Antroje E. Gudonytės pasakojimo dalyje – nuotrupos iš kasdienio gyvenimo Ust Kane. Istorijos pradžią rasite čia.
A. Gudonienė prie savo namo. Jame ir gyvenome viešnagėje
Vakarais su Valia plepam ir lipdom koldūnus. Skalbinius skalbiame priepirty metalinėj balėjoj. Vandenį vežame bidone iš „kolonėlės“, esančios gretimoj gatvelėj. Gatvelės pavadinimas Partizanskaja...
Telyčia Krasatulia prie Sadykovų namo. Kitą vasarą, jau ūgtelėjusi, ji man suorganizavo koridą – puolė ragais ir mestelėjo į viršų.
Taip gabenamas vanduo iš „kolonėlės“
Šaltibarščiai altajiečiams – egzotika
Su Andriuša, Valentina, Marinočka ir Maša
Andriuša nesiskiria su lietuviška kepuraite, o ant kaklo nešiojasi raktų pakabutį, vaizduojantį Šeduvos malūną, nors namų jie niekada nerakina. Nerakiname ir mes savo būsto su fototechnika, pasais ir pinigais. Pakabini ant durų išsižiojusią spyną ir viskas. Tai reiškia – mūsų nėra namie.
„Šiemet aš tave nufotografuosiu, Andriuša“. „Gerai. Tada šitaip!“
Nukakusios į Zagatskotą klausiame suolelį apsėdusių bobelių, gal prisimena lietuvius, tokius Mockaičius, kadaise čia gyvenusius... Sena moteriškė taria: „Kas jų neprisimena – visi prisimena, kas vyresni! Marja (Marytė) puikiausia šeimininkė buvo, o Josifas (Juozas) visų gerbiamas žmogus buvo, brigadininkas šienavimuose Izyme. Kai jį suėmė visas kaimas ėjome į NKVD, maldavome kad paleistų, verkėme, bet nepadėjo... Ir dar jie turėjo mažą dukrelę Astulią.“
Pasilenkia prie senutės žila mano mama ir sako: „Aš esu Astulia“. Moterėlė net atsilošia, ji juk pamena mažuliukę kaip spirgas mergaičiukę, raitą ant šėmo jaučio Čiurkos...
O kai tenka naktiniu autobusu išvažiuot iš Ust Kano, vakarojam su Valia virtuvėj, paskui sėdim stotelėj. Sumirksi elektrinio žibintuvėlio švieselė, antai ir daugiau lydinčiųjų atkanka, bruka kelionėn į kišenę šokoladuką. Mojuoja, mojuoja.
****
Visos kelionės dalys: I, II, III, IV, V, VI
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą