2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

Artūro Konan Doilio gyvenimas (knygos ištrauka)


http://www.mintis.eu/biografijos-atsiminimai/142-arturo-konano-doilio-gyvenimas.html
Ištrauka iš Daniel Stashower knygos "Artūro Konan Doilio gyvenimas":

***
Kai  čionai atvyko Konanas Doilis, Edinburgo universitui jau buvo trys šimtai metų. Vienintelės šios aukštosios mokyklos brangenybės (tuo jis skyrėsi nuo kur kas turtingesnių Oksfordo ir Kembridžo universitetų) buvo žymiojo mokslininko Džordžo Bjukanano (George Buchanan) lazda su brangakmeniais ir kaukolė. Anksčiau studentai čia kalbėjo lotyniškai - kad neterštų savo burnos prasčiokiška škotų tarme. Jiems buvo draudžiama lankytis smuklėse ir laidotuvėse, o ir viena, ir antra mieste tuo metu buvo laikoma didele pramoga.

Tais laikais lotyniškai studentai jau nebekalbėjo ir nebevilkėjo mantijos, nors Konanui Doiliui gal ir būtų buvę visai ne pro šalį paslėpti po ja savo nudėvėtus drabužius. Pirmosiomis studijų savaitėmis Konanas Doilis tikriausiai panėšėjo į vieną tų “vyrukų išbalusiais, išsigandusiais veidais”, žengiančių grindinio plokštėmis į niūrų operacinės amfiteatrą. Vis dėlto būsimasis rašytojas, kitaip nei jautrusis jo apsakymo veikėjas, pamatęs smingantį skalpelį, ko gero, nenualpo.
Karališkosios ligoninės operacinės amfiteatras buvo dujomis apšviečiama patalpa, nuo grindų iki lubų nustatyta kylančiomis pasagos formos suolų eilėmis. Iš suolų buvo gerai matyti viduryje stovintis masyvus medinis operacinis stalas ir ilga lentyna, nukrauta tvirtais chirurginiais instrumentais - žnyplėmis, laikikliais, pjūkleliais ir troakarais. Po stalu buvo ilgas skardinis indas su pjuvenomis kraujui sugerti ir atliekoms.
Pačią pirmąją chirurgijos paskaitą Konanui Doiliui, ko gero, kiek palengvėjo pamačius, kad stalas operacijai neparuoštas. Tad jis su kurso draugais visą dėmesį sutelkė į dėstytoją - surdutą vilkintį įspūdingą vyriškį, stovintį priešais operacinį stalą ir laikantį rankose buteliuką su stikliniu kamščiu.
Daktaras Džozefas Belas (Joseph Bell), Chirurginių operacijų vadovo (A Manual of the Operations of Surgery) autorius, teturėjo vos trisdešimt devynerius metus, kai Konanas Doilis pamatė jį pirmą kartą. Tai buvo aukštas, skvarbių pilkų akių, kumpa kaip erelio nosimi ir griežtų bruožų vyriškis. Kalbėjo aukštu, šaižiu balsu, kaip ir Konanas Doilis, smarkiai išryškindamas Edinburgo tarties intonacijas. Belo eigastis buvo savotiška, kinkčiojanti, ir žingsniuodamas priešais operacinį stalą jis skleidė nerimastingą energiją. “Kartais būdavo be galo nekantrus, - vėliau prisiminė vienas studentas, - ir vargas jaunuoliui, nepasirengusiam paskaitai.”
Belas palūkėjo, kol studentai susėdo. Tada atsikrenkštė ir prabilo. “Štai čia, ponai, yra labai stiprūs vaistai, - tarė jis, pakeldamas stiklinį buteliuką. - Jie nepaprastai kartūs. Dabar aš norėčiau įsitikinti, kaip esate ištobulinę savo pastabumą, kuriuo jus apdovanojo Dievas.”
 Jis sukryžiavo rankas ir nužvelgė auditoriją. “Bet, pone, pasakysite jūs, vaistus galima ištirti cheminiu būdu. - Jis linktelėjo, tarsi apgalvodamas šią mintį. - Taip tai taip, bet aš noriu, kad jūs užuostumėte kvapą ir paragautumėte. Ką? Purtotės? - Belas atkimšo buteliuką ir pavedžiojo sau po nosimi. Paskui pamaišė gintaro spalvos skystį pirštu. - Kadangi niekuomet studentų neprašau daryti to, ko nedaryčiau pats, pirma paragausiu aš, o tada jau pasiųsiu buteliuką ratu.”
Jis prikišo ranką prie burnos ir nučiulpė pirštą. Matyt, vaistas buvo neapsakomai bjauraus skonio, nes Belas susiraukė lyg nuodų paragavęs. Po valandėlės jis atsitokėjo. “Dabar, - tarė duodamas buteliuką studentui pirmoje eilėje, - padarykite ir jūs tą patį.”
Buteliukui keliaujant iš rankų rankas, auditorijoje kilo murmesys. Konano Doilio kursas veikiausiai buvo marga ir savita studentų grupė. Edinburgo universiteto Medicinos fakultetas garsėjo kaip vienas geriausių pasaulyje ir sulaukdavo studentų net iš Rytų Europos ir Amerikos. Nesvarbu, iš kur buvai kilęs, - Belo paskaitos sulygindavo visus. Turtingi užsieniečiai ir netašyti vietiniai vaikinukai, tokie kaip Konanas Doilis, tapdavo lygūs: visi jie turėjo dėstytojui mokėti po keturias ginėjas ir paragauti to šlykštaus gintarinio skysčio.
Kai buteliukas, apėjęs ratu, grįžo. Belas nužvelgė studentus ir liūdnai palingavo galvą. “Ponai, - tarė jis, - mane labai nuvylė, nes nė vienas iš jūsų nesate išsiugdęs įžvalgumo ir pastabumo, apie kuriuos čia tiek daug kalbu, nes, jeigu būtumėte stebėję mane atidžiau, tai būtumėte pamatę, kad į tą bjaurųjį skystį įkišau smilių, - taip, - o burnoje kažkodėl atsidūrė didysis pirštas.”
Kai visa auditorija suaikčiojo, Belas patenkintas atsikvėpė. Jis savo tikslą pasiekė.
***

Daugiau apie A. K. Doilį - Artūro Konan Doilio asmenybė