J. Franko atsiminimai: kliūtys įsidarbinant Vilniaus universitete

Knygoje „Vilnius – XIX amžiuje: atsiminimai“ publikuojami iš prancūzų kalbos versti profesoriaus Jozefo Franko atsiminimai, kuriuose atskleidžiamos XIX a. pirmosios pusės Vilniaus aktualijos.

Dėstyti Vilniaus universitete Jozefas Frankas buvo pakviestas kartu su savo tėvu Johanu Franku. Jų atvykimas į Vilnių užtruko, dėl biurokratinių kliūčių, iškilusių Vienoje, kurioje tuo metu dirbo Johanas Frankas. Apie jas atsiminimuose pasakoja Jozefas Frankas.

****

Tuo metu po kelių mėnesių pertraukos į miestą grįžo Rusijos ambasadorius grafas Razumovskis. Jį, važiuojantį iš Peterburgo per Vilnių, aplankė Universiteto rektorius. Ministrui pasidomėjus Universiteto reikalais, rektorius atsakė: „Puiku, pats garsusis Frankas dirbs klinikos profesorium.“ – „Nejaugi?“ – nepatikėjo ambasadorius. Rektoriui patvirtinus sušuko: „Argi senasis Frankas paliktų Vieną! Tai neįmanoma!“ – „Bet jau viskas sutarta.“ – „Tokiu atveju aš išardysiu tą reikalą ir gerai ištrinksiu Frankui galvą.“

Ponas Razumovskis, perpasakojęs šį pokalbį tėvui, pridūrė, kad iš nuostabos net užmiršo esąs rusas: jis tegalvojo, kaip bus sunku, netekus patikimo gydytojo. „Tačiau, – tęsė ambasadorius, – nelaikykite manęs egoistu, neįstengiančiu vardan tėvynės atsisakyti savo patogumų. Jūs atversite Rusijoje naują epochą. Peterburge įsitikinau, kokią didelę reikšmę imperatorius teikia liaudies švietimui. Jums ir sūnui bus sudarytos kuo geriausios sąlygos. Bet reikia nemenkos drąsos keičiant Austrijos klimatą į Lietuvos. Be to, jūs neužsilaikysite Vilniuje. Vos atvykęs, būsite iškviestas į Peterburgą.“

Kokiomis pirštinėmis praėjusiame amžiuje puošėsi lietuviai?

Megztos pirštinės – įprasta garderobo detalė atšalus orams. Raštuotos, margos ar vienspalvės, jos ne tik saugo nuo šalčio, bet ir tampa aprangos akcentu. Leidykla „Mintis“ netrukus skaitytojams pristatys knygą „Lietuvių tautinis kostiumas: pirštinės ir kojinės“, kurioje publikuojami darbai iš Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinių, apimančių beveik 400 pavienių mezginių ir jų porų – pirštinių, kojinių ir riešinių.

„Pirštinių ir kojinių mezgimas buvo laikomas greitu ir nesudėtingu darbu, kurio mergaitės išmokdavo dar prieš mokyklą. Kasdieninių kojinių porą numegzdavo per 2 vakarus. Megzdavo vakarais, taupydamos žibalą, atsisėsdavo „prie kuknės“ ar prie lango prieš mėnesieną, nes, anot pateikėjų, daug žiūrėti nereikia, sako, šviesos pakakdavo. Raštus nusipiešdavo viena nuo kitos per kalkę arba kurdavo pačios, piešdavo tol, kol raštas patikdavo. Vienos moterys pačios apmegzdavo savo šeimas paprastomis ir raštuotomis pirštinėmis ir kojinėmis, kitos, nemokėdamos ar neturėdamos laiko, duodavo mokančioms megzti senutėms, įnamėms, grytelninkėms ar miestelių žydėms. Žydės prekiaudamos laisvu laiku megzdavo. Mezgėjoms už darbą būdavo atsilyginama maisto produktais, vilnomis, pinigais ar pagalba dirbant sunkesnius ūkio darbus ir pan., po Antrojo pasaulinio karo nupirkdavo skarytę, medžiagos palaidinei ir kt. Neturtingos bežemės valstietės pirštinių, kojinių primegzdavo ūkininkėms ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Suplyšusias pirštines ir kojines seniau visada adydavo, šis darbas tekdavo pas ūkininkus tarnaujančioms pusmergėms, piemenėms.“