Kas jie tokie? Susipažinkite su romano „Visos tos kvailystės“ herojais

„Visos tos kvailystės“ – Deboros Moggach (Deborah Moggach) romanas apie pagyvenusių žmonių poreikius, viltis ir siekius šiuolaikiniame pasaulyje, kur jie dažnai gyvena lyg nematomi žmonės. Socialinių santykių komedijoje susipina taikli įžvalga ir gilesnė mintis apie įvairių kultūrų susidūrimą moderniame pasaulyje.

Kas jie tokie? Susipažinkite su šešiais herojais – pensininkais, kurie vedini skirtingų paskatų susivilioja pažadu patirti malonumų kupiną gyvenimo saulėlydį egzotiškoje Indijoje.

Ką tu skaitysi šią vasarą? Šiuolaikinis Europos romanas

D. Moggach romanas „Visos tos kvailystės“ negailestingai atskleidžia, kiek žmonės yra tolerantiški ir pasirengę priimti kitoniškumą – šalies ar žmonių. Pagyvenę britai suviliojami gražiais pažadais leisti senatvę nuostabiame viešbutyje Indijoje. Kitoje kultūroje atsidūrusi marga kompanija patiria daugybę nuotykių ir išbandymų. Tai tikroviškas žvilgsnis į senatvę ir į tai, ką ji mums duoda.

Kiek mumyse yra Sibiro? VI dalis

Eglės Gudonytės šios vasaros kelionė po Sibirą baigiasi Uimono stepėje.

Visos kelionės dalys: I, II, III, IV, V

Sakykite prašom, ar niekam neprireikė raudonos, mėlynos ir geltonos spalvos? Tokių pirmykščių, užsilikusių nuo pasaulio sutvėrimo? Gal pametėte paskutinę, o gal pamiršote, kaip atrodo? Žinau, kur jos sandėliuojamos, galima imti urmu ir po vieną.

Spalvų reikia atkakti į Uimono stepę. Suprantu, kad toli ir visa kita. Bet tik čia tokių gali gauti. Žydinčių gėlių jūrose. Dievai nešė nešė kažkur spalvas, na, gal kokion Antarktidon, bet va, pasiliejo jos ant žemės būtent čia.

Čia dievai maišo dažus pasauliui spalvinti

Kiek mumyse yra Sibiro? V dalis

Penktoji kelionės dalis – apsilankymas Ulužajaus slėnyje.
Ansktesnės dalys: I, II, III, IV

Ulužajus – tai sunkiai pasiekiamas negyvenamas (ak, gyvena ten vienas vienintelis žmogus su žirgais ir elektros generatoriumi) slėnis. Į Ulužajų vedančio keliuko Lietuvoj keliu nepavadintumėm. Žemėlapy jis pažymėtas kaip takas. Juo pravažiuoja tik miško mašinos ir traktoriai milžinai.

Ulužajuj gražu. Beprotiškai. Nors ir niekuo dėtas, slėnis atpirkinėja kaltę, kad jo žemėj trūni daugybė lietuvių kaulų. Ulužajuj ieškosime simbolinės vietos mamos sesutėms Vidutei ir Nijolytei paminėti. Jos mirė 1941-aisiais nuo bado ir ligų. Kapinių nėr, žmones laidojo tiesiog miške. Klausysimės, ką mums pašnibždės taiga, taip ir darysim.

Kiek mumyse yra Sibiro? IV dalis

Toliau su Egle Gudonyte keliaujame po Sibirą, kita stotelė – Barnaulo miestas. Ankstesnes dalis rasite čia: pirma, antra, trečia.

Barnaulas – didžiulis miestas prie Obės upės. Į Obę suteka kalnų Altajaus vandenys.

Holivudas

Barnaulas šiandien

Globalizacija

Kiek mumyse yra Sibiro? III dalis

Trečia pasakojimo iš Sibiro dalis – apsilankymas Ust Muta kaime. Ankstesnė dalys: pirma, antra

Ust Muta – atokus kaimas. Čia rusiškai nieks nekalba. Čia vasarą gyvena jurtose. Čia stūkso kalnas su žmogaus veidu. Centrinėj troboj lyg ir yra internetas, tik niekas jo nematė. Čia gyvena Mergenas („Šaunuolis“) su sena mama, jie tolimi Valios giminės. Ak ir duoda mums pylos: „Reikėjo pranešt, kad atvažiuojat, būtume aviną papjovę!“ Senolė džiaugiasi pamačiusi europiečius, o šiaip tai juk tik per televiziją regi... Dovanoju jai jūros atvaizdą, moteriškė sako: „Žinau jūrą! Rodė per televizorių.“

Anga jurtoje ugniakuro dūmams išeiti

Kiek mumyse yra Sibiro? II dalis

Antroje E. Gudonytės pasakojimo dalyje – nuotrupos iš kasdienio gyvenimo Ust Kane. Istorijos pradžią rasite čia.

A. Gudonienė prie savo namo. Jame ir gyvenome viešnagėje

Vakarais su Valia plepam ir lipdom koldūnus. Skalbinius skalbiame priepirty metalinėj balėjoj. Vandenį vežame bidone iš „kolonėlės“, esančios gretimoj gatvelėj. Gatvelės pavadinimas Partizanskaja...

Kiek mumyse yra Sibiro? I dalis

Knygos „Karta nuo Sibiro“ autorė Eglė Gudonytė neseniai grįžo iš kelionės po dokumentiniame romane aprašytas vietas – Sibirą, Altajaus kraštą, Ust Kano kaimą. Jos mama Asta Gudonienė (Mockaitytė) čia gyveno nuo pirmųjų trėmimų 1941-ųjų vasarą iki 1964-ųjų. Po 48 metų, praėjusią vasarą, A. Gudonienė apsilankė vaikystės ir paauglystės krašte, šiemet ir vėl ten sugrįžo. Abu kartus mamą kelionėje lydėjo ir E. Gudonytė – dalinamės jos pasakojimu ir vaizdais.

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Sibiras, Altajaus kraštas, Ust Kano kaimas