Megztos pirštinės – įprasta garderobo detalė atšalus orams. Raštuotos, margos ar vienspalvės, jos ne tik saugo nuo šalčio, bet ir tampa aprangos akcentu. Leidykla „Mintis“ netrukus skaitytojams pristatys knygą „Lietuvių tautinis kostiumas: pirštinės ir kojinės“, kurioje publikuojami darbai iš Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinių, apimančių beveik 400 pavienių mezginių ir jų porų – pirštinių, kojinių ir riešinių.
„Pirštinių ir kojinių mezgimas buvo laikomas greitu ir nesudėtingu darbu, kurio mergaitės išmokdavo dar prieš mokyklą. Kasdieninių kojinių porą numegzdavo per 2 vakarus. Megzdavo vakarais, taupydamos žibalą, atsisėsdavo „prie kuknės“ ar prie lango prieš mėnesieną, nes, anot pateikėjų, daug žiūrėti nereikia, sako, šviesos pakakdavo. Raštus nusipiešdavo viena nuo kitos per kalkę arba kurdavo pačios, piešdavo tol, kol raštas patikdavo. Vienos moterys pačios apmegzdavo savo šeimas paprastomis ir raštuotomis pirštinėmis ir kojinėmis, kitos, nemokėdamos ar neturėdamos laiko, duodavo mokančioms megzti senutėms, įnamėms, grytelninkėms ar miestelių žydėms. Žydės prekiaudamos laisvu laiku megzdavo. Mezgėjoms už darbą būdavo atsilyginama maisto produktais, vilnomis, pinigais ar pagalba dirbant sunkesnius ūkio darbus ir pan., po Antrojo pasaulinio karo nupirkdavo skarytę, medžiagos palaidinei ir kt. Neturtingos bežemės valstietės pirštinių, kojinių primegzdavo ūkininkėms ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Suplyšusias pirštines ir kojines seniau visada adydavo, šis darbas tekdavo pas ūkininkus tarnaujančioms pusmergėms, piemenėms.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą