Korėjiečių autoriaus Yi Munyol romanas netikėtu pavadinimu „Lietuvaitė" (knygos ištrauka)

Yi Munyol (g. 1948) - vienas talentingiausių XXI a. Pietų Korėjos rašytojų. Kiekvienas, rašęs apie šio romano autoriaus Yi Munyolo kūrybą, žavisi jo grakščiu stiliumi, plačiu temų spektru ir pasakotojo talentu.

Prieš tapdamas profesionaliu rašytoju, Yi Munyolas iki 1979-ųjų dirbo regioninio laikraščio žurnalistu. Literatūros žinovų dėmesio jis sulaukė literatūriniame žurnale „Segjemunhak“ paskelbęs romaną „Žmogaus sūnus“. Šis romanas tapo neseniai debiutavusio autoriaus vizitine kortele ir 1980-aisiais padėjo pelnyti pripažinimą visoje Korėjoje. Vėliau jis dirbo korėjiečių kalbos ir literatūros profesoriumi Sedžongo universitete, o 1998 m. įkūrė Buako kūrybinio rašymo mokyklą, kurioje kiekvienas pradedantis autorius gali pristatyti savo kūrybą arba mokytis kūrybinio rašymo.

Knygos „Lietuvaitė" autoriaus žodžiais, romanas pradėtas rašyti Niujorko viešbutyje vėlyvą 1993-iųjų rudenį. Ten jis dalyvavo miuziklo „Paskutinė imperatorienė“ pagal jo pjesę „Lapės medžioklė“ pastatyme, o laisvalaikiu su keliais bičiuliais visą mėnesį žiūrėjo įvairius Brodvėjaus miuziklus, šiame būrelyje buvo ir moteris, įkvėpusi parašyti romaną. Jis nusprendė aprašyti jos istoriją – vaikystės Korėjoje atsiminimus ir pasakojimus apie tetas, atvykusias į JAV iš Lietuvos. Šis romanas buvo išspausdintas tik prabėgus aštuoniolikai metų.  

Romane autorius teigia, jog XXI a. kraujas ir kilmės vieta nebelemia žmogaus tapatybės, vis dėlto jis mėgina parodyti, kokią sumaištį mišri tapatybė sukelia tradicijas saugančiose bendruomenėse, ir kaip savosios unikalios tapatybės paieškos priverčia vienišą menininkę pasirinkti klajoklės dalią.

***

Gavau žinutę nuo Hėrion tik prabėgus porai menesių po žentelio Mongo apsilankymo. Ji atsiuntė atvirlaiškį su egzotiška panorama, kuriame tebuvo trumpas užrašas, jog keliauja po Lietuvą. Atvirukas, kurį tikriausiai nusipirko kur nors trumpam stabtelėjusi, su pora trumpų angliškų sakinių ir specialiai paryškintu autografu man pasirodė visai svetimas. Laiško tekstas dvelkė šalčiu, jo turinys visiškai neatitiko mano lūkesčių, siejamų su atvirlaiškio apačioje užrašytu vardu ir pavarde, be to, bendraudama su korėjiečiais ji labai retai griebdavosi anglų kalbos.

Tai aš. Dabar esu Lietuvoje.

Įdomūs faktai apie karaimus

Kiek nedaug žinome apie mažą tiurkų grupės tautą - karaimus, o juk jie turi labai įdomią savitą kultūrą, papročius, kalbą, religiją, kt.
Net wikipedia  puslapyje lietuvių kalba apie karaimus parašyta labai 'taupiai'.
Džiaugiamės, kad karaimikos literatūros šaltinius papildė vertinga karaimo Romualdo Tinfavičiaus knyga lietuvių kalba  
„Nuo Juodosios jūros iki Trakų", kurioje gausu informacijos - paneigtų mitų ir patvirtintos tikrovės - papildytos iliustracijomis, nuotraukomis, tautosaka, tautiečių apžvalga. Pasak autoriaus, ši knyga rašyta daugiau nei penkiasdešimt metų.

„Šlovė karaimams, kurie gyvendami daugiau kaip šešis šimtmečius toli nuo tėvynės išsaugojo savo kalbą, papročius, religiją ir tuo pačiu savo nacionalinį koloritą."

Ar žinojote, kad...

 
• Manoma, kad karaimus mūsų šalyje yra įkurdinęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1397-1398 m. Kai kurie šaltiniai teigia, kad iš viso jų persikėlė apie 5000 be jokios prievartos, nes žmonėms buvo galutinai įgrisę nesibaigiantys ordų karai. O Vytautui atkelti karaimus ir totorius į Lietuvą nebuvo tuščia užgaida. Jis norėjo apgyvendinti laisvus žemės plotus, statyti pilis, miestus, pagyvinti prekybą bei ekonominį gyvenimą.

• Iš trijų karaimų šventovių (Kenesa) Lietuvoje beliko dvi: seniausia Trakuose ir jauniausia Vilniuje. Panevėžyje ją buvus primena tik paminklinis akmuo.

• Iš pradžių karaimai kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Anuomet vandens lygis ežeruose buvo kur kas aukštesnis, o per miestelio vidurį tekėjo upelis. Jie pusiasalio smaigalyje tikriausiai buvo įkurdinti neatsitiktinai: dabar kas norėjo patekti į pilį, turėjo vykti per karaimų teritoriją. Jų kariai saugojo ne tik tiltus, bet ir Karaimų salą.
• Karaimai raštą turi nuo VIII amžiaus. Persikeldami į Lietuvą daugelis jų buvo raštingi. Kiekviena šeima paprastai turėjo knygą, kurioje buvo žymimos šeimos narių gimimo ir mirties datos, užrašoma įvairių ūkinių pastabų, persirašomi pasakojimai, patarlės, mįslės, sapnynai, lemties knygos, būrimai arba spėjimai, žodžiu, tautosaka. Krymo karaimų šeimose tokios knygos vadinamos medžuma - iš arabų kalbos medžmua - rinkinys.
  
• Kryme karaimai gyveno mūriniuose aklinai nuo gatvės atitvertuose namuose. Kambariuose baldų nebuvo, išskyrus pasieniuose pritvirtintus suolus - set, apdengtus veltiniais ir kilimais. Namus šildė ne krosnis, o žarijų pridėti variniai indai - mangal. Mangalas susideda iš trijų dalių - didelio vazos pavidalo pagrindo, į kurį įstatomas pilnas žarijų dubuo su rankenėlėmis ir variniu dangčiu. Mangalas būdavo naudojamas šildymui, tačiau prireikus ant jo buvo galima išsivirti kavos.
• Pasiturinčio karaimo namai paprastai būdavo padalyti į keturias erdves: priemenę, virtuvę, moteriškąją ir vyriškąją dalis. Ilgainiui vyrų kambarys virto svetaine.
• Dvasininkas patvirtindamas, kad santuoka teisėta, perskaito per sužadėtuves surašytą vestuvinę sutartį, sulanksto ją ir įteikia svočiai. Į sutarties vidų įdeda sidabrinę monetą. Vėliau dokumentą saugo žmona. Jeigu ji nenori, kad santuoka iširtų, neturi jo išlankstyti. Jai mirus, vestuvių sutartis dedama į karstą.
  
• Iš ne taip seniai buityje vartotų daiktų labai įdomus yra biešik - lopšys. Jis visas medinis, netgi sutvirtintas medinėmis vinimis. Tai dėl prietarų: metalinėmis vinimis sukalamas karstas, tad lopšiui jos nedera... Lopšio dugno viduryje yra anga, į kurią įstatomas molinis puodukas. Čiužinyje irgi būdavo anga, tad be jokių sauskelnių visą parą vaikas likdavo sausas.
• Plačiausiai žinomas ir mėgstamiausias karaimų patiekalas yra kybyn - pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėlis su pjaustytos žalios avienos ar jautienos įdaru. Jie kepami orkaitėje skardoje. Net smagi užstalės daina šlovina kibinus ir juos skaniai pagaminti mokančias šeimininkes.
• Seniausia ir konservatyviausia karaimų folkloro forma yra būrimai, kuriuos teturi pietinių kraštų tautos. Karaimai nuo senų senovės likimo ženklus įžiūrėdavo sapnuose, gamtos reiškiniuose, taip pat įvairiuose dilgčiojimuose. Trakų karaimų būrimai iš kūno dalių dilgčiojimų, pasak Ananiašo Zajončkovskio, yra panašūs ne tik į Krymo karaimų, bet ir turkų, taip pat rumunų, serbų, kroatų, graikų, bulgarų būrimus. Jie buvo paplitę net senovės Indijoje ir senovės Graikijoje.
• XIV a. pabaigoje vėlesni ateiviai iš Pietų apsigyveno ir kitose Lietuvos vietovėse: Saločiuose, Biržuose, kur iki šiol tebėra Karajimiškio kaimas, Pasvalyje, Upytėje, Pušalote, Pumpėnuose, Panevėžyje, Naujamiestyje ir kitur. Tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras.

Karaimų puoselėjami bruožai - dorumas, kuklumas, pagarba tėvams, kitiems žmonėms, iš pat jaunystės ugdoma panieka pavydui ir išdidumui (pasak, M. Firkovičiaus). To iš karaimų tautos galime pasimokyti mes visi.

Susidomėjote?
Daugiau apie tai knygoje Romualdas Tinfavičius „Nuo Juodosios jūros iki Trakų"