Motociklininko ABC - saugus ir malonus vairavimas

Artėjant vasaros sezonui verta pasirūpinti savo ir pažįstamų motociklininkų saugumu, ar žinote kaip?

Motociklininkas Sverre Lasn rašydamas knygą "Motociklininko ABC: tobulo vairavimo link" šalia asmeninės patirties naudojo specialią literatūrą, išleistą Europoje ir JAV, taip pat peržiūrėjo ir analizavo daug naudingos medžiagos iš interneto. Rėmėsi patyrusių lenktynininkų pastabomis tiek aprangos, tiek saugumo klausimais. Knygos tekstus papildo piešiniai, iliustracijos ir kita informacija susijusi su motociklo vairavimu.

Ištrauka iš knygos skyriaus:

Šalmas

Apsauga bei gamyboje naudojamos medžiagos

Kalbant apie šalmus, bendra taisyklė yra tokia: kuo labiau jis uždengia galvą, tuo yra saugesnis. Atviri šalmai gali būti stilingi bei patogūs, bet patogumas neretai pasiekiamas saugumo sąskaita. 

Judantys objektai sukuria didžiulę jėgą, net jei veiksmas trunka keletą sekundės dalių. Kritimo nuo motociklo metu smūgis į galvą gali būti pakankamai stiprus, kad sukeltų smegenų traumą. Laimei, tokių atsitikimų, kai motociklininkas tiesiogiai atsitrenkia į medj, stulpą ar sieną pasitaiko gana retai. Paprastai susiduriama su automobiliu, perlekiama per jo stogą ar kapotą, čiuožiama asfaltu, dar atsitrenkiant į šaligatvio atbrailą. Tokio griuvimo metu yra tikimybė patirti smūgių į galvą. Statistika byloja, jog kritimo metu motociklininkas trenkiasi į ką nors galva net keturis kartus iš penkių, tai yra 80 % atvejų. 

Šalmas daug kartų sumažina smūgio jėgą. Ypatingai svarbi išorinė šalmo danga, paskirstanti smūgio jėgą didesniam plotui, palaikanti vidinio šalmo sluoksnio formą bei padedanti apsaugoti akis. 

Putų polisterolo sluoksnis, esantis vidinėje šalmo dalyje, susispausdamas sugeria smūgio energiją. Šis sluoksnis sulėtina galvos judėjimą, sušvelnindamas smūgj. 

Gali pasirodyti, kad labai tvirtas bei lengvas šalmas yra idealus pasirinkimas, bet iš tiesų šalmo korpusas neturėtų būti pernelyg tvirtas, nes būtent lūždamas jis sugeria ypač daug smūgio energijos. 

Didesnė šalmo kaina nebūtinai yra rodiklis, jog jis apsaugos nuo smūgių geriau nei pigesni šalmai, bet brangesni šalmai turi kitų svarbių savybių, tokių, kaip mažesnis svoris, kokybiškesnis priekinis stiklas, aukštesnė vidinio sluoksnio kokybė, geresnė ventiliacija, mažesnis garso pralaidumas. Šalmo kaina paprastai garantuoja aukštesnę jo kokybę bei didesnį naudojimo patogumą. 

Mano asmeninė patirtis byloja, jog pati didžiausia problema, iškylanti naudojant pigesnį šalmą - oro sūkuriai, susidarantys važiuojant kreiseriniu (įprastiniu kelioniniu) greičiu. Nuo jų ima purtytis galva ir pavargsta kaklas. Vidinis pigesnių šalmų sluoksnis greitai išsidėvi. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip pritvirtintas skydelis - stiklas. Kadangi tai paslankiausia šalmo dalis, tai ne pačios aukščiausios kokybės tvirtinimai greitai susidėvi, skydelis nebeatlaiko oro spaudimo, pradeda klibėti, tampa laidus vėjui bei vandeniui. Renkantis parduotuvėje savo pirmąjį šalmą, verta pagalvoti apie tai, koks tankus gali atrodyti oras važiuojant šimto kilometrų per valandą greičiu, koks bus slėgis šalmui ir koks svarbus kokybiškas apsauginio skydelio tvirtinimas bei šalmo aerodinamika, kad atlaikytų tokį slėgį. 

Šalmo saugumas yra griežtai testuojamas. Europoje ir Amerikoje šalmų testavimo ir saugumo reikalavimai yra skirtingi. Europoje jie griežtesni. Kai kuriose JAV valstijose iki šiol leidžiama važinėti be šalmų (pvz. Floridos ir Kolorado), todėl gali būti, kad šalmas, įsigytas JAV, nebus leistinas naudoti Europoje. Europoje šalmai privalo turėti CE lipduką, o Amerikoje DOT.

(...)

Daugiau naudingos informacijos - nuo motociklininko aprangos detalių, taisyklingo ir saugaus vairavimo veiksmų posūkiuose, iki elgesio patarimų nukritus ir pirmosios pagalbos - rasite nedidelės apimties, bet apimančioje pagrindinius praktinius patarimus knygelėje "Motociklininko ABC".

Medijų teoretiko V. Flusserio veikalas jau ir lietuvių kalba (knygos ištrauka)

Leidykla „Išmintis“ išleido pamatinį fotografijos teorijos veikalą, Vilémo Flusserio knygą „Fotografijos filosofijos link“ („Für eine Philosophie der Fotografie“), jau išverstą į beveik 30 pasaulio kalbų. Knygos autorius nagrinėja fotografijos medijos produkcijos, suvokimo ir sklaidos mechanizmus informacinėje visuomenėje. Analizuodamas esmines fotografijos problemas ir klausimus, filosofas ir medijų teoretikas siūlo naują požiūrį į fotografiją.

V. Flusseris įvardijamas kaip vienas pirmųjų ir svarbiausių medijų filosofijos disciplinos atstovų. Jis padėjo pamatus fotografijos – kaip techninio atvaizdo medijos – studijoms. Šioje knygoje atskleidžiama autoriaus tyrinėjamų įvairių disciplinų sąveika – pradedant komunikacijos ir medijų studijomis, posthumanistine filosofija, istorija ir baigiant antropologija, meno istorija, kino studijomis. Medijos analizė remiantis estetika, mokslu ir politika suteikė autoriui galimybę kitaip suvokti tiek kultūrines praeities krizes, tiek iš jų kylančias naujas socialines formas.

Analizuojamos esminės fotografijos problemos ir klausimai, 1983 m. parašyto filosofinio veikalo universalumas, padaro šį kūrinį aktualiu ir šiuolaikinėje skaitmeninėje kultūroje. „Flusseris kritikų yra vadinamas ir filosofu, ir medijų teoretiku, ir žurnalistu, ir net pranašu, panašiai kaip McLuhanas numačiusiu medijų revoliuciją. Tik Flusseris numatė skaitmeninę, o McLuhanas – elektroninę. Ši knyga bus aktuali ne tik filosofams bei medijų ir kultūros teoretikams, bet ir informacijos ir komunikacijos profesionalams, žinių visuomenės analitikams, fotografams, menininkams bei dizaineriams“, – teigia knygos mokslinis redaktorius dr. Vytautas Michelkevičius.

V. Flusserio veikalas „Fotografijos filosofijos link“ yra kertinis fotografijos teorijoje ir papildo jau anksčiau lietuvių kalba išleistų žymių fotografijos teoretikų Roland Barthes ir Susan Sontag knygų gretas.

Ištrauka iš V. Flusserio veikalo „Fotografijos filosofijos link“, „Išmintis“, 2015
VII
FOTOGRAFIJOS SUVOKIMAS

Šiandien kone kiekvienas turi kamerą ir ja spragsi. Taip kaip kone kiekvienas išmoko rašyti ir gamina tekstus. Kas gali rašyti, gali ir skaityti, tačiau tas, kuris gali spragtelėti fotoaparatu, nebūtinai geba fotografiją iššifruoti. Kad įžvelgtume, kodėl fotografas mėgėjas gali būti fotografijos analfabetas, reikia paanalizuoti fotografijos demokratizavimą – ir tai atliekant bus patyrinėti keli demokratijos apskritai aspektai.

Kameras perka žmonės, kuriuos pirkti užprogramavo reklamos aparatai. Įsigytos kameros bus „paskutinio modelio“: pigesnės, mažesnės, automatiškesnės ir galingesnės nei ankstesni modeliai. Kaip jau buvo nustatyta, šis nuolatinis kamerų modelių gerinimas grindžiamas grįžtamuoju ryšiu, kuriuo spragsėtojai maitina fotopramonę: šioji automatiškai mokosi iš spragsėtojų elgesio (ir specializuotos spaudos, kuri juos nuolat aprūpina testų rezultatais). Tokia yra postindustrinės pažangos esmė. Aparatai gerinami dėl socialinio grįžtamojo ryšio.

Nors kameros grindžiamos kompleksiniais moksliniais ir techniniais principais, labai lengva jas priversti funkcionuoti. Tai struktūriškai sudėtingas, bet funkcionaliai paprastas žaislas. Taigi, kamera yra priešinga šachmatų žaidimui, kuris struktūriškai yra paprastas, o funkcionaliai sudėtingas: jo taisyklės lengvos, tačiau gerai žaisti šachmatais sudėtinga. Tas, kuris laiko rankose kamerą, gali pagaminti puikių nuotraukų, nė nenutuokdamas, kokius sudėtingus procesus inicijuoja nuspausdamas užraktą.

Spragsėtojas skiriasi nuo fotografo gebėjimu džiaugtis savo žaisliuko struktūros kompleksiškumu. Priešingai nei fotografas ir šachmatininkas, jis neieško „naujų ėjimų“, informacijos, neįprastumo, jis nori savo funkciją vis toliau paprastinti dėl vis tobulesnės automatikos. Jam neperžvelgiamas fotoaparato automatiškumas jį apkvaitina. Fotomėgėjų klubai yra vietos, kuriose svaigstama nuo aparatų struktūros sudėtingumo, tai kaifavimo vietos, postindustriniai opiumo urvai.

Kamera reikalauja iš jos savininko (to, kuris yra jos apsėstas) nuolat spragsėti, gaminti vis naujus pasikartojančius atvaizdus. Ši amžinojo to paties (arba labai panašaus) dalyko pasikartojimo fotomanija galiausiai atveda į tokį tašką, kai spragsėtojas be kameros jaučiasi tarsi aklas: prasideda priklausomybė nuo kvaišalų. Spragsėtojas gali matyti pasaulį tik pro fotoaparato objektyvą ir tik fotografijos kategorijomis. Jis yra ne „virš“ fotografavimo, o prarytas savo aparato godumo, tapęs nuotoliniu savo aparato užrakto paleidimo pulteliu. Jo elgesys yra automatinis kameros veikimas.

To padarinys yra nuolatinis nesąmoningai pagamintų atvaizdų srautas. Jie sudaro aparato atmintį, automatinio funkcionavimo saugyklą. Vartantieji spragsėtojo albumą ten pamato ne užfiksuotus žmogaus išgyvenimus, suvokimus ar vertybes, bet automatiškai įgyvendintas aparato galimybes. Taigi, dokumentuota kelionė į Italiją kaupia vietas ir laiką, kai spragsėtojas buvo sugundytas nuspausti užraktą, ir rodo, kurgi aparatas buvo ir ką jis ten veikė, – tai pasakytina apie bet kokį dokumentinį fotografavimą. Dokumentininkas, ne kitaip nei spragsėtojas, domisi vis naujomis scenomis vis tokiu pačiu žvilgsnio kampu. Tuo tarpu fotografui (čia vartojama prasme) (panašiai kaip šachmatininkui) rūpi pamatyti vis kitaip, taigi pagaminti naujas, informatyvias dalykų konsteliacijas.