Kalėdinio reklaminio skydelio kūrimo procesas

Susipažinkite su Gile ir Barselona - jas sieja tai, kad abi yra nežinia iš kur atsiradusios pamestinukės, priglaustos iš gyvūnų globos namų, šiuo metu abi puikiai gyvena pas mus - įmonės darbuotojas. Abi yra buvę knygynėlyje Z. Sierakausko gatvėje Vilniuje ir galbūt jau ką nors iš Jūsų išgąsdinę savo garsu arba dydžiu :)
Taigi, vieną dieną susibūrėm fotosesijai, kas nėra taip jau paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sulaikyti dvi judrias kalytes vienoje vietoje net tik ketvirčiui sekundės yra labai sunku, dalinamės užkulisiais, pažiūrėkite kaip viskas vyko ir kas gavosi ;)

 

O galutinis šventinis rezultatas gavosi toks, pasipuošk ir tu :)

Ekranizuotų romanų trilogija - "Panelės ir našlės"

Vienos žinomiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų Marijos Nurovskos (Maria Nurowska) trilogija "Panelės ir našlės" - tai pasakojimas, apimantis beveik šimto metų laikotarpį nuo 1863-1864 m. sukilimo ir parodantis jį per moterų, mergaičių ir našlių prizmę. Knygas itin išgarsino šių romanų ekranizacija - 1991 metais Lenkijoje pasirodęs, Januszo Zaorskio režisuotas TV serialas "Panny i wdowy". Pasakotojas parodo penkių panelių gyvenimus pradėdamas istoriją nuo turtingo žemvaldžio šeimos pavarde Lechicki. Ištrauka iš serialo:

Watch Panny I Wdowy (1991) aka Maidens and Widows

Trilogijos "Panelės ir našlės" autorė Maria Nurowska savo romanuose moteriškąją sąmonę tyrinėja etniniu, istoriniu ir politiniu aspektu. Jos stiliui būdingas lengvumas neretai persipina su subtilia ironija. Pagrindines veikėjas moteris valdo prieštaringi jausmai. Autorė kuria psichologinius veikėjų charakterius ar išryškina jų konfliktą su aplinkiniu pasauliu, pasitelkdama melodramos žanro išraiškos priemones.

Trilogijos "Panelės ir našlės" ir "Panny i wdowy"viršeliai Lenkijoje ir Lietuvoje. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Viršelių lietuvių kalba dailininkas Romas Dubonis.

  

Apie alternatyvų gyvenimo būdą - nuotaikingas kvietimas susimąstyti (knygos ištrauka)

Italų autorius, buvęs verslininkas, Andrea Bizzocchi knygelėje „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę” dalinasi savo patirtimis, atradimais ir gana drastiškai kviečia visus pabusti ir apsidairyti, ar tikrai savo gyvenimo laiką leidžiame būtent taip, kaip norime mes patys? Andrea Bizzocchi 2004 m., gimus pirmajam vaikui, nusprendžia nutraukti veiklą ir keisti savo gyvenimą. Atsisako kasdienių vartotojiškų įpročių, mėgina iš naujo atrasti laisvę ir, priimdamas darnaus vystymosi sprendimus, Andrea gyvenimo dienas leidžia Italijoje ir Kosta Rikoje.

Knygos „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP?” itališkas viršelio variantas
ir knygos autorius Andrea Bizzocchi

 ***
Trumpas nukrypimas laisvės tema visuomenėje, kurioje visi tiki, kad yra laisvi.

Kaip gali manyti, jog esi laisvas, jei pastaruosius penkiasdešimt metų esi priverstas atsikelti septintą valandą ryto? Ir taip jau nuo trejų metų, kai pradedi eiti į darželį (dabar taip nutinka ir prieš pradedant eiti į darželį, juk tėvai turi dirbti). Ar šitaip vaikas gali užaugti sveikas? Kam priimtinas toks gyvenimo modelis? Šis modelis funkcionuoja tam, kad vaiko gyvenimas būtų sveikas ir harmoningas ar kad augtų ekonominės sistemos lygis? Atsibundi septintą valandą ryto, eini darbą, didžiajai daliai žmonių tas darbas nepatinka, vakare grįžti išvargęs ir drimbi ant sofos. Vėliau, laisvalaikiu, darai kažką, kas ir vėl patarnauja sistemai: eini į sporto salę, deginiesi soliariume, eini apsipirkti, leidi pinigus. Visa tai dažniausiai darome savaitgaliais, kai laisvo laiko turime daugiau: įlendame į prekybos centrą, kad paleistume vėjais tuos pinigus, kuriuos kaip vergai uždirbome per penkias ar šešias savaitės dienas. Ar tai laisvė? Nemalonu sakyti, bet jus įtikino, kad taip.
Kalbame apie laisvą laiką, kai apie tai negali būti jokios kalbos, kol viskas paklūsta sistemos logikai. Pabandykime suskaičiuoti, kiek turime laisvo laiko? Dvi valandas per dieną? Tris? Vieną dieną per savaitę? Jau vien tai, kad kalbama apie laisvą laiką, patvirtina faktą, kad visa didžioji dalis likusio laiko nėra laisva. Būtent vergavimo laikas. Tai, ką mes apgailėtinai vadiname laisvu laiku, yra tik pramoninėje visuomenėje.
Ir dar: netgi aiškiai būdamas priešprieša darbui, laisvas laikas iš tiesų maitinasi darbu (taip, kaip darbas maitinasi laisvu laiku). Jeigu kvailai neišleistume visų uždirbtų pinigų, tai ir nereikėtų šitiek daug dirbti.

Tiesa ta, jog masinio vartojimo visuomenėje esame laisvi daryti tik vieną dalyką: vartoti. Pasak Nietzsche's, kalbėti apie laisvę visuomenėje, kuri negali apsieiti be milijono apmokamų vergų, reiškia netekti proto.
Sakėme, kad norime pakeisti gyvenimą, ir žinome kodėl: šita sistema mus verčia dirbti vis daugiau, kad įsigytume daiktų, kurie visiškai mums nerūpi; mus supančios prekės nepadeda mums geriau jaustis, o tik išnaudoja daugybę vargingų pasaulio šalių ir naikina mums gyvybę dovanojančią gamtą. Netrūksta priežasčių, kad nuspręstume pasikeisti, ar ne?
Perkame nereikalingus daiktus, įsiskoliname (parduodami už tai savo esamą ir ateities laisvę); mąstydami, kiek esame verti, mąstome, kiek galime suvartoti. Esame vergai ir norime jais būti. Aš nesakau, kad tuojau pat galime apversti savo gyvenimą aukštyn kojom, bet juk reikia bent pasistengti judėti teisinga kryptimi. Argi ne taip? Man regis, normalu, kad protiškai sveikas žmogus trokšta pabusti ryte ir nuspręsti, ką jis nori veikti, o ne 40-50 metų gyventi tą patį vienodą, 99 atvejais iš 100 nemielą gyvenimą.

Kad taptume laisvi, turime aiškiai suvokti tai, kad nesame laisvi. Turime įsikalti į galvą, kad esame vergai. Turime jausti tai, kentėti, kol nuspręsime, kad šitaip gyventi nebeįmanoma ir atėjo laikas pasikeisti. Sustingimas, pasyvumas atneša daugiau skausmo nei nuo pokyčio neatsiejama ateities nežinomybė.
Jei nusprendėme pasikeisti, turime žengti vieną svarbų žingsnį. Atsakykite į mano klausimą: kiek skiriate laiko savo naujo gyvenimo planavimui ir projektavimui? (Tyla.) Pakelkite rankas tie, kas sąmoningai mąsto, kaip rimtai ir detaliai pakeisti gyvenimą? (Niekas nepakelia rankų.) Patys sau atsakėte, bet kadangi nedrįstate sau to pripažinti, pasakysiu aš: neskiriate nė kiek laiko mąstymui apie galimą pasikeitimą. Galbūt kartais ir šauna kokia mintelė, bet nėra to aklo pasiryžimo, tos stiprybės, kurią įgaunate, kai nusprendžiate iš tiesų pasikeisti. Jeigu jums tai rūpi, jeigu pokytis jums yra lobis, geriau nusibraižykite žemėlapį, nes lobio nesurasite be žemėlapio. Sudarykite sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėte pakeisti, pridurkite naujas idėjas, kurias trokštate įgyvendinti, dalykus, kurie iš tikrųjų jus padarytų laimingus. Tada nuspręskite, kokį kelią pasirinkti, kad visa tai pasiektumėte.

Dėmesio. Sakėme, kad norime būti laisvi nuo įvairių dalykų (sistemos, darbo ir t. t.), ir tai labai svarbu. Esama daugybės strategijų, padedančių pasiekti tikslą. Rimtai savęs paklauskime: laisvi, kad darytume ką? Daugelis mąsto, kad tai mažiausia problema: na jau, duok man šiek tiek laisvo laiko, ir pamatysi, kiek visko galėsiu nuveikti. Nėra ko jaudintis. Sakau jums iš savo keleto metų patirties. Aš šauniai apleidau sistemą, susikūriau gyvenimą su minimaliomis ekonominėmis išlaidomis, jaučiausi laisvas, labai laisvas, bet man kažko trūko. Tikėsite ar ne, buvau savo laisvės vergas. Sudėtinga turėti laiko, kai nesame įpratę jo turėti. Visiškas sutrikimas.

Neatsitiktinai daugybė į pensiją išėjusių žmonių išgyvena asmenybės krizę. Diena netikėtai tampa tuščia, ir senukai nebežino, ką per visą dieną veikti. Modernios visuomenės absurdas. Senajame žemdirbių pasaulyje metams bėgant žmogus dirbdavo vis mažiau (fiziškai), tačiau pagyvenusių žmonių svarba neišnykdavo, netgi išaugdavo, juk kalbame apie žinių ir išminties perdavėjus. Šiandien pagyvenęs žmogus, sulaukęs pensijos, netikėtai nutraukia viso gyvenimo darbą (šiandien dirba, rytoj jau ne), jis nebuvo tam pasiruošęs, tad nežino, kuo užpildyti tuščias dienas.

© knygos iliustracijos, Mantas Talmantas, 2013

***

Kokie yra tikrieji mūsų poreikiai ir norai - ar tikrai norime parduoti savo laiką už pinigus? Galvokime labiau apie save, nei apie įmonės veiklos ataskaitą, nors tai ir suteikia trumpalaikį savivertės pojūtį. Tegu tai būna tik priemonė, o ne didžioji gyvenimo laiko dalis. Ar kada pagalvojote, kiek minučių "išleidžiame" tam, kad įsigyti daugiau patogumų? Tarkim, penkias-šešias dienas į savaitę praleidžiame darbe tam, kad pakeliauti dvi savaites į metus... Ir tai tikrai ne apie tai, kad atlyginimas per mažas. "Turtingieji" daro lygiai taip pat.
Galbūt mieliau laiką ir energiją panaudotumėte kitaip?
Pavartykite nuotaikingai išleistą knygutę „Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę”, kurioje rasite ir lietuviškų sėkmės istorijų bei sau pritaikomų idėjų :)

Įkvepianti amerikiečio jogo kelionė į Rytus (namo)

Knygos „The Journey Home" / „Kelionė namo" viršeliai

Žinomo guru Radhanatha Svamio (1950) žodžiai iš knygos „Kelionė namo. Amerikiečio jogo autobiografija." epilogo:

Beveik keturi dešimtmečiai praėjo nuo tada, kai iškeliavau į Rytus. Per tuos metus supratau, kad mūsų amžinieji namai atviri mums visur, - ir šventosios Indijos vietose, ir Amerikos didmiesčių grūstyje, - jei tik išmokstame darniai gyventi atsidavimo Viešpačiui dvasia.

Kiek pagyvenęs su šeima, nusprendžiau persikelti į vieną iš ašramų Amerikoje. Guru porą kartų siūlėsi mane įšventinti, bet aš atsisakydavau, nes vis dar nesijaučiau vertas. Be to, nesiskutau galvos ir net nesikirpau, kol pasijutau visiškai pasirengęs duoti su įšventinimu susijusius įsipareigojimus. 1973-ųjų metų pavasarį šventėme Viešpaties Čaitanjos - Krišnos avataro šioje epochoje - apsireiškimo dieną. Pasninkavome, iki patekės mėnulis, ir aš, su mediniais maldos karoliais nusišalinęs į tamsią palėpę, - nieko panašesnio į urvą nepavyko rasti, - pasižadėjau sukalbėti šimtą tūkstančių Viešpaties vardų. Po kokių šešių valandų aplankė savotiškas įkvėpimas. Kreipiausi į Viešpatį su malda: „Ką gi galėčiau padovanoti Tau gimimo dienos proga?" Ir dar visą valandą meditavau mahamantrą. Kalbėjau Harė Krišna Harė Rama, o tas klausimas - „Brangus Viešpatie, ką galėčiau dovanoti Tau gimimo dienos prga?" - vis aidėjo galvoje. Kai tariau paskutinį iš šimto tūkstančių vardų, širdies balsas atsileipė: „Dovanok plaukus."

Ką tai reiškia, žinojau. Kadaise nusprendžiau kirptis tik tada, kai būsiu pasiruošęs duoti dvasios mokytojui įšventinimo įžadus. Išgirdęs šį balsą nuvokiau - Viešpats patvirtina, kad jau esu pasiruošęs priimti tai, ką siūlė daugelis kelyje sutiktų didžių sielų ir ko vis atsisakydavau. Taigi tų pačių 1973-ųjų metų vasarą daviau iškilmingus įšventinimo įžadus. Tada Šrila Prabhupada meiliai pavadino mane Radhanatha Dasa - Viešpaties Krišnos, Radhos numylėtinio, tarnu.

Knygų serijos „Kino raštai" viršeliai

Knygos viršelis - neatskiriama knygos dizaino dalis. Labai įdomu, kaip kiekviena šalis, kiekviena kultūra, kiekvienas laikmetis skirtingai apipavidalina tą pačią knygą. Šį kartą, atėjus festivaliui Kino pavasaris, apžiūrėkime leidyklos Mintis serijos „Kino raštai" knygų viršelius.

„Kino raštai" – serija knygų apie kiną. Žodis „raštas" reiškia ir individualų braižą, ir ornamentą, ir išsamią akademinę publikaciją. „Kino raštų" serija skirta knygoms apie kino kūrėjus, filmus bei kino istoriją ir teoriją. Serijos sudarytoja Natalija Arlauskaitė

Belos Balezso knyga „Regimas žmogus” (1924) - tai vienas iš klasikinių kino teorijos veikalų, be kurio neįsivaizduojama nei šios srities istorija, nei šiuolaikinės diskusijos apie kūną, judesį, gestą, daiktą kine. Taip pat - apie kino kalbos ypatumus, pirmiausia planų (ir ypač stambiojo plano) vaidmenį.
 



 Knyga „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę" nemoko kurti filmų, nesiūlo jų analizės abėcėlės, nevedžioja po esamų ar buvusių filmų įvairovę. Atspirties tašku ji renkasi klausimą: koks yra kino ir žiūrovo santykis? Kaip, kokiomis juslėmis suvokiame filmus? Į šiuos klausimus siūloma žvelgti per juslių prizmę – per skirtingus būdus, kuriais kinas kreipiasi į žiūrovą (vaizdu, garsu, netgi prisilytėjimu).


Knygą „Kalba-kūnas-įvykis: kinas ir prasmės paieškos" sudaro tekstai, analizuojantys atskirų autorių – režisierių ir kino teoretikų – darbus bei kino teorijos problemas. Teorinį knygos rėmą brėžia judėjimas nuo struktūralizmo prie fenomenologijos. Knygoje svarstomos montažo, kadro erdvės, lėlių ir kaukių, istorijos, kūno ir mirties vaizdavimo kine problemos.

Žiūrėkite filmus ir skaitykite knygas apie kiną :)

Iš užkulisių: romano „Pakrantės sąnašos“ viršelio atsiradimas

Daugiau nei 20 skirtingų eskizų, dvi savaitės diskusijų, svarstymų el. paštu ir gyvai, po kurių gimė naujojo leidyklos „Mintis“ romano „Pakrantės sąnašos“ viršelis. Naują serijos Šiuolaikinis Europos romanas kūrinį, apdovanotą Europos sąjungos literatūros premija, jau galite atrasti mūsų knygyne.

Žingsniavimas prie tikslo: