****************************************************************************
Zbigniewo Mentzelio romanas "Visos pasaulio kalbos" patraukė pažįstama kaimyninės šalies realybe - Lenkijos likimas juk panašus į Lietuvos. Ta pati "šviesaus rytojaus" politika, perversmai, atostogos kaime, komunaliniai butai, garbės lentos, panegiriniai straipsniai sovietinėje spaudoje. Kaip ten bebūtų, Lietuvos ir Lenkijos likimai glaudžiai susiję - juk net emigracijoje lenkai dirba šalia lietuvių. Būtent tai labiausiai ir traukė - atpažįstama postsovietinės šalies aura.
Siužetas mus supažindina su viena pagrindinio veikėjo gyvenimo diena - Varšuva, Lenkija, dešimtmetis po to, kai šalis išsilaisvino iš komunizmo. Nuklystama į praeitį, į komunistinius laikus, dar giliau į šeimos istoriją ir paslaptis, prieškarinius laikus. Inteligentiška šeima turi savų mįslių, savo paslapčių, kurias reikia slėpti ne tik nuo visuomenės, bet ir vienas nuo kito.
Bet svarbiausia šioje knygoje - tėvų ir vaikų santykiai. Pagrindinis veikėjas nešioja neišpildytų motinos vilčių žymę. Juk dažnai taip būna - tėvai į vaikus sudeda savo neišsipildžiusias svajones. "Mano vaikas bus kunigas, gydytojas, teisininkas, verslininkas..." O tas vaikas dar tebesėdi vaikiškame vežimėlyje su čiulptuku burnoje... Tas vaikas - ne atskiras individas, o atskelta tėvų dalis, kuriai lemta išpildyti tai, ko tėvams nepavyko pasiekti.
Tas pats ir šiame romane: motinos spaudimas sūnui akivaizdus.
Ilgą laiką motina mane laikė vykusiu vaiku, net buvo šventai įsitikinusi, jog iš visos mūsų šeimos būtent aš gyvenime nueisiu toliausiai ir padarysiu karjerą, tikrą karjerą - iš pradžių Lenkijos, o paskui ir viso pasaulio mastu. Tada išvažiuosiu į užsienį, sukursiu ten šeimą, nusipirksiu butą ar namą, siųsiu motinai siuntinius, o gal net kada nors pasikviesiu ją į Vieną ar Paryžių.
- Karjera, karjera... - kalbėdavo ji, primerkusi akis; jos veidu klajodavo paslaptinga šypsena, ir atrodydavo, tarsi jau girdėti fotoaparatų spragsėjimas, reporteriai fotografuoja mane oro uoste, o žurnalistės jaudulio kupinais balsais prašo duoti interviu kelioms televizijos stotims.
Sutinku. Duodu interviu. Laisvai kalbu keliomis užsienio kalbomis.
"Jei ko nors gyvenime pasiekiau, pirmiausia už tai esu dėkingas savo motinai." Žurnalistės sužavėtos.
Thank you, mister Hintz.
Thank you very much!
Vielen Dank.
Merci beaucoup.
- Karjera, karjera... - kalbėdavo ji, primerkusi akis; jos veidu klajodavo paslaptinga šypsena, ir atrodydavo, tarsi jau girdėti fotoaparatų spragsėjimas, reporteriai fotografuoja mane oro uoste, o žurnalistės jaudulio kupinais balsais prašo duoti interviu kelioms televizijos stotims.
Sutinku. Duodu interviu. Laisvai kalbu keliomis užsienio kalbomis.
"Jei ko nors gyvenime pasiekiau, pirmiausia už tai esu dėkingas savo motinai." Žurnalistės sužavėtos.
Thank you, mister Hintz.
Thank you very much!
Vielen Dank.
Merci beaucoup.
Deja, motinos viltims išsipildyti nelemta. Ir šis veikėjas yra tarsi neaiškus, nekonkretus, neaišku, kuo jis užsiima, ko siekia. Nors knygos veikėjo charakteris atrodo tarsi neišbaigtas, bet tai visiškai pateisinama - jis neįvykdęs motinos vilčių ir dar neatradęs savęs. Jis tarsi pakibęs tarp skirtingų savo gyvenimo tarpsnių.
Skaitant pasirodė, kad ir tėvo bei motinos personažai nepilni, neišbaigti, tačiau perskaičiusi supratau, kad iš detalių susidarė gana geras šių personažų vaizdas, lengva įsivaizduoti net vizualiai.
Tačiau romanas nėra tobulas. Užmintos šeimos istorijos mįslės lieka neatsakytos. Ir nors rašytojas pažėrė šiek tiek užuominų, jų nepakako, kad susidarytum pilną vaizdą. Taip pat minusai tenka už nenuoseklumą bei epizodiškumą.
Patiko rašytojo lengva kalba, švelni ironija, paslėptos prasmės. Ir jei dar ką aptikčiau iš šio rašytojo kūrinių, mielai paskaityčiau.
Mano vertinimas: 4-/5
*****************************************************************************
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą