V. Flusseris įvardijamas kaip vienas pirmųjų ir svarbiausių medijų filosofijos disciplinos atstovų. Jis padėjo pamatus fotografijos – kaip techninio atvaizdo medijos – studijoms. Šioje knygoje atskleidžiama autoriaus tyrinėjamų įvairių disciplinų sąveika – pradedant komunikacijos ir medijų studijomis, posthumanistine filosofija, istorija ir baigiant antropologija, meno istorija, kino studijomis. Medijos analizė remiantis estetika, mokslu ir politika suteikė autoriui galimybę kitaip suvokti tiek kultūrines praeities krizes, tiek iš jų kylančias naujas socialines formas.
Analizuojamos esminės fotografijos problemos ir klausimai, 1983 m. parašyto filosofinio veikalo universalumas, padaro šį kūrinį aktualiu ir šiuolaikinėje skaitmeninėje kultūroje. „Flusseris kritikų yra vadinamas ir filosofu, ir medijų teoretiku, ir žurnalistu, ir net pranašu, panašiai kaip McLuhanas numačiusiu medijų revoliuciją. Tik Flusseris numatė skaitmeninę, o McLuhanas – elektroninę. Ši knyga bus aktuali ne tik filosofams bei medijų ir kultūros teoretikams, bet ir informacijos ir komunikacijos profesionalams, žinių visuomenės analitikams, fotografams, menininkams bei dizaineriams“, – teigia knygos mokslinis redaktorius dr. Vytautas Michelkevičius.
V. Flusserio veikalas „Fotografijos filosofijos link“ yra kertinis fotografijos teorijoje ir papildo jau anksčiau lietuvių kalba išleistų žymių fotografijos teoretikų Roland Barthes ir Susan Sontag knygų gretas.
Ištrauka iš V. Flusserio veikalo „Fotografijos filosofijos link“, „Išmintis“, 2015
VII
FOTOGRAFIJOS SUVOKIMAS
Šiandien kone kiekvienas turi kamerą ir ja spragsi. Taip kaip kone kiekvienas išmoko rašyti ir gamina tekstus. Kas gali rašyti, gali ir skaityti, tačiau tas, kuris gali spragtelėti fotoaparatu, nebūtinai geba fotografiją iššifruoti. Kad įžvelgtume, kodėl fotografas mėgėjas gali būti fotografijos analfabetas, reikia paanalizuoti fotografijos demokratizavimą – ir tai atliekant bus patyrinėti keli demokratijos apskritai aspektai.
Kameras perka žmonės, kuriuos pirkti užprogramavo reklamos aparatai. Įsigytos kameros bus „paskutinio modelio“: pigesnės, mažesnės, automatiškesnės ir galingesnės nei ankstesni modeliai. Kaip jau buvo nustatyta, šis nuolatinis kamerų modelių gerinimas grindžiamas grįžtamuoju ryšiu, kuriuo spragsėtojai maitina fotopramonę: šioji automatiškai mokosi iš spragsėtojų elgesio (ir specializuotos spaudos, kuri juos nuolat aprūpina testų rezultatais). Tokia yra postindustrinės pažangos esmė. Aparatai gerinami dėl socialinio grįžtamojo ryšio.
Nors kameros grindžiamos kompleksiniais moksliniais ir techniniais principais, labai lengva jas priversti funkcionuoti. Tai struktūriškai sudėtingas, bet funkcionaliai paprastas žaislas. Taigi, kamera yra priešinga šachmatų žaidimui, kuris struktūriškai yra paprastas, o funkcionaliai sudėtingas: jo taisyklės lengvos, tačiau gerai žaisti šachmatais sudėtinga. Tas, kuris laiko rankose kamerą, gali pagaminti puikių nuotraukų, nė nenutuokdamas, kokius sudėtingus procesus inicijuoja nuspausdamas užraktą.
Spragsėtojas skiriasi nuo fotografo gebėjimu džiaugtis savo žaisliuko struktūros kompleksiškumu. Priešingai nei fotografas ir šachmatininkas, jis neieško „naujų ėjimų“, informacijos, neįprastumo, jis nori savo funkciją vis toliau paprastinti dėl vis tobulesnės automatikos. Jam neperžvelgiamas fotoaparato automatiškumas jį apkvaitina. Fotomėgėjų klubai yra vietos, kuriose svaigstama nuo aparatų struktūros sudėtingumo, tai kaifavimo vietos, postindustriniai opiumo urvai.
Kamera reikalauja iš jos savininko (to, kuris yra jos apsėstas) nuolat spragsėti, gaminti vis naujus pasikartojančius atvaizdus. Ši amžinojo to paties (arba labai panašaus) dalyko pasikartojimo fotomanija galiausiai atveda į tokį tašką, kai spragsėtojas be kameros jaučiasi tarsi aklas: prasideda priklausomybė nuo kvaišalų. Spragsėtojas gali matyti pasaulį tik pro fotoaparato objektyvą ir tik fotografijos kategorijomis. Jis yra ne „virš“ fotografavimo, o prarytas savo aparato godumo, tapęs nuotoliniu savo aparato užrakto paleidimo pulteliu. Jo elgesys yra automatinis kameros veikimas.
To padarinys yra nuolatinis nesąmoningai pagamintų atvaizdų srautas. Jie sudaro aparato atmintį, automatinio funkcionavimo saugyklą. Vartantieji spragsėtojo albumą ten pamato ne užfiksuotus žmogaus išgyvenimus, suvokimus ar vertybes, bet automatiškai įgyvendintas aparato galimybes. Taigi, dokumentuota kelionė į Italiją kaupia vietas ir laiką, kai spragsėtojas buvo sugundytas nuspausti užraktą, ir rodo, kurgi aparatas buvo ir ką jis ten veikė, – tai pasakytina apie bet kokį dokumentinį fotografavimą. Dokumentininkas, ne kitaip nei spragsėtojas, domisi vis naujomis scenomis vis tokiu pačiu žvilgsnio kampu. Tuo tarpu fotografui (čia vartojama prasme) (panašiai kaip šachmatininkui) rūpi pamatyti vis kitaip, taigi pagaminti naujas, informatyvias dalykų konsteliacijas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą