškus tik tada, kai jis ėmė sparčiai sveikti. Laiškai jį sujaudino, tačiau beveik tuo pačiu metu ponas grafas Kobenclis per savo sekretorių poną Hopą perdavė, jog imperatorius liepęs jam imtis būtinų žygių Rusijos ambasadoje, kad Peterburgo rūmai atleistų Franką. Painiava dar labiau padidėjo 1804 m. balandžio 7 d. gavus Vilniaus universiteto diplomus ir sutartį.
Sutartis, sudaryta Vilniaus imperatoriškojo universiteto Rektoriaus su ponu Johanu Peteriu Franku, Jo Didenybės Austrijos imperatoriaus rūmų patarėju, Vienos ligoninės direktoriumi ir praktinės medicinos profesoriumi:
1. Vilniaus imperatoriškajame universitete ponas rūmų patarėjas Frankas dirbs profesoriumi ir užims dvi jungtines katedras, tai yra Klinikos ir Specialiosios terapijos; kasdien (išskyrus šventes) skaitys 1 valandos paskaitą klinikoje ir 5 kartus per savaitę po 1 valandą – specialiosios terapijos paskaitas, vadovaus Klinikos institutui ir viskam, kas su juo susiję.
2. Pono rūmų patarėjo Franko, kaip šių dviejų nurodytų dalykų profesoriaus, metinė alga – 6000 sidabro rublių; be to, jis gaus patogų butą sau ir šeimai.
3. Pono rūmų patarėjo Franko ir jo šeimos kelionės išlaidas, įskaitant daiktų ir bibliotekos pervežimą, apmokės Vilniaus universiteto kasa.
4. Universitetas kreipsis į kuratorių poną kunigaikštį Čartoriskį, prašydamas pristatyti poną Johaną Peterį Franką laipsniui, atitinkančiam Jo Didenybės Vokietijos imperatoriaus rūmų patarėją, gauti.
5. Jei pono rūmų patarėjo Franko sveikatos būklė neleistų eiti profesoriaus pareigų, pusė jo metinės algos, tai yra 3000 sidabro rublių, iki gyvos galvos jam bus išmokama kaip pensija, kad ir kur jis gyventų.
6. Jei ponas profesorius Frankas mirtų, jo abi dukterys iki santuokos gautų 500 sidabro rublių metinę pensiją.
7. Ponas daktaras Jozefas Frankas kviečiamas į Vilniaus universiteto Patologijos katedrą, kurioje skaitys papildomą bendrosios terapijos kursą bei padės savo tėvui klinikoje; jo metinė alga – 2000 sidabro rublių; jis gaus patogų butą.
8. Garantuojame, kad ponas daktaras Jozefas Frankas po savo tėvo galės užimti Klinikos ir Specialiosios terapijos katedras su metine 3000 sidabro rublių alga.
9. Pono daktaro Jozefo Franko kelionės išlaidos, įskaitant daiktų ir bibliotekos pervežimą iš Vienos į Vilnių, bus apmokėtos iš Vilniaus universiteto kasos.
10. Algą ponui rūmų patarėjui Frankui ir jo sūnui pradėsime mokėti nuo tos dienos, kai jiems liausis mokėjusi Austrija.
Vilnius,
1804 m. kovo 5/17 d.
Sekretorius Simonas Malevskis
Rektorius Jeronimas Stroinovskis
Daugiau kaip mėnesį gyvenome apimti dvejopo nerimo: arba Austrijos imperatorius patvirtins mūsų sąlygas ir liksime jo tarnyboje, arba gausime Rusijos imperatoriaus atleidimą. Tuo tarpu paskalų nešiotojai palaikė tėvo viltį, kad jo reikalai Vienoje tuoj pat susitvarkys.
„Gana, – tarė tėvas, – nusibodo būti žaisliuku tų, kurie vardan tariamos draugystės aukoja mane ir mano šeimą. Maldauju Jūsų Ekscelenciją išduoti man pasą, nebent pageidautumėt, kad jo pareikalautų Rusijos ambasadorius.“ Ir nedelsdamas nuvyko pas Rusijos ambasadorių, o tas įteikė jam laišką sakydamas: „Skaitykite“.
Sankt Peterburgas,
1804 m. rugpjūčio 2 diena.
Pone,
labai troškome Jus turėti, tačiau Vienos dvaras ėmėsi žygių, kad mūsų rūmai peržiūrėtų sutartį. Mūsų imperatoriškoji Didenybė negalėjo atmesti šio prašymo arba greičiau neišdrįso pareikalauti vykdyti jau pasirašytą susitarimą, kurį jūsų imperatorius nori matyti nutrauktą.Taigi neįmanoma nepriimti Vienos dvaro pageidavimo. Juk nebūtų kreiptasi į mus, iš anksto iki galo neįsitikinus, kad ne tik nebus sukelta net menkiausio Jūsų prieštaravimo ar kaip kitaip pakenkta Jūsų planams, priešingai, bus išreikštas vien Jūsų paties nusiteikimas. Tačiau, prarasdami viltį Jus turėti, Pone, noro nepametame. Jeigu ir Jūs neatsisakytumėt ketinimo pasinaudoti sutartimi, tai galėtumėte būti tikras, kad Vilniaus universitetas vis taip pat mielai Jus priims. Su juo ir derėtų tartis dėl šito asmeniškai.
Mat pirmiausia mūsų rūmai privalo nesutrukdyti Vienai gauti jos taip trokštamą Jūsų atsisakymą; antra vertus, Viena negali Jums uždrausti laisvai disponuoti savo asmeniu ir sugebėjimais.
Aš šitaip pareiškiau ponui grafui Stadionui, kai jis man išdėstė kliūtis, neleidžiančias sudarius sutartį pritaikyti Jūsų žinias ir talentą.
Leiskite pastebėti, kad mes neturime tikslo kaip nors Jus varžyti. Tik laisvas, nepriklausomas sprendimas mums yra malonus. Universitetas ir aš mokėjome įvertinti Jūsų žodį ir grąžiname jį apgailestaudami; mes labai branginame duotą pažadą, kurio laikymąsi nulems Jūsų paties apsisprendimas.
Tuo atveju, jeigu padėties keblumas atims galimybę tesėti pasižadėjimą, tai prašau pranešti, ar šitai turės įtakos ir Jūsų sūnui; ar Universitetui, džiūgavusiam dėl dvigubo laimėjimo, dabar teks graužtis dėl dvigubos netekties.
Vis dėlto, Pone, turiu vilties, kad negalėdamas asmeniškai prisidėti prie Vilniaus universiteto suspindėjimo, bent nenustosite domėtis jo pasiekimais, neatsakysite jam nei pagelbėti, nei patarti, nei kitaip pagal savo išgales remti, idant jis mažiau jaustų sunkiai pataisomą netektį.
Pone, prašau priimti Jūsų kuklaus ir atsidavusio tarno ypatingą pagarbą.
Kunigaikštis Adomas Čartoriskis
Mano tėvas iškart parašė Vilniaus universiteto rektoriui, kad palieka sutartį galioti ir kaip galima greičiau išvyks iš Vienos. O aš atsisakiau ligoninės vyresniojo gydytojo vietos. Be abejo, man buvo nesmagu palikti Vieną, kur turėjau gerą vardą ir daug draugų; antra vertus, buvau patenkintas, kad pagaliau baigėsi kantrybę išsekinusi byla. Jos eiga įrodė, kad Austrijoje neverta tikėtis jokio paaukštinimo, bent tol, kol gyvas Štiftas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą