Italų autorius, buvęs verslininkas, Andrea Bizzocchi knygelėje „
Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę” dalinasi savo patirtimis, atradimais ir gana drastiškai kviečia visus pabusti ir apsidairyti, ar tikrai savo gyvenimo laiką leidžiame būtent taip, kaip norime mes patys? Andrea Bizzocchi 2004 m., gimus pirmajam vaikui, nusprendžia nutraukti veiklą ir keisti savo gyvenimą. Atsisako kasdienių vartotojiškų įpročių, mėgina iš naujo atrasti laisvę ir, priimdamas darnaus vystymosi sprendimus, Andrea gyvenimo dienas leidžia Italijoje ir Kosta Rikoje.
***
Trumpas nukrypimas laisvės tema visuomenėje, kurioje visi tiki, kad yra laisvi.
Kaip gali manyti, jog esi laisvas, jei pastaruosius penkiasdešimt metų esi priverstas atsikelti septintą valandą ryto? Ir taip jau nuo trejų metų, kai pradedi eiti į darželį (dabar taip nutinka ir prieš pradedant eiti į darželį, juk tėvai turi dirbti). Ar šitaip vaikas gali užaugti sveikas? Kam priimtinas toks gyvenimo modelis? Šis modelis funkcionuoja tam, kad vaiko gyvenimas būtų sveikas ir harmoningas ar kad augtų ekonominės sistemos lygis? Atsibundi septintą valandą ryto, eini darbą, didžiajai daliai žmonių tas darbas nepatinka, vakare grįžti išvargęs ir drimbi ant sofos. Vėliau,
laisvalaikiu, darai kažką, kas ir vėl patarnauja sistemai: eini į sporto salę, deginiesi soliariume, eini apsipirkti, leidi pinigus. Visa tai dažniausiai darome savaitgaliais, kai
laisvo laiko turime daugiau: įlendame į prekybos centrą, kad paleistume vėjais tuos pinigus, kuriuos kaip vergai uždirbome per penkias ar šešias savaitės dienas. Ar tai laisvė? Nemalonu sakyti, bet jus įtikino, kad taip.
Kalbame apie
laisvą laiką, kai apie tai negali būti jokios kalbos, kol viskas paklūsta sistemos logikai. Pabandykime suskaičiuoti, kiek turime laisvo laiko? Dvi valandas per dieną? Tris? Vieną dieną per savaitę? Jau vien tai, kad kalbama apie
laisvą laiką, patvirtina faktą, kad visa didžioji dalis likusio laiko nėra
laisva. Būtent vergavimo laikas. Tai, ką mes apgailėtinai vadiname
laisvu laiku, yra tik pramoninėje visuomenėje.
Ir dar: netgi aiškiai būdamas priešprieša darbui,
laisvas laikas iš tiesų
maitinasi darbu (taip, kaip darbas
maitinasi laisvu laiku). Jeigu kvailai neišleistume visų uždirbtų pinigų, tai ir nereikėtų šitiek daug dirbti.
Tiesa ta, jog masinio vartojimo visuomenėje esame laisvi daryti tik vieną dalyką: vartoti. Pasak
Nietzsche's,
kalbėti apie laisvę visuomenėje, kuri negali apsieiti be milijono apmokamų vergų, reiškia netekti proto.
Sakėme, kad norime pakeisti gyvenimą, ir žinome kodėl: šita sistema mus verčia dirbti vis daugiau, kad įsigytume daiktų, kurie visiškai mums nerūpi; mus supančios prekės nepadeda mums geriau jaustis, o tik išnaudoja daugybę vargingų pasaulio šalių ir naikina mums gyvybę dovanojančią gamtą. Netrūksta priežasčių, kad nuspręstume pasikeisti, ar ne?
Perkame nereikalingus daiktus, įsiskoliname (parduodami už tai savo esamą ir ateities laisvę); mąstydami, kiek esame verti, mąstome, kiek galime suvartoti. Esame vergai ir norime jais būti. Aš nesakau, kad tuojau pat galime apversti savo gyvenimą aukštyn kojom, bet juk reikia bent pasistengti judėti teisinga kryptimi. Argi ne taip? Man regis, normalu, kad protiškai sveikas žmogus trokšta pabusti ryte ir nuspręsti, ką jis nori veikti, o ne 40-50 metų gyventi tą patį vienodą, 99 atvejais iš 100 nemielą gyvenimą.
Kad taptume laisvi, turime aiškiai suvokti tai, kad nesame laisvi. Turime įsikalti į galvą, kad esame vergai. Turime jausti tai, kentėti, kol nuspręsime, kad šitaip gyventi nebeįmanoma ir atėjo laikas pasikeisti. Sustingimas, pasyvumas atneša daugiau skausmo nei nuo pokyčio neatsiejama ateities nežinomybė.
Jei nusprendėme pasikeisti, turime žengti vieną svarbų žingsnį. Atsakykite į mano klausimą: kiek skiriate laiko savo naujo gyvenimo planavimui ir projektavimui? (Tyla.) Pakelkite rankas tie, kas sąmoningai mąsto, kaip rimtai ir detaliai pakeisti gyvenimą? (Niekas nepakelia rankų.) Patys sau atsakėte, bet kadangi nedrįstate sau to pripažinti, pasakysiu aš: neskiriate nė kiek laiko mąstymui apie galimą pasikeitimą. Galbūt kartais ir šauna kokia mintelė, bet nėra to aklo pasiryžimo, tos stiprybės, kurią įgaunate, kai nusprendžiate iš tiesų pasikeisti. Jeigu jums tai rūpi, jeigu pokytis jums yra lobis, geriau nusibraižykite žemėlapį, nes lobio nesurasite be žemėlapio. Sudarykite sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėte pakeisti, pridurkite naujas idėjas, kurias trokštate įgyvendinti, dalykus, kurie iš tikrųjų jus padarytų laimingus. Tada nuspręskite, kokį kelią pasirinkti, kad visa tai pasiektumėte.
Dėmesio. Sakėme, kad norime būti laisvi nuo įvairių dalykų (sistemos, darbo ir t. t.), ir tai labai svarbu. Esama daugybės strategijų, padedančių pasiekti tikslą. Rimtai savęs paklauskime:
laisvi, kad darytume ką? Daugelis mąsto, kad tai mažiausia problema:
na jau, duok man šiek tiek laisvo laiko, ir pamatysi, kiek visko galėsiu nuveikti. Nėra ko jaudintis. Sakau jums iš savo keleto metų patirties. Aš šauniai apleidau sistemą, susikūriau gyvenimą su minimaliomis ekonominėmis išlaidomis, jaučiausi laisvas, labai laisvas, bet man kažko trūko. Tikėsite ar ne, buvau savo laisvės vergas. Sudėtinga turėti laiko, kai nesame įpratę jo turėti. Visiškas sutrikimas.
Neatsitiktinai daugybė į pensiją išėjusių žmonių išgyvena asmenybės krizę. Diena netikėtai tampa tuščia, ir senukai nebežino, ką per visą dieną veikti. Modernios visuomenės absurdas. Senajame žemdirbių pasaulyje metams bėgant žmogus dirbdavo vis mažiau (fiziškai), tačiau pagyvenusių žmonių svarba neišnykdavo, netgi išaugdavo, juk kalbame apie žinių ir išminties perdavėjus. Šiandien pagyvenęs žmogus, sulaukęs pensijos, netikėtai nutraukia viso gyvenimo darbą (šiandien dirba, rytoj jau ne), jis nebuvo tam pasiruošęs, tad nežino, kuo užpildyti tuščias dienas.
***
Kokie yra tikrieji mūsų poreikiai ir norai - ar tikrai norime parduoti savo laiką
už pinigus? Galvokime labiau apie save, nei apie
įmonės veiklos ataskaitą, nors tai ir suteikia trumpalaikį savivertės
pojūtį. Tegu tai būna tik priemonė, o ne didžioji gyvenimo laiko dalis. Ar
kada pagalvojote, kiek minučių "išleidžiame" tam, kad įsigyti
daugiau patogumų? Tarkim, penkias-šešias dienas į savaitę praleidžiame darbe tam, kad pakeliauti dvi savaites į metus... Ir tai tikrai ne apie tai, kad atlyginimas per mažas. "Turtingieji" daro lygiai taip pat.
Galbūt mieliau laiką ir energiją panaudotumėte kitaip?
Pavartykite nuotaikingai išleistą knygutę „
Nekabinkit makaronų arba Kas yra BVP? Kaip gyventi geriau, dirbti mažiau ir atgauti prarastą laisvę”, kurioje rasite ir lietuviškų sėkmės istorijų bei sau pritaikomų idėjų :)