Amos Oz pasakoja apie meilę ir tamsą: Izraelio ir Rytų Europos žydų gyvenimo detalės (knygos ištrauka)

Amos Oz (1939 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų, kurio kūriniai išversti daugiau nei į 40 kalbų ir yra laikomas labiausiai verčiamu Izraelio autoriumi. Rašytojas yra apdovanotas gausybe prestižinių literatūros premijų ir yra vienas rimčiausių pretendentų Nobelio premijai gauti.
A. Ozas studijavo filosofiją Jeruzalės Hebrajų universitete. Jo tėvai buvo kairiojo sparno sionistų imigrantai iš Rytų Europos. Rašytojo tėvas studijavo literatūrą Vilniaus universitete, Jeruzalėje dirbo bibliotekininku, o laisvalaikiu rašė knygas. Amoso motina mirė, kai berniukui buvo dvylika metų. Ši netektis atsispindi ir autobiografiniame rašytojo romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (Sipur al ahava ve-chošek) (2002). Ši knyga 2007 metais tapo pirmas modernus žydų literatūros tekstas, publikuotas oficialiame Kinijos vadovėlyje.

Knygoje atskleistas jautraus ir protingo berniuko, augusio Jeruzalės priemiesčiuose paskutiniaisiais britų mandato ir nepriklausomybės karo metais, pasaulis. Pasakojama ir apie kibuco gyvenimą, kur formavosi rašytojo pasaulėvaizdis. Šis romanas išryškina didžiulį A. Ozo kaip pasakotojo talentą, dikensišką veikėjų vaizdavimo būdą, be to, yra puikus istorijos ir asmeninio gyvenimo sintezės pavyzdys. Rašytojas atkuria tėvų ir senelių pasaulį, kartkartėmis jiems patikėdamas ir patį pasakojimą, elegantiškai persipinantį su jo paties vaikystės prisiminimais. Romane neretai minimas ir Vilnius, kuriame gyveno rašytojo seneliai ir kur universitete literatūrą studijavo rašytojo tėvas. Autorius jautriai ir su meile vaizduoja savo gimtąją Jeruzalę, kurioje gimė ir augo pirmaisiais Izraelio valstybės gyvavimo metais.

***
Skaityti išmokau dar visai mažas ir beveik be niekieno pagalbos. O ir kas dar liko veikti? Anais laikais naktys trukdavo gerokai ilgiau, nes žemė sukosi lėčiau, o ir traukos jėga Jeruzalėje buvo stipresnė nei šiandien. Dėl trumpųjų elektros sujungimų be perstogės gesdavo mūsų blyškioji elektros lemputė. Štai kodėl dar ir šiandien žvakių ir žibalinės lempos kvapas man pažadina norą skaityti. Dėl Jeruzalėje britų įvestos komendanto valandos dar prieš septynias vakaro buvome priversti sėdėti namuose. Tiesa, net jei tos komendanto valandos ir nebūtų buvę, kam tokį metą būtą šovę į galvą išeiti į tamsos apsiaustas jeruzalės gatves? Viskas uždaryta, akmeniniuose skersgatviuose - nė gyvos dvasios, o jei ir šmėkštelėdavo koks šešėlis, jam jkandin ant tuščio asfalto nuslinkdavo dar mažiausiai trys ar keturi neaiškūs pavidalai.

Net jei ir nepasitaikydavo elektros energijos pertrūkių,vis tiek gyvenome gaubiami blausios šviesos, mat buvome priversti taupyti, vietoj keturiasdešimties tėvai naudojo dvidešimt penkių vatų lemputę, ir ne vien todėl, kad pastaroji buvo pigesnė, bet dar ir todėl, kad ryški šviesa - pinigų švaistymas, o tai prieštarauja moralei. Mūsų mažajame butelyje spiesdavosi visa kenčianti žmonijos dalis: badaujantys Indijos vaikai, kuriems turėjau būti dėkingas už tai, ką man idėdavo į lėkštę; iš hitlerinto pragaro ištrūkę emigrantai, britų sugrūsti į pabėgėlių stovyklas Kipre; skarmaluoti našlaičiai, dar ir šiandien slankiojantys po snieguotus griuvėsiais pašiurpusios Europos miškus. Prie savo rašliavų tėtis palinkęs prasėdėdavo iki antros valandos nakties spingsint blausiai dvidešimt penkių vatų lemputei, nes naudoti stipresnę jam atrodė tiesiog nepadoru: nejau Galilėjos kibucuoce naktimis pionieriai nesėdi palapinėse ir prie vėjo virpinamos žvakės nekuria poemų bei filosofinių traktatų, tad kaip galėtum numoti į juos ranka? Nelyginant Rotšildas mėgautis keturiadešimties vatų lemputės šviesa? Ir ką pagalvotų kaimynai, jei netyčia užsukę aptiktų prabangiai puotai pritinkantį apšvietimą? Tėčiui atrodė teisingiau gadinti savo nei badyti kitų akis.

