2014 m. kovo 25 d., antradienis

Įkvepianti amerikiečio jogo kelionė į Rytus (namo)

http://www.mintis.eu/sveikatai-dvasiai-groziui/823-kelione-namo.html
Knygos „The Journey Home" / „Kelionė namo" viršeliai
Žinomo guru Radhanatha Svamio (1950) žodžiai iš knygos „Kelionė namo. Amerikiečio jogo autobiografija." epilogo:
Beveik keturi dešimtmečiai praėjo nuo tada, kai iškeliavau į Rytus. Per tuos metus supratau, kad mūsų amžinieji namai atviri mums visur, - ir šventosios Indijos vietose, ir Amerikos didmiesčių grūstyje, - jei tik išmokstame darniai gyventi atsidavimo Viešpačiui dvasia.
Kiek pagyvenęs su šeima, nusprendžiau persikelti į vieną iš ašramų Amerikoje. Guru porą kartų siūlėsi mane įšventinti, bet aš atsisakydavau, nes vis dar nesijaučiau vertas. Be to, nesiskutau galvos ir net nesikirpau, kol pasijutau visiškai pasirengęs duoti su įšventinimu susijusius įsipareigojimus. 1973-ųjų metų pavasarį šventėme Viešpaties Čaitanjos - Krišnos avataro šioje epochoje - apsireiškimo dieną. Pasninkavome, iki patekės mėnulis, ir aš, su mediniais maldos karoliais nusišalinęs į tamsią palėpę, - nieko panašesnio į urvą nepavyko rasti, - pasižadėjau sukalbėti šimtą tūkstančių Viešpaties vardų. Po kokių šešių valandų aplankė savotiškas įkvėpimas. Kreipiausi į Viešpatį su malda: „Ką gi galėčiau padovanoti Tau gimimo dienos proga?" Ir dar visą valandą meditavau mahamantrą. Kalbėjau Harė Krišna Harė Rama, o tas klausimas - „Brangus Viešpatie, ką galėčiau dovanoti Tau gimimo dienos prga?" - vis aidėjo galvoje. Kai tariau paskutinį iš šimto tūkstančių vardų, širdies balsas atsileipė: „Dovanok plaukus."
Ką tai reiškia, žinojau. Kadaise nusprendžiau kirptis tik tada, kai būsiu pasiruošęs duoti dvasios mokytojui įšventinimo įžadus. Išgirdęs šį balsą nuvokiau - Viešpats patvirtina, kad jau esu pasiruošęs priimti tai, ką siūlė daugelis kelyje sutiktų didžių sielų ir ko vis atsisakydavau. Taigi tų pačių 1973-ųjų metų vasarą daviau iškilmingus įšventinimo įžadus. Tada Šrila Prabhupada meiliai pavadino mane Radhanatha Dasa - Viešpaties Krišnos, Radhos numylėtinio, tarnu.
http://www.mintis.eu/sveikatai-dvasiai-groziui/823-kelione-namo-amerikiecio-jogo-autobiografija.html



2014 m. kovo 21 d., penktadienis

Knygų serijos „Kino raštai" viršeliai

Knygos viršelis - neatskiriama knygos dizaino dalis. Labai įdomu, kaip kiekviena šalis, kiekviena kultūra, kiekvienas laikmetis skirtingai apipavidalina tą pačią knygą. Šį kartą, atėjus festivaliui Kino pavasaris, apžiūrėkime leidyklos Mintis serijos „Kino raštai" knygų viršelius.

Kino raštai" – serija knygų apie kiną. Žodis „raštas" reiškia ir individualų braižą, ir ornamentą, ir išsamią akademinę publikaciją. „Kino raštų" serija skirta knygoms apie kino kūrėjus, filmus bei kino istoriją ir teoriją. Serijos sudarytoja Natalija Arlauskaitė


Belos Balezso knyga „Regimas žmogus” (1924) - tai vienas iš klasikinių kino teorijos veikalų, be kurio neįsivaizduojama nei šios srities istorija, nei šiuolaikinės diskusijos apie kūną, judesį, gestą, daiktą kine. Taip pat - apie kino kalbos ypatumus, pirmiausia planų (ir ypač stambiojo plano) vaidmenį.
 



 Knyga „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę" nemoko kurti filmų, nesiūlo jų analizės abėcėlės, nevedžioja po esamų ar buvusių filmų įvairovę. Atspirties tašku ji renkasi klausimą: koks yra kino ir žiūrovo santykis? Kaip, kokiomis juslėmis suvokiame filmus? Į šiuos klausimus siūloma žvelgti per juslių prizmę – per skirtingus būdus, kuriais kinas kreipiasi į žiūrovą (vaizdu, garsu, netgi prisilytėjimu).


Knygą „Kalba-kūnas-įvykis: kinas ir prasmės paieškos" sudaro tekstai, analizuojantys atskirų autorių – režisierių ir kino teoretikų – darbus bei kino teorijos problemas. Teorinį knygos rėmą brėžia judėjimas nuo struktūralizmo prie fenomenologijos. Knygoje svarstomos montažo, kadro erdvės, lėlių ir kaukių, istorijos, kūno ir mirties vaizdavimo kine problemos.


Žiūrėkite filmus ir skaitykite knygas apie kiną :)

2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Gyvas ir įtaigus pasakojimas romane „Pakrantės sąnašos" (knygos ištrauka)


http://www.mintis.eu/serija-siuolaikinis-europos-romanas/875-pakrantes-sanasos.html

Dalinamės autorės iš Airijos Karen Gillece knygos „Pakrantės sąnašos" ištrauka. Pasimėgaukite lengvu ir įtaigiu rašymo stiliumi.
Knyga papildė seriją „Šiuolaikinis Europos romanas" - tai Lietuvoje dar neleistų autorių kūriniai, jau išversti į daugelį kalbų, plačiai pripažinti, sulaukę didelio skaitytojų susidomėjimo ir palankaus kritikų įvertinimo bei pelnę ne vieną literatūrinę premiją.




***
Trinktelėjus durims, automobilis vos vos susiūbavo. Vėliau stojo tyla, ir Kristis su Sorča akimis sekė dukrą, gudronuotu plentu lipančią stačiu šlaitu namo. Pusiaukelėje ji pasitaisė per petį permestą krepšį ir atmetė rudų plaukų kuokštą, kurie, atrodo, įkyriai laikėsi prikibę prie jos veido. Tylėdamas Kristis stebėjosi, kaip nuo viso jos kūno sklinda nuobodulys.

- Ką gi, bent viena pavyko atsikratyti, - trumpai nusijuokęs pasakė Kristis ir užvedė automobilį. Paskui prisiminęs, kad užpakalinėje sėdynėje sėdi sūnus, jis žvilgtelėjo per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. - Džimbo, tik neįsižeisk.
Pasinėręs į žaidimą berniukas nė nepakėlė akių.
- Kaip su laiku? - pasiteiravo Sorča, nuleidusi saulės skydelį ir žvilgčiodama į kitoje jo pusėje esantį veidrodėlį, ji taisėsi plaukus.
- Kaip visuomet vėluojame, - pranešė Kristis. Šįvakar jis buvo pakilios nuotaikos, keistai žvalus, o kūnas, rodos, pasirengęs gyslomis pulsuojančioms adrenalino bangoms.
Nuriedėjęs nuo šaligatvio Kristis spustelėjo garso signalą ir akimis dairėsi gatve skubančios Eivriles. Ši nieko nepasakė ir nė nežvilgtelėjusi atgal pradingo pastate.
Vairuodamas atkreipė dėmesį, kaip Sorča atkakliai vaiko šalin ant kaktos įkyriai krentančią plaukų sruogą, sakytum, šis nekintantis judesys galėtų užtikrinti, kad sruoga galiausiai paliks veidą ramybėje.
- Pažadėjau Stelai, kad pasirodysime aštuntą, išsiblaškiusi sumurmejo Sorča.
- Manau, dėl penkiolikos minučių ji tikrai nepyks, - švelniai ir raminamai tarstelėjo Kristis.
Jie vyko į svečius pas Stelą ir Gajų Nesbius mažumėlę išgerti ir lengvai užkąsti. Kaip tai panašu Stelą, ironiškai pagalvojo jis, - dailus pakvietimas, kuriame buvo aiškiai išsakyta, ko jie gali tikėtis. Jis kone girdėjo jos balsą, žemus ir sodrius jo tonus. Paprastai Kristis atsisakydavo šių pakvietimų. Stela jam atrodė pernelyg arogantiška. Jis ne sykį yra pavadinęs ją troliu, aišku, ne tiesiai į akis. Gajus buvo pakenčiamesnis nei jo apkūni, rėksminga žmona, bet į menininkus pretenduojančio žmogaus tipas Krisčiui visuomet kėlė įtarimą. Iš už jų marlės ir sandalų jis jautė stiprų kapitalizmo dvelksmą. Prieš ketvertą metų Stela su Gajumi atvyko iš Anglijos. Jis vadino juos „tarsi iš dangaus nukritusiais", nors ir pats yra nukritęs, tiesa, ne iš taip aukštai. Nedidelėje koplytėlėje jie atidarė amatininkų parduotuvę, pavadino ją Senąja koplytėle. Jos viduje baltai dažytos sienos, atviros sijos ir vitražiniai langai. Visur pilna mezginių, keramikos dirbinių ir ąžuolinių skėčių stovų, erdvę užpildo aidinti Enijos muzika.