Motociklininko ABC - saugus ir malonus vairavimas

Artėjant vasaros sezonui verta pasirūpinti savo ir pažįstamų motociklininkų saugumu, ar žinote kaip?

Motociklininkas Sverre Lasn rašydamas knygą "Motociklininko ABC: tobulo vairavimo link" šalia asmeninės patirties naudojo specialią literatūrą, išleistą Europoje ir JAV, taip pat peržiūrėjo ir analizavo daug naudingos medžiagos iš interneto. Rėmėsi patyrusių lenktynininkų pastabomis tiek aprangos, tiek saugumo klausimais. Knygos tekstus papildo piešiniai, iliustracijos ir kita informacija susijusi su motociklo vairavimu.

Ištrauka iš knygos skyriaus:

Šalmas

Apsauga bei gamyboje naudojamos medžiagos

Kalbant apie šalmus, bendra taisyklė yra tokia: kuo labiau jis uždengia galvą, tuo yra saugesnis. Atviri šalmai gali būti stilingi bei patogūs, bet patogumas neretai pasiekiamas saugumo sąskaita. 

Judantys objektai sukuria didžiulę jėgą, net jei veiksmas trunka keletą sekundės dalių. Kritimo nuo motociklo metu smūgis į galvą gali būti pakankamai stiprus, kad sukeltų smegenų traumą. Laimei, tokių atsitikimų, kai motociklininkas tiesiogiai atsitrenkia į medj, stulpą ar sieną pasitaiko gana retai. Paprastai susiduriama su automobiliu, perlekiama per jo stogą ar kapotą, čiuožiama asfaltu, dar atsitrenkiant į šaligatvio atbrailą. Tokio griuvimo metu yra tikimybė patirti smūgių į galvą. Statistika byloja, jog kritimo metu motociklininkas trenkiasi į ką nors galva net keturis kartus iš penkių, tai yra 80 % atvejų. 

Šalmas daug kartų sumažina smūgio jėgą. Ypatingai svarbi išorinė šalmo danga, paskirstanti smūgio jėgą didesniam plotui, palaikanti vidinio šalmo sluoksnio formą bei padedanti apsaugoti akis. 

Putų polisterolo sluoksnis, esantis vidinėje šalmo dalyje, susispausdamas sugeria smūgio energiją. Šis sluoksnis sulėtina galvos judėjimą, sušvelnindamas smūgj. 

Gali pasirodyti, kad labai tvirtas bei lengvas šalmas yra idealus pasirinkimas, bet iš tiesų šalmo korpusas neturėtų būti pernelyg tvirtas, nes būtent lūždamas jis sugeria ypač daug smūgio energijos. 

Didesnė šalmo kaina nebūtinai yra rodiklis, jog jis apsaugos nuo smūgių geriau nei pigesni šalmai, bet brangesni šalmai turi kitų svarbių savybių, tokių, kaip mažesnis svoris, kokybiškesnis priekinis stiklas, aukštesnė vidinio sluoksnio kokybė, geresnė ventiliacija, mažesnis garso pralaidumas. Šalmo kaina paprastai garantuoja aukštesnę jo kokybę bei didesnį naudojimo patogumą. 

Mano asmeninė patirtis byloja, jog pati didžiausia problema, iškylanti naudojant pigesnį šalmą - oro sūkuriai, susidarantys važiuojant kreiseriniu (įprastiniu kelioniniu) greičiu. Nuo jų ima purtytis galva ir pavargsta kaklas. Vidinis pigesnių šalmų sluoksnis greitai išsidėvi. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip pritvirtintas skydelis - stiklas. Kadangi tai paslankiausia šalmo dalis, tai ne pačios aukščiausios kokybės tvirtinimai greitai susidėvi, skydelis nebeatlaiko oro spaudimo, pradeda klibėti, tampa laidus vėjui bei vandeniui. Renkantis parduotuvėje savo pirmąjį šalmą, verta pagalvoti apie tai, koks tankus gali atrodyti oras važiuojant šimto kilometrų per valandą greičiu, koks bus slėgis šalmui ir koks svarbus kokybiškas apsauginio skydelio tvirtinimas bei šalmo aerodinamika, kad atlaikytų tokį slėgį. 

Šalmo saugumas yra griežtai testuojamas. Europoje ir Amerikoje šalmų testavimo ir saugumo reikalavimai yra skirtingi. Europoje jie griežtesni. Kai kuriose JAV valstijose iki šiol leidžiama važinėti be šalmų (pvz. Floridos ir Kolorado), todėl gali būti, kad šalmas, įsigytas JAV, nebus leistinas naudoti Europoje. Europoje šalmai privalo turėti CE lipduką, o Amerikoje DOT.

(...)

Daugiau naudingos informacijos - nuo motociklininko aprangos detalių, taisyklingo ir saugaus vairavimo veiksmų posūkiuose, iki elgesio patarimų nukritus ir pirmosios pagalbos - rasite nedidelės apimties, bet apimančioje pagrindinius praktinius patarimus knygelėje "Motociklininko ABC".

Medijų teoretiko V. Flusserio veikalas jau ir lietuvių kalba (knygos ištrauka)

Leidykla „Išmintis“ išleido pamatinį fotografijos teorijos veikalą, Vilémo Flusserio knygą „Fotografijos filosofijos link“ („Für eine Philosophie der Fotografie“), jau išverstą į beveik 30 pasaulio kalbų. Knygos autorius nagrinėja fotografijos medijos produkcijos, suvokimo ir sklaidos mechanizmus informacinėje visuomenėje. Analizuodamas esmines fotografijos problemas ir klausimus, filosofas ir medijų teoretikas siūlo naują požiūrį į fotografiją.

V. Flusseris įvardijamas kaip vienas pirmųjų ir svarbiausių medijų filosofijos disciplinos atstovų. Jis padėjo pamatus fotografijos – kaip techninio atvaizdo medijos – studijoms. Šioje knygoje atskleidžiama autoriaus tyrinėjamų įvairių disciplinų sąveika – pradedant komunikacijos ir medijų studijomis, posthumanistine filosofija, istorija ir baigiant antropologija, meno istorija, kino studijomis. Medijos analizė remiantis estetika, mokslu ir politika suteikė autoriui galimybę kitaip suvokti tiek kultūrines praeities krizes, tiek iš jų kylančias naujas socialines formas.

Analizuojamos esminės fotografijos problemos ir klausimai, 1983 m. parašyto filosofinio veikalo universalumas, padaro šį kūrinį aktualiu ir šiuolaikinėje skaitmeninėje kultūroje. „Flusseris kritikų yra vadinamas ir filosofu, ir medijų teoretiku, ir žurnalistu, ir net pranašu, panašiai kaip McLuhanas numačiusiu medijų revoliuciją. Tik Flusseris numatė skaitmeninę, o McLuhanas – elektroninę. Ši knyga bus aktuali ne tik filosofams bei medijų ir kultūros teoretikams, bet ir informacijos ir komunikacijos profesionalams, žinių visuomenės analitikams, fotografams, menininkams bei dizaineriams“, – teigia knygos mokslinis redaktorius dr. Vytautas Michelkevičius.

V. Flusserio veikalas „Fotografijos filosofijos link“ yra kertinis fotografijos teorijoje ir papildo jau anksčiau lietuvių kalba išleistų žymių fotografijos teoretikų Roland Barthes ir Susan Sontag knygų gretas.

Ištrauka iš V. Flusserio veikalo „Fotografijos filosofijos link“, „Išmintis“, 2015
VII
FOTOGRAFIJOS SUVOKIMAS

Šiandien kone kiekvienas turi kamerą ir ja spragsi. Taip kaip kone kiekvienas išmoko rašyti ir gamina tekstus. Kas gali rašyti, gali ir skaityti, tačiau tas, kuris gali spragtelėti fotoaparatu, nebūtinai geba fotografiją iššifruoti. Kad įžvelgtume, kodėl fotografas mėgėjas gali būti fotografijos analfabetas, reikia paanalizuoti fotografijos demokratizavimą – ir tai atliekant bus patyrinėti keli demokratijos apskritai aspektai.

Kameras perka žmonės, kuriuos pirkti užprogramavo reklamos aparatai. Įsigytos kameros bus „paskutinio modelio“: pigesnės, mažesnės, automatiškesnės ir galingesnės nei ankstesni modeliai. Kaip jau buvo nustatyta, šis nuolatinis kamerų modelių gerinimas grindžiamas grįžtamuoju ryšiu, kuriuo spragsėtojai maitina fotopramonę: šioji automatiškai mokosi iš spragsėtojų elgesio (ir specializuotos spaudos, kuri juos nuolat aprūpina testų rezultatais). Tokia yra postindustrinės pažangos esmė. Aparatai gerinami dėl socialinio grįžtamojo ryšio.

Nors kameros grindžiamos kompleksiniais moksliniais ir techniniais principais, labai lengva jas priversti funkcionuoti. Tai struktūriškai sudėtingas, bet funkcionaliai paprastas žaislas. Taigi, kamera yra priešinga šachmatų žaidimui, kuris struktūriškai yra paprastas, o funkcionaliai sudėtingas: jo taisyklės lengvos, tačiau gerai žaisti šachmatais sudėtinga. Tas, kuris laiko rankose kamerą, gali pagaminti puikių nuotraukų, nė nenutuokdamas, kokius sudėtingus procesus inicijuoja nuspausdamas užraktą.

Spragsėtojas skiriasi nuo fotografo gebėjimu džiaugtis savo žaisliuko struktūros kompleksiškumu. Priešingai nei fotografas ir šachmatininkas, jis neieško „naujų ėjimų“, informacijos, neįprastumo, jis nori savo funkciją vis toliau paprastinti dėl vis tobulesnės automatikos. Jam neperžvelgiamas fotoaparato automatiškumas jį apkvaitina. Fotomėgėjų klubai yra vietos, kuriose svaigstama nuo aparatų struktūros sudėtingumo, tai kaifavimo vietos, postindustriniai opiumo urvai.

Kamera reikalauja iš jos savininko (to, kuris yra jos apsėstas) nuolat spragsėti, gaminti vis naujus pasikartojančius atvaizdus. Ši amžinojo to paties (arba labai panašaus) dalyko pasikartojimo fotomanija galiausiai atveda į tokį tašką, kai spragsėtojas be kameros jaučiasi tarsi aklas: prasideda priklausomybė nuo kvaišalų. Spragsėtojas gali matyti pasaulį tik pro fotoaparato objektyvą ir tik fotografijos kategorijomis. Jis yra ne „virš“ fotografavimo, o prarytas savo aparato godumo, tapęs nuotoliniu savo aparato užrakto paleidimo pulteliu. Jo elgesys yra automatinis kameros veikimas.

To padarinys yra nuolatinis nesąmoningai pagamintų atvaizdų srautas. Jie sudaro aparato atmintį, automatinio funkcionavimo saugyklą. Vartantieji spragsėtojo albumą ten pamato ne užfiksuotus žmogaus išgyvenimus, suvokimus ar vertybes, bet automatiškai įgyvendintas aparato galimybes. Taigi, dokumentuota kelionė į Italiją kaupia vietas ir laiką, kai spragsėtojas buvo sugundytas nuspausti užraktą, ir rodo, kurgi aparatas buvo ir ką jis ten veikė, – tai pasakytina apie bet kokį dokumentinį fotografavimą. Dokumentininkas, ne kitaip nei spragsėtojas, domisi vis naujomis scenomis vis tokiu pačiu žvilgsnio kampu. Tuo tarpu fotografui (čia vartojama prasme) (panašiai kaip šachmatininkui) rūpi pamatyti vis kitaip, taigi pagaminti naujas, informatyvias dalykų konsteliacijas.

Lietuvos istorija šeimos likimuose - Dovydėnų gentis (knygos ištrauka)

Vytauto Brekio ir Vidos Primakienės knygą „Šaknys, atžalos ir likimai: Dovydėnų gentis šimtmečių vingiuose" galima skaityti kaip romaną, kartu su dramomis ir džiaugsmais, tik... tai tikra. Gerbiamos lietuvių šeimos gabūs palikuonys mėtyti ir vėtyti po pasaulį sugula išsamiame iliustruotame leidinyje.
Galima susipažinti su vieno produktyviausių prieškario Lietuvos žinomo rašytojo Liudo Dovydėno kūryba, kurią skaito Olita Dautartaitė CD "Gyvenimo pilnatvė. Pasakos, apsakymai, apysaka" - charakteringi, dažnai humoristiniai personažai-žvėrys perteikiami ypač vaizdinga kalba, neleis nuobodžiauti. Autorius iš priverstinės emigracijos tegrįžęs į gimtąją Lietuvą dviems metams, palaidotas Rašytojų kalnelyje (Vilniuje), iki šių dienų Rokiškyje teikiamos Liudo Dovydėno literatūrinės premijos.


Ištrauka iš knygos (Vytautas Brekys):

***
Feliksas Dovydėnas ir Elžbieta Dovydėnienė (Rušėnaitė) - mano mamos Paulinos Brekienės (Dovydėnaitės) tėvai, mano seneliai. Senelio gimimo data paliudyta krikšto įraše rusų kalba Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde saugomoje Čedasų Romos katalikų bažnyčios metrikų knygoje: ,,1864 m. lapkričio 2 d. pakrikštytas Juozapo ir Onos iki santuokos Dovydėnų sūnus, vardu Feliksas, gimęs 1864 m. lapkričio 1 d. Jokūbiškio kaime".
Po 28-rių metų - 1892-aisiais - toje pačioje Čedasų bažnytinėje knygoje jau įregistruota Felikso Dovydėno santuoka su Elžbieta Rušėnaite.

...Ieškodamas praeities leidžiuos kelionėn į savo vaikystės Kavolių kaimą, pamiškėm, miško duobėtais siaurais keliais ir takeliais, vingiuotomis Vyžuonos upės pakrantėmis, tolyn pro Čedasus link Trumpiškio kaimo, kurio žemę skalauja ir drėkina Lakštenos upelis. Čia, liepų, beržų, ąžuolų apsuptose keturiose šio kaimo sodybose gyvena vienpavardžiai - Dovydėnai, jau nuo seno įleidę šaknis. Čia ir mano mamos Paulinos, jos seserų Teklės, Zofijos,brolių Romualdo, Liudo ir Juozo, ją tėvų, senelių ir prosenelių gimtinė.
Kada seneliai Feliksas ir Elžbieta įsikūrė Trumpiškyje, tiksliai nežinoma. Tačiau žinoma, kad senelis Feliksas Dovydėnas buvęs ne tik geras siuvėjas, bet ir gerbiamas kaime žmogus, mėgęs kurti eiliuotus posmus dainoms. Mama didžiuodamasi pasakodavo, kad jos tėvelis Feliksas buvo sueiliavęs posmus apie Rokiškio bažnyčią, jos grožį ir nuostabius altorius, o vienų iškilmių Rokiškio bažnyčioje proga net buvęs pakviestas susirinkusiems bažnyčioje kunigams ir kitiems garbiems svečiams padainuoti-pagiedoti tą dainą-giesmę.

Elžbietos ir Felikso Dovydėnų šeimoje pirmoji iš šešių vaikų 1892 m. gimė mamos sesuo Teklė, kuri nuo mažens turėjo gražų balsą, matyt, buvo paveldėjusi savo tėvo Felikso. Vėliau ji ištekėjo už kraštiečio Felikso Šapranausko, kuris irgi garsėjo kaip geras siuvėjas, tikras savo amato meistras, siuvęs vyriškus ir moteriškus drabužius. Darbo netrūko, užsakymų sulaukdavo ir iš kitų parapijos kaimų. Po vestuvių Šapranauskai neilgai užsibuvo Čedasų krašte, 1917 ar 1920 metais išvyko į Sankt Peterburgą, kur Teklės vyras vertėsi iš savo amato. Ten jiedu susilaukė sūnaus Romualdo, o vėliau ir dukros Aldonos.
(...)
Savo pusseserę Aldoną Šapranovskają aplankiau Sankt Peterburge 2010 metų balandį, prieš pat jos 90-metį. Atkreipiau dėmesį, kad, nepaisant visų negandų ir išgyvenimų, Aldona tiesiog spinduliuoja nuoširdumą, atvirumą, pagarbą viskam, kas ją supa. Jos elegancija, atmintis, pastabumas pavydėtinas pavyzdys mums visiems. Jos nevargino, o teikė džiaugsmą ir mano apsilankymas, ir ypač jai paliktas Dovydėnų iš Trumpiškio genealoginis medis, albumas su dėdžių, dėdienių ir jų vaikų nuotraukomis. Žinoma, ir pats jaučiausi laimingas, nugabenęs pusseserei dalelę tėviškės ir visos gausios mūsų giminės meilės.
Kas be ko, abu nuklydome ir mintimis tepasiekiamą praeiti.
- Aldona, ką prisimeni iš savo vaikystės, jaunystės? Kaip įsivaizduoji savo mamą?
- Mamą esu mačiusi nuotraukose. Kaip žinai, ji mirė, kai man buvo vos devyni mėnesiai. Bet mama atgydavo tėvo prisiminimuose, kuriuos jis mums nuolat kartodavo. Matyt, ir tėčio širdy neblėso jaunystės, šeimos šilumos ilgesys. „Jūsų mama, vaikai, buvo nuoširdi, graži ir labai jus mylėjo...“, - visada šitaip savo pasakojimus apie mamą užbaigdavo tėtis.
Aldona gyveno kartu su tėvu ir jį slaugė iki paskutinės akimirkos,1942-01-20, kol užgeso jo gyvybė. Ankstyva mirties priežastis - badas.
- Tais miesto blokados metais tėvas per dieną tegaudavo 125 gramus džiovintos duonos ir viralo iš laukuose surinktų kopūstų lapų likučių, plaukiojusių iš fontanų atsineštame vandenyje. Duoną kąsdavo, mažais kąsneliais, kad ilgiau laikytųsi burnoje. Matydama ir suprasdama, kad tėvas visai išseko badaudamas, maldaudavau „Tėveli, laikykis!“ Bet kartą, teištaręs ,,Aš jau mirštu", jis išleido paskutinį atodūsį... Tėvui karstą sukalėme iš lentų, nuplėštų nuo seno apgriuvusio namo sienų...
Palaidojusi tėvą, Aldona tęsė mokslus institute (1939-1946 metais). Profesoriai institute dėstė būdami alkani, o studentai, irgi išbadėję, per paskaitas stengdavosi daugiau tylėti, kad užtektų jėgų po paskaitų grįžti namo. O parėjus Aldona vos užlipdavo laiptais į antrą aukštą.

1942 metais Aldona buvo išvežta Okmolinsko-Abakano geležinkelio statybas Novosibirske. 1945 metais grįžo į Sankt Peterburgą, kur baigė mokslus institute. Dirbo inžiniere projektuotoja.
- Laimingiausia diena mano gyvenime - kai baigėsi Sankt Peterburgo miesto blokada (1944 metų sausį). Niekada nepamiršiu, kaip mieste pažįstami ir nepažįstami žmonės sveikinosi, glėbesčiavosi, bučiavosi... Visi buvo laimingi, kad baigėsi karas, bet, gaila, tėtis tos dienos nebesulaukė - kalbėjo mums visiems artima ir brangi Aldona Šapranovskaja (Šapranauskienė). Teklės ir Felikso Šapranauskų duktė.
***

Vytauto Brekio ir Vidos Primakienės knyga „Šaknys, atžalos ir likimai: Dovydėnų gentis šimtmečių vingiuose".

Vilniaus Neris ir krantai pagal Konstantiną Tiškevičių (ištrauka)

Ekspedicijos knygos "Neris ir jos krantai" viršelis (1871 m.)

Kartą, XIX amžiaus viduryje, žinomas Lietuvos istorikas, archeologas, etnografas ir kolekcininkas Konstantinas Tiškevičius sumanė ir įvykdė unikalią kelionę - mokslinę ekspediciją laivu Neries upe nuo ištakų ligi santakos su Nemunu. Kelionės tikslas buvo - ištirti Nerį, jos pakrantes hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu ir etnografiniu atžvilgiu. Tai buvo pirmas tokio plataus masto bandymas kompleksiškai tirti ir aprašyti Lietuvos upes ir jų pakrantes.

Praėjus keturiolikai metų nuo ekspedicijos pradžios, 1871 metais, išleista Konstantino Tiškevičiaus knyga lenkų kalba "Wilija i jej brzegi" (liet.k. "Neris ir jos krantai").

Šiandien vartant leidinį jau lietuvių kalba ir bandant atpažinti matytas vietoves, esame perkeliami daugiau nei amžiumi atgal ir viskas skamba lyg pasakoje - nors aprašomose apylinkėse teko ne kartą būti, sunku patikėti, kad kažkada viskas atrodė ir buvo kitaip.  


Ištrauka iš knygos, kai ekspedicija praplaukė pro dalį Vilniaus krantų.

***

          Kiekvieno žmogaus gyvenime esama iškilmingų akimirkų - mažesnės ar didesnės svarbos - pagal tai, kokią jis padėtį visuomenėje užima ar kokiai veiklai pasišvenčia, - sudarančių tarsi iškilius žmogaus moralinio gyvenimo skyrius, prie kurių jo mintis nesąmoningai nuolat grįžta. Pagyvenęs žmogus, kai jau rengiesi poilsio ir kai jau tik praeities prisiminimais gyveni, su malonumu į juos atsiliepi, nes jie tampa kiekvieno žmogaus moraline vertybe, o sutelkti j vieną visumą liudija jo jvykdytą misiją žemėje. Kai laimingiausia mintis, aukščiausia, pakilusi virš jprastų kasdienybės poreikių, nuo jų atitrūkusi, bėga ieškoti užuojautos ir tavo brolių tampa atlaidžiai priimta, tada kiekvienas žmogus tuo apdovanotas, jos padarytas laimingu, ją užrašo į sąrašą tų didesnės vertės akimirkų, kurias su pasitenkinimu tolydžio vis linkęs prisiminti. Mano sumanytas darbas aprašyti Nerj, vieną gražiausių Lietuvos upių, kuris mano broliams gali suteikti malonumą, o visuomenei - naudą, nes taip bus galima giliau pažinti savo kraštą, mano gyvenime neabejotinai tapo vienu tų datykų, į kurj mintyse ir širdyje su pasimėgavimu turėsiu vis grįžti ir grįžti.

          Pateikę ataskaitą, plaukiame toliau. Kiekviena valanda, praleista ne mano kelionės laive, toliau nuo Neries krantų, daro šiam darbui nuostolių, nes tolydžio silpsta nusistatymas, mąžta sukauptos jėgos, sklaidosi mintis, sutelkta j vieną objektą. Sprunkame iš miesto, kur žmonių kalbos, kur didelė dalykų jvairovė drumsčia mūsų dvasios ramybę, kokios būtinai esame reikalingi, kurią sukaupėme ramiai plaukdami upe per tiek savaičių ir jos tyliuose krantuose bendraudami su kukliais ir švelniais kaimo žmonėmis. Kaip ten visos dienos buvo panašios! Kaip jos mums nuolatos dirbant plušant greitai ir tolygiai leido patirti tokio naudingo gyvenimo žavesį! Mes jau, neperdedu, trokšte trokštame toliau keliauti Nerimi, nes mes jau esame su ja susibroliavę ir įgiję pasitikėjimą vienas kitu, prie jos mintimi ir veikla pripratome, jos vandens čiurlenimą ir gražius krantus pamilome.

          Tad rengiamės plaukti iš Vilniaus. Vėl sutvarkome pagalbinius mokslo įrankius. Barometro stebėjimus, nutrūkusius nuo Vileikos, vėl nutariau pradėti. Tuo tikslu barometrai ir termometrai, Vilniuje pataisyti, dvi dienas buvę pono Gusevo rankose, tikslinti su Astronomijos observatorijos barometrais ir termometrais, prie kurių priderindamas savo stebėjimus turiu skaičiuoti upės nuolydį.

          Birželio 25-ąją, apie dešimtą valandą ryto, esant 19° 61’ šilumos pagal Reaumurą, prie Žaliojo tilto barometras rodė 29° 5,4'. Visa diena praėjo rengiantis keliauti. Vos apie septintą vakaro iš Šv. Rapolo bažnyčios kunigo klebono Menjė būsto, kuris prieš kelias dienas svetingai priglaudė mano kelionės įgulą, susibūrė su manirni atsisveikinti Archeologijos komisija - susirinkę kolegos dar sykį atėjo palinkėti laimingos kelionės ir sėkmingų ieškojimų mokslo srityje. Išgėrus tostą už mano sveikatą, palaimintas Jenopolio vyskupo ir Tiraspolio sufragano Lipskio, pajudėjau iš Vilniaus. Irklų mostai Neryje ir jos čiurlenimas, toks man gerai pažįstamas, nes su juo kelias savaites nuolat bendraudamas buvo pripratęs prie šios sielininkų harmonijos, vėl užliejo širdį džiaugsmu, nes jau galėjau sau ištarti: ”Plaukiu toliau!” Mano kolegos, komisijos nariai: kunigas prelatas Mamertas iš Fulštyno Herburtas, AdomasKirkoras, daktaras Mošinskis, astronomas Gusevas, gamtos istorijos profesorius Tamulevičius ir mokslinis sekretorius Mauricijus Krupavičius sėdo laivą - palydėti mane iki pirmosios nakvynės. Gražiosios Neries bangos neša žiočių link, ir iš akių pamažu tirpsta išdidžios senojo miesto šventyklos, už mūsų pasilieka gausybė pakrantės dvarelių, iki šiol niekuo nepakeitusių savo senosios formos. Nyksta didžiulės krante sukrautos malkų atsargos, kuriomis apšildomas Vilnius. Aplenkiame miesto skerdyklas. Už mūsų liko ir tas gražusis slėnis, kurio girios ir šilai kitados teikė malkas Znicz, liepsnojančiai Perkūno garbei. Čia šiandien matoma nuostabi šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su erdviu vienuolynu, kitados priklausiusiu dominikonams, pirmiausia 1642 m. Jurgio Liutauro Chreptavičiaus, Smolensko kašteliono, pastatytu iš medžio, o paskui iš mūro. Šiandien vienuolynas gerokai padidintas ir paverstas sifilitikų ligonine, pamišusių moterų prieglauda ir gimdyrno namais, kur, direktoriaus vadovaujamos, savo patarnavimus teikia gailestingosios seserys. Esame jau prie upės vingio, kuri vingiuotai stačiu kampu į dešinę pasuka ir sudaro tokį aiškų vingį, kuris seniau ir vadinosi Zakrentu, o vėliau sutrumpintai - Zakretu, t. y. Vingiu. Kairėje, aukštame krante, šiek tiek toliau nuo upės, matyti erdvus naujas mūras. Tai bausmės ir pataisos namai, bet jie iki šioi neatliko savo paskirties: kai atnaujinant miesto ligoninę, ligoniams pristigo vietų, kaipmat, gailestingosioms seserims prižiūrint, jie buvo pergabenti čia, o Vilniaus gyventojų ydos ir paklydimai laikinai liko be bausmės ir pataisos vietos. Apačioje, tarp šio kalno ir upės kranto, stovi griūvantys nuo senumo mediniai namai, o prie jų - daržai. Tai gailestingųjų seserų palivarkas, ir tuo metu, kai jį lenkiame, viena iš darbščiųjų šio naudingo šventojo sambūrio seserų iš Neries pasemtu vandeniu laisto kopūstų lysves.

Priešais tą palivarką dešiniajame krante stovi trobelė eigulio, prižiūrinčio visą Žvėryno šilą - kitados Radvilų, šiandien kunigaikščio Vitgenšteino paveldimą nuosavybę, kuri, nusidriekusi kalvomis iki Šnipiškių, nusileidžia prie pat Neries krantų ir siekia jos vandenis. Tasai Žvėrynas, prieš daugelį metų knibždėjęs žvėrių, skirtų kunigaikščių Radvilų medžioklėms, šiandien, nes sveikoje ir žavioje vietoje prie mūsų gražiosios upės kranto įsikūręs, grakščiais medžio pastatais ir dailiu gėlių darželiu papuoštas, yra vyriausiojo Lietuvos valdytojo vasaros rezidencija. Kai laivas pasuko į dešinę, prieš mus vėl nusidriekė ilgas kaspinas spindinčios ir perregimos Neries, oriai tekančios tarp senų pušynų, kuriais iškilūs šios upės krantai čionai apaugę.

          Toliau prieš mus stūksojo pakrantės kalnų grandinė. Prie jų dideliame slėnyje vaizdingai prikibęs malūnėlis. Čia triukšmingai nuo kalno Neries link skubantis upokšnis malūno ratą tarsi koks vėjavaikis užkabino ir tarsi nenoromis jį suko. Virš daubos tiltelis, beveik ore pakabintas, vedė į tą malūnelį ir toliau, šios apylinkės gelmę už kalno. Tai šį gražų paveikslą darė dar puikesnį. Prie posūkio, iškart kairėje, stataus kalno krante, tarp senų pušų, žavingiausioje vietoje - naujai atidarytas Voksholas. Iš jo visi mūsų pažįstami, žinodami mano išplaukimo iš Vilniaus laiką ir ten susirinkę, mus atsisveikina ir linki laimingo kelio. Toliau dešinėje, taip pat ant iškilaus kranto, mums visa prabanga atsiskleidė toji graži Vilniaus karinių generalgubernatorių vasaros rezidencija.

          Tada mūsų krašto viršininkas buvo generolas Vladimiras Nazimovas, doras ir nuoširdus žmogus. Visa jo šeima pasižymi bendravimo paprastumu, nuoširdžiu svetingumu savo namuose, pavyzdingu kasdieniu gyvenimu ir gražiausiomis išsilavinusių žmonių manieromis. Generolas Nazimovas, proteguodamas viską, kas daroma naudinga jo valdžioje esančiame krašte, visa širdimi suprato ir įvertino dabartinj mokslinj mano sumanymą. Tą akimirką balkone generolas ir visa jo namų draugija, su kuria prieš valandą kartu pietavome, laukė manęs praplaukiant. Kai pasirodžiau upėje, be paliovos mosuodami nosinėmis, atsisveikino ir linkėjo laimingo kelio, į ką atsakydamas, sklidinas nuoširdaus dėkingumo, iš savo laivo ne sykj jiems nusilenkiau. Naujame staigiame posūkyje j kairę palengva iš akių išnyko gražieji Žvėryno rūmai, dingo lipšnūs jo šeimininkai, o seni nuostabios jėzuitų buveinės griuvėsiai, vėliau pervadinti Vingiu, žalių miškų fone iš tolo boluojantys, krisdami j akis, nenoromis mintį ir dėmesį j save atkreipia.

          Kiekvieną iš mūsų, kuris Vilnių nuodugniai ir iš seno pažįsta, šie griuvėsiai nepaprastai žavi savo įdomia istorija. Įstabioje vietoje, kairiajame Neries krante stūksantys, jie tapę vasaros pasivaikščiojimų tikslu. Kiekvienam, kas tik Vilniuje yra gyvenęs, paliko aibes mielų prisiminimų, suteikė nepaprastų įspūdžių.
***

Konstantinas Tiškevičius "Neris ir jos krantai", 2013 m.

 

Nauja knygų serija – tradicinės lietuvių šventės animaciniuose filmuose

Animacijos gerbėjai www.mintis.eu ir knygynų lentynose jau gali ieškoti naujienos – knygų serijos „Lietuvių šventės animacijoje“. Seriją sudaro trys režisierės ir dailininkės Jūratės Leikaitės knygos, skirtos trims tradicinėms šventėms – Užgavėnėms, Velykoms ir Joninėms.

Leidiniuose pristatomi trijų animacinių filmų kūrimo užkulisiai. Skaitytojai supažindinami su geriausiu 2005 metų Lietuvos animaciniu filmu „Užgavėnės“, geriausiu 2008 metų Lietuvos animaciniu filmu „Margučių rytas“, gavusiu apdovanojimą „Sidabrinė gervė“, ir Joninių šventės tradicijoms skirtu filmu „Paparčio žiedas“.

„Knygų serijoje „Lietuvių šventės animacijoje“ pasakoju apie filmus, kuriuos vienija bendra tema – lietuvių šventės. Jos keičiasi, atsinešdamos šiuolaikines tradicijas – vieni dalykai išnyksta, kiti atsiranda. Pažvelgiu į Užgavėnių, Velykų, Joninių, Kalėdų šventes animatorės akimis, jas savitai interpretuodama“, – teigia knygos autorė J. Leikaitė.

Knygų serija suteikia galimybę kitomis akimis pamatyti animacinį filmą, pastebėti pačias subtiliausias detales, geriau suvokti animatorių darbą – kaip dailininkas kuria filmo eskizus, kadruotę, ieško personažų charakterių. Leidiniai gausiai iliustruoti piešiniais, kadruotėmis, eskizais, kadrais iš filmų ir animacinio judesio scenų fragmentais.

Filmas „Užgavėnės“ parodytas maždaug 40-ies tarptautinių kino festivalių konkursinėse programose. Filmas „Margučių rytas“ apkeliavo daugiau nei 40 tarptautinių kino festivalių, pelnė daugybę prizų, diplomų ir apdovanojimą „Sidabrinė gervė“ kaip geriausias 2008 metų Lietuvos animacinis filmas. Knygoje „Lietuvių šventės animacijoje: Joninės. Animacinio filmo „Paparčio žiedas“ gimimas“ pateikiami Lietuvos animacijos istorijos fragmentai, autorė pristato lietuvių liaudies sakmes, iš kurių, rašant filmo scenarijų, pasisemta daugiausiai.

Įdomios informacijos „Lietuvių šventės animacijoje“ ras įvairaus amžiaus animacijos gerbėjai, pradedant ir pačiais mažiausiais. Knygas parengė „Filmų štrichai“, išleido leidykla „Išmintis“.

Kartu su knygomis galima įsigyti ir DVD „Lietuvių animacija: šventės ir sakmės“ – devynių animacinių bei dokumentinių filmų rinkinį, kuriame pokštaujant kalbama apie lietuvių tradicijas bei kitus rimtus dalykus. Rinkinyje yra ir knygose aprašyti filmai.

J. I. Kraševskis "Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų" (knygos ištrauka)

Lietuvių skaitytojai labiau pažįsta Kraševskį rašytoją, o Kraševskis istorikas geriau žinomas gal tik Lietuvos istorijos tyrinėtojams, specialistams. Istorinę monografiją „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750"
J. I. Kraševskis rašė apie 10 metų. Ankstyvas, tačiau tikrai brandus šio nepaprastai talentingo ir darbštaus kūrėjo veikalas kruopščiai perpasakoja dabar jau daugelį neegzistuojančių, neprieinamų šaltinių, sykiu kritiškai vertinant tuose šaltiniuose aprašomus įvykius ar faktus.

Ištrauka iš knygos:
***
Kęstutis turėjo šešis sūnus: Vytautą, Patriką, Tautvilą, Žygimantą, Andriejų Vaidotą ir Daugotą (Daujotą). Esant tokiam gausiam palikuonių būriui Lietuva vėl galėjo laukti padalijimo j smulkias dalines kunigaikštystes, o per tai - jėgų susilpnėjimo ir pakrikimo, kas dėl išaugusios kaimynų galios būtų atnešę neišvengiamą nuopuolį. Tačiau tam už akių užbėgo palankios aplinkybės, stipresnė ranka prie vairo sunaikino smulkių kunigaikščių valdžią ir palenkė jų paklusnumą ir priklausomybę.

Algirdui - Jogaila, Kęstučiui - Vytautas buvo mylimiausi sūnūs, jiems jie paskyrė geriausias sritis ir viršenybę prieš brolius. Jogaila turėjo jsikurti Vilniuje, tituluotas didžiuoju kunigaikščiu. Jį dar tebejungė draugystė su jaunuoju Vytautu Kęstutaičiu, nepakirsta jokios naudos, išdidumo ar pavydo. Abudu tik pradėjo rodytis mūšiuose ir pratintis prie gyvenimo.

Po 1377 m. mirusio Algirdo, tėvo potvarkiu, Vilnių perėmė Jogaila, nors Kęstutis, dar gyvas būdamas, turėjo teisę reikalauti sau aukščiausios valdžios po brolio, kuriam ją savanoriškai perleido, pagelbėjęs išvaryti Jaunutį. Lietuvoje paprastai paveldėdavo brolis po brolio, o paskui - jų vaikai pagal amžių. Tačiau Kęstutis nesipriešino, kad būtų iškeltas Jogaila, tikėdamasis iš jo santarvės ir paklusnumo.

Vis dėlto neilgai tvėrė lauktoji santarvė. Mat Jogailos dvare, - rašo metraštininkai, - buvęs paprastas valstietis, anksčiau samdinys, vardu Vaidila. Tas, iš pradžių kepykloje prižiūrėjęs kepinius, paskui buvo paskirtas Jogailai patalą kloti ir jam gėrimą padavinėti. Eidamas tas pareigas, suartinančias jį su didžiojo kunigaikščio asmeniu, taip šiam turėjęs įsiteikti ir patikti, kad netrukus, nuo malonių eidamas prie malonių, gavo iš jo nuomoti Lydą, ir atrodė, kad čia dar ne pabaiga. Tuo labiau kėlė nuostabą, kad Vaidila, savo ruožtu, pats jokiomis geromis savybėmis tų malonių nepateisino, o visų keisčiausia, jog Vaidila pataikaudamas pradėjo duoti blogus ir nerimą keliančius patarimus, nepamiršdamas savęs, ir taip sugebėjo įsiteikti Jogailai, kad šis, nepasitaręs su Kęstučiu, netrukus jam į žmonas atidavė tikrą savo seseri Mariją, Gardino seniūno kunigaikščio Dovydo našlę.

Vaidila jautė, kad visa giminė negali jam būti tokia prielanki kaip Jogaila, susižinojo, o gal atspėjo, kad Kęstutis prieštarauja tokiai nelygiai santuokai. Tad sumanė sukiršinti Jogailą su Kęstučiu, sukelti tarp jų karą, kad paskui turėtų sau naudos. Tai nebuvo sunku dėl galios, kokią jis turėjo Jogailos protui. Kaskart didesnę įtaką jam darydamas galiausiai įkalbėjo sudaryti su kryžiuočiais slaptą sutartį, kuri panaikintų Kęstučio su Jogaila iš anksto dešimčiai metų sudarytą taiką visai Lietuvai.

Toje sutartyje, sudarytoje Rygoje 1380 m. vasario 27 d., Kęstutis ir jo kunigaikštystė buvo pašalinti, o dar aiškiau [Jogaila] prisiekė pakartotinėje, birželio surašytoje, kad negins dėdės, jeigu jo žemes kryžiuočiai užpultų. Ordinas, laužydamas bendras dešimtmetes jų abiejų sutartis, visada greitas kariauti, padavė šiam susitarimui rankas, tikėdamasis pasisavinti Žemaitiją. Tačiau vienas vienuolis Kunas von Libenšteinas, Osterodės komtūras, dvasiškai susigiminiavęs su Kęstučiu, nes jo dukterį krikštijo, laikė savo pareiga apie tai pranešti Kęstučiui.

Rengėsi Kęstutis kerštui, tik Vytautas dar jį prilaikė, nenorėdamas tikėti Jogailos išdavyste, užtat nauja aplinkybė atidengė slapta sudarytą ryšį.

Polocką valdė Andriejus Algirdaitis, gimęs Marijai Vitebskiškei, jo Jogaila neapkentė ir rėmė brolį Skirgailą, norėdamas šį Polocke pasodinti, ir tuo tikslu pasiuntė kariuomenę su sąjungininkais kryžiuočiais. Tai sudomino Kęstutį, ir jis, pasinaudodamas sūnėno pajėgų išsiskyrimu, išlaikęs ramų pasitikėjimą, sumanė užpulti Vilnių, kuriame gyveno Jogaila su motina ir broliais, ir nedidele sargyba. Rašoma, kad tai pasiekęs šiuo būdu. Iš pradžių skirtingais keliais išsiuntęs tris šimtus žemaičių į Vilnių, jie mieste tartum pakeleiviai apsistoję. Paskui - keturis šimtus vežimų, kuriuose paslėpta šeši šimtai ginkluotą žmonių, apdengtą odomis, šienu ir šiaudais, per skirtingus vartus į Vilnių įleidęs, o pats su tūkstančiu žirgų iš Trakų atskubėjo ir su pagalba tų, kurie jau miesto viduje buvo, juos įveikęs, - Jogailą, jo motiną, Vaidilą su žmona, kai kuriuos brolius sugavęs.
***

Pradžia ir tęsinys Juzefo Ignaco Kraševskio knygoje "Vilnius nuo jo pradžios iki 1750."

Artūro Konan Doilio gyvenimas (knygos ištrauka)

Ištrauka iš Daniel Stashower knygos "Artūro Konan Doilio gyvenimas":

***

Kai  čionai atvyko Konanas Doilis, Edinburgo universitui jau buvo trys šimtai metų. Vienintelės šios aukštosios mokyklos brangenybės (tuo jis skyrėsi nuo kur kas turtingesnių Oksfordo ir Kembridžo universitetų) buvo žymiojo mokslininko Džordžo Bjukanano (George Buchanan) lazda su brangakmeniais ir kaukolė. Anksčiau studentai čia kalbėjo lotyniškai - kad neterštų savo burnos prasčiokiška škotų tarme. Jiems buvo draudžiama lankytis smuklėse ir laidotuvėse, o ir viena, ir antra mieste tuo metu buvo laikoma didele pramoga.

Tais laikais lotyniškai studentai jau nebekalbėjo ir nebevilkėjo mantijos, nors Konanui Doiliui gal ir būtų buvę visai ne pro šalį paslėpti po ja savo nudėvėtus drabužius. Pirmosiomis studijų savaitėmis Konanas Doilis tikriausiai panėšėjo į vieną tų “vyrukų išbalusiais, išsigandusiais veidais”, žengiančių grindinio plokštėmis į niūrų operacinės amfiteatrą. Vis dėlto būsimasis rašytojas, kitaip nei jautrusis jo apsakymo veikėjas, pamatęs smingantį skalpelį, ko gero, nenualpo.

Karališkosios ligoninės operacinės amfiteatras buvo dujomis apšviečiama patalpa, nuo grindų iki lubų nustatyta kylančiomis pasagos formos suolų eilėmis. Iš suolų buvo gerai matyti viduryje stovintis masyvus medinis operacinis stalas ir ilga lentyna, nukrauta tvirtais chirurginiais instrumentais - žnyplėmis, laikikliais, pjūkleliais ir troakarais. Po stalu buvo ilgas skardinis indas su pjuvenomis kraujui sugerti ir atliekoms.

Pačią pirmąją chirurgijos paskaitą Konanui Doiliui, ko gero, kiek palengvėjo pamačius, kad stalas operacijai neparuoštas. Tad jis su kurso draugais visą dėmesį sutelkė į dėstytoją - surdutą vilkintį įspūdingą vyriškį, stovintį priešais operacinį stalą ir laikantį rankose buteliuką su stikliniu kamščiu.

Daktaras Džozefas Belas (Joseph Bell), Chirurginių operacijų vadovo (A Manual of the Operations of Surgery) autorius, teturėjo vos trisdešimt devynerius metus, kai Konanas Doilis pamatė jį pirmą kartą. Tai buvo aukštas, skvarbių pilkų akių, kumpa kaip erelio nosimi ir griežtų bruožų vyriškis. Kalbėjo aukštu, šaižiu balsu, kaip ir Konanas Doilis, smarkiai išryškindamas Edinburgo tarties intonacijas. Belo eigastis buvo savotiška, kinkčiojanti, ir žingsniuodamas priešais operacinį stalą jis skleidė nerimastingą energiją. “Kartais būdavo be galo nekantrus, - vėliau prisiminė vienas studentas, - ir vargas jaunuoliui, nepasirengusiam paskaitai.”

Belas palūkėjo, kol studentai susėdo. Tada atsikrenkštė ir prabilo. “Štai čia, ponai, yra labai stiprūs vaistai, - tarė jis, pakeldamas stiklinį buteliuką. - Jie nepaprastai kartūs. Dabar aš norėčiau įsitikinti, kaip esate ištobulinę savo pastabumą, kuriuo jus apdovanojo Dievas.”

 Jis sukryžiavo rankas ir nužvelgė auditoriją. “Bet, pone, pasakysite jūs, vaistus galima ištirti cheminiu būdu. - Jis linktelėjo, tarsi apgalvodamas šią mintį. - Taip tai taip, bet aš noriu, kad jūs užuostumėte kvapą ir paragautumėte. Ką? Purtotės? - Belas atkimšo buteliuką ir pavedžiojo sau po nosimi. Paskui pamaišė gintaro spalvos skystį pirštu. - Kadangi niekuomet studentų neprašau daryti to, ko nedaryčiau pats, pirma paragausiu aš, o tada jau pasiųsiu buteliuką ratu.”

Jis prikišo ranką prie burnos ir nučiulpė pirštą. Matyt, vaistas buvo neapsakomai bjauraus skonio, nes Belas susiraukė lyg nuodų paragavęs. Po valandėlės jis atsitokėjo. “Dabar, - tarė duodamas buteliuką studentui pirmoje eilėje, - padarykite ir jūs tą patį.”

Buteliukui keliaujant iš rankų rankas, auditorijoje kilo murmesys. Konano Doilio kursas veikiausiai buvo marga ir savita studentų grupė. Edinburgo universiteto Medicinos fakultetas garsėjo kaip vienas geriausių pasaulyje ir sulaukdavo studentų net iš Rytų Europos ir Amerikos. Nesvarbu, iš kur buvai kilęs, - Belo paskaitos sulygindavo visus. Turtingi užsieniečiai ir netašyti vietiniai vaikinukai, tokie kaip Konanas Doilis, tapdavo lygūs: visi jie turėjo dėstytojui mokėti po keturias ginėjas ir paragauti to šlykštaus gintarinio skysčio.

Kai buteliukas, apėjęs ratu, grįžo. Belas nužvelgė studentus ir liūdnai palingavo galvą. “Ponai, - tarė jis, - mane labai nuvylė, nes nė vienas iš jūsų nesate išsiugdęs įžvalgumo ir pastabumo, apie kuriuos čia tiek daug kalbu, nes, jeigu būtumėte stebėję mane atidžiau, tai būtumėte pamatę, kad į tą bjaurųjį skystį įkišau smilių, - taip, - o burnoje kažkodėl atsidūrė didysis pirštas.”

Kai visa auditorija suaikčiojo, Belas patenkintas atsikvėpė. Jis savo tikslą pasiekė.

***

Daugiau apie A. K. Doilį - Artūro Konan Doilio asmenybė

Artūro Konan Doilio asmenybė

Turbūt dažnas painioja Artūrą Konan Doilį (Arthur Conan Doyle) su Šerloku Holmsu (Sherlock Holmes) - žymų Škotijos rašytoją, gydytoją su jo sukurtu literatūriniu herojumi. Ir nebežinia, kuris jų mums tikresnis ir pažįstamesnis. 

Daniel Stashower, nuodugniai ištyręs šaltinius, knygoje "Artūro Konan Doilio gyvenimas" padeda atsikratyti daugybės mitų bei klaidingų vertinimų, ir pateikė ryškų portretą rašytojo ir nuolat nerimstančio žmogaus su visais privalumais bei trūkumais. Jį domina Artūro Konano Doilio gyvenimo kelias nuo provincijos gydytojo, vėliau karo gydytojo Pietų Afrikoje iki žymaus rašytojo, jo kūrybinės sėkmės ir nesėkmės, santykiai su tėvais, žmonomis, ano meto rašytojais, bandymai įsitvirtinti politikoje ir galiausiai aistringas susidomėjimas parapsichologija bei spiritizmu gyvenimo pabaigoje. Ypač daug dėmesio autorius skiria pastarajam Doilio potraukiui, sukėlusiam prieštaringų visuomenės vertinimų.

Veikėjai iš britų TV serialo "Sherlock" ("Šerlokas") pradėto rodyti 2010 metais ir susilaukusio itin didelio populiarumo bei simpatijų (IMDb reitingas 9.3). Artūro Konan Doilio sukurtus personažus Sherloką Holmsą ir daktarą Johną Watsoną serialo kūrėjai Steven Moffat ir Mark Gatiss vaizduoja sprendžiantį įvairias detektyvines paslaptis šiuolaikiniame Londone.

Nuotaikingas ir paprastas 1930 metų Artūro Konan Doilio interviu apie tai kodėl ir kaip gimė Šerloko Holmso detektyvai ir apie spiritizmą. Manoma, kad tai vienintelis filmuotas interviu su šiuo nuostabiu rašytoju.

Artūro Konan Doilio gyvenimas (knygos ištrauka)

 

Ekranizuotų romanų trilogija - "Panelės ir našlės"

Vienos žinomiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų Marijos Nurovskos (Maria Nurowska) trilogija "Panelės ir našlės" - tai pasakojimas, apimantis beveik šimto metų laikotarpį nuo 1863-1864 m. sukilimo ir parodantis jį per moterų, mergaičių ir našlių prizmę. Knygas itin išgarsino šių romanų ekranizacija - 1991 metais Lenkijoje pasirodęs, Januszo Zaorskio režisuotas TV serialas "Panny i wdowy". Pasakotojas parodo penkių panelių gyvenimus pradėdamas istoriją nuo turtingo žemvaldžio šeimos pavarde Lechicki. Ištrauka iš serialo:

Watch Panny I Wdowy (1991) aka Maidens and Widows

Trilogijos "Panelės ir našlės" autorė Maria Nurowska savo romanuose moteriškąją sąmonę tyrinėja etniniu, istoriniu ir politiniu aspektu. Jos stiliui būdingas lengvumas neretai persipina su subtilia ironija. Pagrindines veikėjas moteris valdo prieštaringi jausmai. Autorė kuria psichologinius veikėjų charakterius ar išryškina jų konfliktą su aplinkiniu pasauliu, pasitelkdama melodramos žanro išraiškos priemones.

Trilogijos "Panelės ir našlės" ir "Panny i wdowy"viršeliai Lenkijoje ir Lietuvoje. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Viršelių lietuvių kalba dailininkas Romas Dubonis.

  

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)

Giuseppe Arcimoldo Vasara, 1563

Ištrauka iš Andrzej Szczeklik knygos
"KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Kur mūsų kūne turėtų slypėti tas nemirtingumas? Egiptiečiai rodė į širdį, bet graikai kurdino sielą kur kitur. Vaizdavo ją sau kaip mažą lėlytę, matomą per akies vyzdį, todėl pavadino ją k o r a. Kora (gr. kore) graikiškai yra mergaitė, lėlytė. O taip pat akies vyzdys. Iš kur graikai galėjo žinoti, kad vyzdys yra vienintelis natūralus langelis, pro kurį regėti smegenys, jų regimieji nervai? Mergaitės paveikslas neatskiriamai suaugo su vyzdžiu, nuo ko gydytojai ėmė vadinti ji pupilla (lotynų kalba „mergaitė“).

Kas pirmas ištarė žodi kore? Tėvas žiūrėdamas į dukrelę? Vaikinas - į merginą ? O gal vaikas, nes juk kai kurie žodžiai, prieš įeidami suaugusiųjų žodyną ir jame kaip reikiant įsitvirtindami, galėjo nuskambėti iš vaiko lūpų. Taip galėjo būti su lotyniškuoju žodžio kore atitikmeniu. Žodis pupa ir jo mažybinė forma pupilla, reiškianti mergaitę, lėlę, pirmiausia suskambo mažų romiečių čiauškėjime. Panašiai kaip papa tėvui vadinti. Bet kore atveju tokių spėlionių nepakanka. Šis žodis yra labai senas, dingsta kažkur istorijos sutemose. Jis buvo achajų lūpose, jį perėmė jų pavergėjai dorėnai. Daug sykių jį vartoja Homeras. Ikihomeriniais laikais dar nebuvo sustingęs viena forma ir buvo tariamas keliais šalutiniais variantais. Seniausio pavidalo turėjo viduryje fonemą „v“ ir skambėjo kaip kuor.v.e. Skirtumai palaipsniui nyko ir išliko tik variantai: atikos dialektu - kore, jonėnų dialektu kure ir dorėnų - kora.

Tik kartą kora buvo asmenvardis. Jį suteikė bevardei gražuolei - Dzeuso ir Demetros dukrai. Olimpe dėl jos grožio ja taip žavėjosi ir taip jos geidė, kad motina nusprendė būsiant saugiau perkelti ją į žemę. Sicilijos viduryje iki šiol yra pieva, kur Kora su merginų būreliu žaidė ir skynė gėles. Tokios scenos žavesiui dievai negalėjo atsispirti, jei prisiminsime kad ir Europos pagrobimą. Šį sykį atsivėrė žemė ir išvažiavo auksinė kvadriga, pakinkyta juodais žirgais. Požemio karalystės, Hado, valdovas atvyko pagrobti Koros - nuo tol jau niūriu Persefonės vardu - ir padaryti ją savo karaliene. Prieš pat jam atvykstant pievoje pražydo gražus narcizas. Kora žvelgė į narcizą, pavadintą vardu jaunuolio, kuris pražuvo įsižiūrėjęs pats save. Gal manė žvilgsniu pasiekusi ribą, už kurios daugiau nieko nebegaIi įžvelgti. Ištiesė ranką, norėdama ją pasiekti. Bet tada atsivėrė Hadas. Nuaidėjo riksmas. Ar tai buvo tik pagrobtosios šauksmas? Ar ir riksmas pažinus tai, kas neatmainoma? Hado, kurio vardas reiškia „nematomas”, akyse Kora išvydo save pačią - savo atspindį, atvaizdą. Nuo tada ji turėjo tapti akies vyzdžiu ir būti susijusi su mumis visais. Liko akyje to, „kas iškilo iš tamsos pagrobti merginos ir uždaryti jos požemio proto rūmuose”.

Tolesnė istorija yra gerai žinoma. Demetra - senovės mater dolorosa - vaikščiojo po pasaulį su apdriskusiu chitonu, palaidais, pelenais apibarstytais plaukais, visur ieškodama dukters. Nesėkmingai. Tada ta derlingumo deivė, valstiečių globėja, užleido sausrą. Dzeusas nusileido ir paliepė Hadui išlaisvinti Persefonę. Šis, atsisveikindamas su ja, davė jai granato vaisių, o ji suvalgė kelias jo sėklas, nežinodama, kad tai visiems laikams susaisto ją su šešėlių karalyste. Nuo tol kasmet ji privalėjo šešiems mėnesiams grįžti į požemius. Jai išėjus pavasarį, pasaulis puošdavosi gėlėmis, be galo be krašto džiaugdavosi ir niekur su ja nesiskirdavo Demetra. Ir šitaip jos susitikdavo ir vėl skirdavosi, vis labiau tapdamos viena būtybe dviem pavidalais. Tai buvo „atspindžio drama” - atsiplėšiančio nuo kūno, nuo žemės ir vėl susiliejančio su savo pradiniu pavidalu. Gili paslaptis. Ir graikai tą atspindį, lyg akies vyzdyje, persmelkiantį visą paslaptį, garbino per amžius Eleusino misterijose, vykusiose dvigubos deivės Demetros-Koros garbei.
***

Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)