Tiesa, visiški beturčiai nebuvome: tėtis dirbo bibliotekininku Nacionalinėje bibliotekoje ir gaudavo nors ir kuklią, bet pastovią algą. Mama retsykiais mokydavo privačiai. Aš gi kiekvieną penktadienj už šilingą liedavau pono Koheno sodą Ter Erzos priemiestyje, trečiadieniais pono Oisterio parduotuvėlės sandėlyje į dėžės kraudavau tusčius butelius, už tai papildomai gandavau dar keturis grašius, o dar už du grašius ponios Finster sūnų mokiau naudotis žemėlapiu (tiesa, mokiau į skolą, bet Finsterių šeima dar ir šiandien su manimi neatsiskaitė).
Nors ir gaudami visas šias pajarnas, nuolat taupėme. Mažo butuko buitis priminė gyvenimą povandeninėje valtyje, kurią teko matyti kino teatre „Edson". Vaikščiodami iš vienos patalpos į kitą jos jūreiviai visuomet privalėdavo sau pavymui uždaryti liuką. Visai kaip aš - viena ranka degdamas šviesą tualete, kita tuo pat meru koridoriuje ją gesindavau, kad šiukštu nebūtų švaistoma etektros energija. Tualete stengdavausi tik nestipriao truktelėti klozeto bako virvutę, nes mažam reikalui šykštėjome pilno bako vandens. Tiesa, buvo ir kitų reikalų (jų rnes niekaip neįvardindavome), dėl kurių buvo pateisinamas net ir visas bakas. Bet tik ne mažarn reikalui. Pilnas bakas? Kai Negevo dykumoje išsivalę dantis pionieriai tuo pačiu vandeniu dar ir augalus palaisto. O štai Kipre pabėgėlių stovykloje viena šeima net tris dienas turėdavo išsiversti su vienu vieninteliu kibiru vandens. Dešine gesindamas šviesą tualete, kariąja jau spausdavau mygtuką koridoriuje, nes holokaustas vyko vos vakar, nes žydai dar ir šiandien žūsta pabėgėlių stovyklose, kažkur tarp Karpatų ir Dolomitų kalnų, ar siūbuojančiuose laivuose, pilnuose išsekusių, skarmaluotų ir it griaučiai sulysusių nelegalių imigrantų. O ir kituose žernes kampeliuose viešpatauja ne mažesnis nepritekliusir kančia: skursta Kinijos ir Misisipės medvilnės rinkėjai, Afrikos vaikai ir Sicilijos žvejai. Štai kodėl privalome taupyti.

Kas ten žino, kas dar gali nutikti? Bėdos toli gražu dar nepasitraukė ir blogiausia galbūt dar prieš akis: gal naciai ir nugalėti, bet antisemitizmas auga kaip augęs. Lenkijoje ir vėl nuvilnijo pogromų banga, Rusijoje persekiojami visi, kalbantys hebrajiškai, o ir britai čia dar netarė paskutinio savo žodžio. Muftijus ragina be jokio gailesčio skersti žydus, ir ką gali žinoti, ką dar sumanys arabų šalys, o dėl interesų naftos ir pramonės gaminių rinkoje ciniškasis pasaulis juos būtinai parems. Kad ir kas nutiktų, lengva tikrai nebus.
***

Daugiau Amos Oz knygoje „Pasakojimas apie meilę ir tamsą" - ją galite pavartyti ir internete, o taip pat įsigyti už labai gerą kainą.