2014 m. gegužės 27 d., antradienis

Judesio iliuzijos stebuklas - animacija, praksinoskopas ir kiti animavimo užkulisiai.

Animacija yra nuostabus, ypatingai vaizduotę lavinantis žmogaus išradimas, dažnai net neįtariame, kiek ji mus įtakoja. Beveik visose reklamose, vaidybiniuose ar dokumentiniuose filmuose naudojama animacija aplinkai ar tam tikriems veiksmams, nuotaikai atspindėti. Animavimu įmanoma padaryti bet ką, ką sukuria žmogaus vaizduotė, ko dažnai negalime nei nufilmuoti, nei suvaidinti. Galimybės yra beribės, nors tai yra be galo daug kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.

Supažindiname su vienu iš seniausių optinių "žaislų", animavimo pradininkų - praksinoskopu (praxinoscope). Tai žaislas sekęs po ypač populiaraus Viktorijos laikais taumatropo (thaumatrope); belgo ir austro išrastų fenakistiskopo (phenakistiscope) ir stroboskopo (stroboscope); toliau sekė zoetropas (zoetrope) -
pradžioje vadintas "velnio ratu".

Praksinoskopo išradėjas 1877 m. prancūzas Charles Emile Reynaud - projektuojamų animacinių filmukų pradininkas. Tai buvo sudėtingesnis sparčiai išpopuliarėjusio zoetropo variantas. Reynaud įmontavo veidrodžius aplink būgno centrinę ašį, kurie atspindėjo paveikslėlius išdėliotus aplink. Praksinoskopas neturėjo išpjovų, kaip zoetropas, o veidrodžiuose atsispindėjęs vaizdas buvo daug aiškesnis, švaresnis. Metus tobulinęs savo išradimą Charles Emile Reynaud pristatė praksinoskopo teatrą (Praxinoscope Theatre), kuris leido keisti fono paveikslėlį atskirai nuo pagrindinių paveikslėlių sekos. Praėjus vos penkiolikai metų po išradimo,1892 m. Reynaud pristatė pirmąjį viešą judančių paveikslėlių seansą „Pauvre Pierrot" savo įkurtame optiniame teatre (Theatre Optique) Paryžiuje. Filmukas susidėjo iš 500 individualiai tapytų vaizdų ir truko apie 15 minučių.Vaizdas buvo sukuriamas praksinoskopo principu ir projektuojamas ant sienos.


Žinoma Lietuvos animatorė, režisierė, knygos „Taip Laima lėmė: animacinio filmo gimimas." autorė Jūratė Leikaitė suteikė galimybę šių metų Vilniaus knygų mugės metu susipažinti su praksinoskopu iš arčiau ir net, kiekvienam norinčiam, pabandyti animuoti. Nupiešus vos 12 judesio sekos paveiksliukų, praksinoskopo pagalba, galima iš karto pamatyti rezultatą.
Nežinia ar atsitiktinai, bet ir šiuo metu daromų animacinių filmukų populiariausias standartas, norint sėkmingai pavaizduoti judesį - 12 kadrų per sekundę. Tikroviškumui ir judesio tolygumui užtikrinti naudojami 24 kadrai per sekundę.
















Knygoje „Taip Laima lėmė: animacinio filmo gimimas." animatorė Jūratė Leikaitė dalinasi savo animavimo patirtimi ir begale naudingų patarimų, bei pamokymų nuo ko pradėti, kaip daryti ir kuo baigti kuriant ir gaminant animacinį filmą. Animatorė pradėjo knygą labai įkvepiančiais žodžiais:
Animacijos menininkas yra magas, kuris gali sukurti neegzistuojantį pasaulį. Savo kūrinyje jis sujungia grafiką, tapybą, tekstą, šokį, pantomimą, fotografiją, muziką ir garsą. Animatorius gali pabėgti nuo kasdienybės, jis gali kurti vienas savo namuose ar didelėje studijoje. (...) Tamsiais vakarais, kai braškėdavo aplink mūsų namą išsikerojusios pušys, o aš susigūžusi tupėdavau namuose viena ir laukdavau pareinant tėvų, pro langus kaukdamos ir cypaudamaos praskrisdavo laumės. Vaikščiodama miške, rasdavau labai daug išsišakojusių medžių, patogių laumių buveinėms, o kas rytą tarp smilgų ir žolių plaikstėsi rasoti voratinkliai - laumių plaukai. Taigi jau nuo vaikystės žinojau, kad laumės yra, o aš kada nors sukursiu apie jas filmą... „Taip Laima lėmė".

Geriausia 2011 metų Lietuvos animatore pripažintos režisierės, prodiuserės, scenaristės, dailininkės, iliustratorės Jūratės Leikaitės-Aškinienės interviu laidai Kino ir tele virtuvė

Argi animacija ne stebuklas? Pabandyk ir tu :) 

2014 m. gegužės 9 d., penktadienis

Amos Oz pasakoja apie meilę ir tamsą: Izraelio ir Rytų Europos žydų gyvenimo detalės (knygos ištrauka)

Amos Oz (1939 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų, kurio kūriniai išversti daugiau nei į 40 kalbų ir yra laikomas labiausiai verčiamu Izraelio autoriumi. Rašytojas yra apdovanotas gausybe prestižinių literatūros premijų ir yra vienas rimčiausių pretendentų Nobelio premijai gauti.
A. Ozas studijavo filosofiją Jeruzalės Hebrajų universitete. Jo tėvai buvo kairiojo sparno sionistų imigrantai iš Rytų Europos. Rašytojo tėvas studijavo literatūrą Vilniaus universitete, Jeruzalėje dirbo bibliotekininku, o laisvalaikiu rašė knygas. Amoso motina mirė, kai berniukui buvo dvylika metų. Ši netektis atsispindi ir autobiografiniame rašytojo romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (Sipur al ahava ve-chošek) (2002). Ši knyga 2007 metais tapo pirmas modernus žydų literatūros tekstas, publikuotas oficialiame Kinijos vadovėlyje.

Knygoje atskleistas jautraus ir protingo berniuko, augusio Jeruzalės priemiesčiuose paskutiniaisiais britų mandato ir nepriklausomybės karo metais, pasaulis. Pasakojama ir apie kibuco gyvenimą, kur formavosi rašytojo pasaulėvaizdis. Šis romanas išryškina didžiulį A. Ozo kaip pasakotojo talentą, dikensišką veikėjų vaizdavimo būdą, be to, yra puikus istorijos ir asmeninio gyvenimo sintezės pavyzdys. Rašytojas atkuria tėvų ir senelių pasaulį, kartkartėmis jiems patikėdamas ir patį pasakojimą, elegantiškai persipinantį su jo paties vaikystės prisiminimais. Romane neretai minimas ir Vilnius, kuriame gyveno rašytojo seneliai ir kur universitete literatūrą studijavo rašytojo tėvas. Autorius jautriai ir su meile vaizduoja savo gimtąją Jeruzalę, kurioje gimė ir augo pirmaisiais Izraelio valstybės gyvavimo metais.

***
Skaityti išmokau dar visai mažas ir beveik be niekieno pagalbos. O ir kas dar liko veikti? Anais laikais naktys trukdavo gerokai ilgiau, nes žemė sukosi lėčiau, o ir traukos jėga Jeruzalėje buvo stipresnė nei šiandien. Dėl trumpųjų elektros sujungimų be perstogės gesdavo mūsų blyškioji elektros lemputė. Štai kodėl dar ir šiandien žvakių ir žibalinės lempos kvapas man pažadina norą skaityti. Dėl Jeruzalėje britų įvestos komendanto valandos dar prieš septynias vakaro buvome priversti sėdėti namuose. Tiesa, net jei tos komendanto valandos ir nebūtų buvę, kam tokį metą būtą šovę į galvą išeiti į tamsos apsiaustas jeruzalės gatves? Viskas uždaryta, akmeniniuose skersgatviuose - nė gyvos dvasios, o jei ir šmėkštelėdavo koks šešėlis, jam jkandin ant tuščio asfalto nuslinkdavo dar mažiausiai trys ar keturi neaiškūs pavidalai.

Net jei ir nepasitaikydavo elektros energijos pertrūkių,vis tiek gyvenome gaubiami blausios šviesos, mat buvome priversti taupyti, vietoj keturiasdešimties tėvai naudojo dvidešimt penkių vatų lemputę, ir ne vien todėl, kad pastaroji buvo pigesnė, bet dar ir todėl, kad ryški šviesa - pinigų švaistymas, o tai prieštarauja moralei. Mūsų mažajame butelyje spiesdavosi visa kenčianti žmonijos dalis: badaujantys Indijos vaikai, kuriems turėjau būti dėkingas už tai, ką man idėdavo į lėkštę; iš hitlerinto pragaro ištrūkę emigrantai, britų sugrūsti į pabėgėlių stovyklas Kipre; skarmaluoti našlaičiai, dar ir šiandien slankiojantys po snieguotus griuvėsiais pašiurpusios Europos miškus. Prie savo rašliavų tėtis palinkęs prasėdėdavo iki antros valandos nakties spingsint blausiai dvidešimt penkių vatų lemputei, nes naudoti stipresnę jam atrodė tiesiog nepadoru: nejau Galilėjos kibucuoce naktimis pionieriai nesėdi palapinėse ir prie vėjo virpinamos žvakės nekuria poemų bei filosofinių traktatų, tad kaip galėtum numoti į juos ranka? Nelyginant Rotšildas mėgautis keturiadešimties vatų lemputės šviesa? Ir ką pagalvotų kaimynai, jei netyčia užsukę aptiktų prabangiai puotai pritinkantį apšvietimą? Tėčiui atrodė teisingiau gadinti savo nei badyti kitų akis.