Gyvas ir įtaigus pasakojimas romane „Pakrantės sąnašos" (knygos ištrauka)

Dalinamės autorės iš Airijos Karen Gillece knygos „Pakrantės sąnašos" ištrauka. Pasimėgaukite lengvu ir įtaigiu rašymo stiliumi.
Knyga papildė seriją „Šiuolaikinis Europos romanas" - tai Lietuvoje dar neleistų autorių kūriniai, jau išversti į daugelį kalbų, plačiai pripažinti, sulaukę didelio skaitytojų susidomėjimo ir palankaus kritikų įvertinimo bei pelnę ne vieną literatūrinę premiją.

***

Trinktelėjus durims, automobilis vos vos susiūbavo. Vėliau stojo tyla, ir Kristis su Sorča akimis sekė dukrą, gudronuotu plentu lipančią stačiu šlaitu namo. Pusiaukelėje ji pasitaisė per petį permestą krepšį ir atmetė rudų plaukų kuokštą, kurie, atrodo, įkyriai laikėsi prikibę prie jos veido. Tylėdamas Kristis stebėjosi, kaip nuo viso jos kūno sklinda nuobodulys.

- Ką gi, bent viena pavyko atsikratyti, - trumpai nusijuokęs pasakė Kristis ir užvedė automobilį. Paskui prisiminęs, kad užpakalinėje sėdynėje sėdi sūnus, jis žvilgtelėjo per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. - Džimbo, tik neįsižeisk.

Pasinėręs į žaidimą berniukas nė nepakėlė akių.

- Kaip su laiku? - pasiteiravo Sorča, nuleidusi saulės skydelį ir žvilgčiodama į kitoje jo pusėje esantį veidrodėlį, ji taisėsi plaukus.

- Kaip visuomet vėluojame, - pranešė Kristis. Šįvakar jis buvo pakilios nuotaikos, keistai žvalus, o kūnas, rodos, pasirengęs gyslomis pulsuojančioms adrenalino bangoms.

Nuriedėjęs nuo šaligatvio Kristis spustelėjo garso signalą ir akimis dairėsi gatve skubančios Eivriles. Ši nieko nepasakė ir nė nežvilgtelėjusi atgal pradingo pastate.

Vairuodamas atkreipė dėmesį, kaip Sorča atkakliai vaiko šalin ant kaktos įkyriai krentančią plaukų sruogą, sakytum, šis nekintantis judesys galėtų užtikrinti, kad sruoga galiausiai paliks veidą ramybėje.

- Pažadėjau Stelai, kad pasirodysime aštuntą, išsiblaškiusi sumurmejo Sorča.

- Manau, dėl penkiolikos minučių ji tikrai nepyks, - švelniai ir raminamai tarstelėjo Kristis.

Jie vyko į svečius pas Stelą ir Gajų Nesbius mažumėlę išgerti ir lengvai užkąsti. Kaip tai panašu Stelą, ironiškai pagalvojo jis, - dailus pakvietimas, kuriame buvo aiškiai išsakyta, ko jie gali tikėtis. Jis kone girdėjo jos balsą, žemus ir sodrius jo tonus. Paprastai Kristis atsisakydavo šių pakvietimų. Stela jam atrodė pernelyg arogantiška. Jis ne sykį yra pavadinęs ją troliu, aišku, ne tiesiai į akis. Gajus buvo pakenčiamesnis nei jo apkūni, rėksminga žmona, bet į menininkus pretenduojančio žmogaus tipas Krisčiui visuomet kėlė įtarimą. Iš už jų marlės ir sandalų jis jautė stiprų kapitalizmo dvelksmą. Prieš ketvertą metų Stela su Gajumi atvyko iš Anglijos. Jis vadino juos „tarsi iš dangaus nukritusiais", nors ir pats yra nukritęs, tiesa, ne iš taip aukštai. Nedidelėje koplytėlėje jie atidarė amatininkų parduotuvę, pavadino ją Senąja koplytėle. Jos viduje baltai dažytos sienos, atviros sijos ir vitražiniai langai. Visur pilna mezginių, keramikos dirbinių ir ąžuolinių skėčių stovų, erdvę užpildo aidinti Enijos muzika.

- Prakeikti stovai, - Kristis sušnibždėjo Sorčai, kai jiedu pirmą kartą ten apsilankė. Bet Sorča buvo kitokios nuomonės.

- Užsieniečiai parodo, kuo dera užsiimti, - paskelbė ji didžiai jo nuostabai.

Toks atkaklus žmonos noras laikytis šios draugystės Kristį be galo nustebino. Kai prieš trejus metus Stela atidarė knygų klubą ir įrašė į jį Sorčą, nuo to laiko jie nesiliauja dalinęsi šia abipuse gestų kalba - pietūs, kortų vakarėliai, fondiu naktys, o sykį - siaubingas prisiminimas - net būrimas iš taro kortų. Tiesa, šįsyk važiuodamas Kristis pajuto palengvėjimą, kad vakarą teks praleisti jų draugijoje. Jis mielai buvo pasiruošęs taip prasiblaškyti, nes abejojo, ar būtų galėjęs ištverti vakarą namuose vienu du su Sorča. Tik ne šįvakar.

Buvo grįžusi Lara. Sunku ir neįmanoma patikėti - po šitiek metų. Kristis nė neišmanė, kaip jaustis. Jau visą savaitę, kai netikėtai buvo pranešta apie staigų jos atvykimą, jis blaškėsi tarp nuogąstavimų, abejonių ir džiaugsmo protrūkių. Katkartėmis dingojosi, kad vien nuo minties jam sukasi galva. Visi šie netikėti jausmai jam pačiam atrodė pavojingi ir reakcijos įtartinos. Jo patarta Sorča pasitiko Larą stotyje. „Ji bus laimingesnė, jei tu ją pasitiksi", - pasiūlė Kristis. Ištisą dieną jis vengė paplūdimio, smėlio ruožo tarp savo ir jos namų, baimindamasis ją pamatyti, jausdamas poreikį pasiruošti, neišmanydamas, kaip prie jos ir jos skausmo priartėti, nors viduje kunkuliavo nenumaldomas smalsumas. Kartkartėmis net kelis sykius per dieną jis nejučia mintimis nuklysdavo į namus paplūdimio pakrašty, bandydamas įsivaizduoti, ką ji veikia, kaip įsikūrė ir ar po šitiek metų pasikeitė. Visi šie klausimai šokinėjo Krisčio viduje, bet jis jautėsi pernelyg pavargęs ištarti juos garsiai, pernelyg jau troško ką nors sužinoti. Kai Sorča pasakodavo apie savo pusseserę ir jos gyvenime vykstančius pokyčius, jis stengėsi atrodyti nerūpestingas ar atsitiktinai nugirdęs kokį gandą, nors viduje virė siaubingas noras sužinoti. Kristis nutuokė, kad žmona laikosi atstumo, atsargaus santūrumo, todėl jis jautėsi tarsi vienas su kitu jiedu šoktų žodžių piruetus, nė vienas nedrįsdamas pakelti praeities velėnos.

Sorča užvėrė saulės skydelį, o plaukai galiausiai pakluso jos valiai. Iš jos išsprūdo laimingas trumpas atodūsis, reiškiantis, kad ji laukia nesulaukia vakaro, pagaliau baigiantis dienai.

- Ar tau neatrodo, kad turėjome pasiūlyti jai vykti drauge? - pasiteiravo ji pažadindama vyrą iš susimąstymo.

- Kam?

- Larai. Jaučiuosi nejaukiai pirmąją naktį palikdama ją vieną.

- Man regis, ji nori pabūti viena. Turbūt yra labai pavargusi. Duok jai laiko apsiprasti.

- Vargšelė Lara, pasakė Sorča, ir Krisčio krūtinėje vėl suspurdėjo jaudulys.

- Ji atrodo klaikiai, pasakojo jam Sorča, ir jį užplūdo nenumaldomas noras patikrinti, kas slypi už šio užuojautos kupino balso. Galbūt pasitenkinimo pėdsakai. Tiesa, šių nebuvo nė kvapo, todėl Kristį ir vėl apniko kaltė, kad jis taip galėjo pamanyti apie žmoną.

- Ji paseno, pridūrė Sorča.

- O mes ne?

- Tiesa. Bet nesitikėjau, kad ji atrodys tokia pasenusi. Nežinau - dalelė manęs tikėjosi pamatyti ją tokią kaip anksčiau. Energingą. Jaunatvišką.

- Kaip čia pasakius, ir tave saulė būtų taip paveikusi, - atrodo, jo samprotavimuose buvo logikos.

- Ne. Ne tai. Ji tiesiog pasirodė tokia...

- Kokia? - Kristis sėdėjo akių nenusukdamas nuo kelio, laukdamas žodžio, staiga nesitverdamas savam kaily sužinoti ir išgirsti mažiausią detalę.

- Palūžusi, - pagaliau ištarė Sorča.

Nuo šio žodžio Krisčio kūnu perbėgo šiurpulys. Jam įkandin nuvilnijo šoko bangos ir sukėlė nelauktus jausmus. Tą pačią akimirką automobilis jvažiavo j kiemą, ir Kristis pamatė, kad verandoje sušmėžavo Stela garstyčių spalvos suknele, todėl sustabdęs automobilį ir atidaręs dureles pajuto dėkingumą už galimybę nusigręžti nuo žmonos, nes baiminosi, kad jo veidas būtų išdavęs užplūdusias mintis.

***

Įdomu? Užsuk į knygynėlį, pavartyk ir įsigyk Karen Gillece knygą „Pakrantės sąnašos"