***
Kai čionai atvyko
Konanas Doilis, Edinburgo universitui jau buvo trys šimtai metų. Vienintelės
šios aukštosios mokyklos brangenybės (tuo jis skyrėsi nuo kur kas turtingesnių Oksfordo
ir Kembridžo universitetų) buvo žymiojo mokslininko Džordžo Bjukanano (George
Buchanan) lazda su brangakmeniais ir kaukolė. Anksčiau studentai čia kalbėjo
lotyniškai - kad neterštų savo burnos prasčiokiška škotų tarme. Jiems buvo
draudžiama lankytis smuklėse ir laidotuvėse, o ir viena, ir antra mieste tuo
metu buvo laikoma didele pramoga.
Tais laikais lotyniškai studentai jau nebekalbėjo ir nebevilkėjo
mantijos, nors Konanui Doiliui gal ir būtų buvę visai ne pro šalį paslėpti po
ja savo nudėvėtus drabužius. Pirmosiomis studijų savaitėmis Konanas Doilis
tikriausiai panėšėjo į vieną tų “vyrukų išbalusiais, išsigandusiais veidais”,
žengiančių grindinio plokštėmis į niūrų operacinės amfiteatrą. Vis dėlto būsimasis
rašytojas, kitaip nei jautrusis jo apsakymo veikėjas, pamatęs smingantį
skalpelį, ko gero, nenualpo.
Karališkosios ligoninės operacinės amfiteatras buvo dujomis
apšviečiama patalpa, nuo grindų iki lubų nustatyta kylančiomis pasagos formos
suolų eilėmis. Iš suolų buvo gerai matyti viduryje stovintis masyvus medinis
operacinis stalas ir ilga lentyna, nukrauta tvirtais chirurginiais
instrumentais - žnyplėmis, laikikliais, pjūkleliais ir troakarais. Po stalu
buvo ilgas skardinis indas su pjuvenomis kraujui sugerti ir atliekoms.
Pačią pirmąją chirurgijos paskaitą Konanui Doiliui, ko gero,
kiek palengvėjo pamačius, kad stalas operacijai neparuoštas. Tad jis su kurso
draugais visą dėmesį sutelkė į dėstytoją - surdutą vilkintį įspūdingą vyriškį,
stovintį priešais operacinį stalą ir laikantį rankose buteliuką su stikliniu
kamščiu.
Daktaras Džozefas Belas (Joseph
Bell), Chirurginių operacijų vadovo
(A Manual of the Operations of Surgery) autorius, teturėjo vos trisdešimt
devynerius metus, kai Konanas Doilis pamatė jį pirmą kartą. Tai buvo aukštas,
skvarbių pilkų akių, kumpa kaip erelio nosimi ir griežtų bruožų vyriškis.
Kalbėjo aukštu, šaižiu balsu, kaip ir Konanas Doilis, smarkiai išryškindamas
Edinburgo tarties intonacijas. Belo eigastis buvo savotiška, kinkčiojanti, ir
žingsniuodamas priešais operacinį stalą jis skleidė nerimastingą energiją. “Kartais
būdavo be galo nekantrus, - vėliau prisiminė vienas studentas, - ir vargas
jaunuoliui, nepasirengusiam paskaitai.”
Belas palūkėjo, kol studentai susėdo. Tada atsikrenkštė ir
prabilo. “Štai čia, ponai, yra labai stiprūs vaistai, - tarė jis, pakeldamas
stiklinį buteliuką. - Jie nepaprastai kartūs. Dabar aš norėčiau įsitikinti, kaip
esate ištobulinę savo pastabumą, kuriuo jus apdovanojo Dievas.”
Jis sukryžiavo rankas
ir nužvelgė auditoriją. “Bet, pone, pasakysite jūs, vaistus galima ištirti
cheminiu būdu. - Jis linktelėjo, tarsi apgalvodamas šią mintį. - Taip tai taip,
bet aš noriu, kad jūs užuostumėte kvapą ir paragautumėte. Ką? Purtotės? - Belas
atkimšo buteliuką ir pavedžiojo sau po nosimi. Paskui pamaišė gintaro spalvos
skystį pirštu. - Kadangi niekuomet studentų neprašau daryti to, ko nedaryčiau
pats, pirma paragausiu aš, o tada jau pasiųsiu buteliuką ratu.”
Jis prikišo ranką prie burnos ir nučiulpė pirštą. Matyt,
vaistas buvo neapsakomai bjauraus skonio, nes Belas susiraukė lyg nuodų
paragavęs. Po valandėlės jis atsitokėjo. “Dabar, - tarė duodamas buteliuką
studentui pirmoje eilėje, - padarykite ir jūs tą patį.”
Buteliukui keliaujant iš rankų rankas, auditorijoje kilo
murmesys. Konano Doilio kursas veikiausiai buvo marga ir savita studentų grupė.
Edinburgo universiteto Medicinos fakultetas garsėjo kaip vienas geriausių
pasaulyje ir sulaukdavo studentų net iš Rytų Europos ir Amerikos. Nesvarbu, iš
kur buvai kilęs, - Belo paskaitos sulygindavo visus. Turtingi užsieniečiai ir
netašyti vietiniai vaikinukai, tokie kaip Konanas Doilis, tapdavo lygūs: visi
jie turėjo dėstytojui mokėti po keturias ginėjas ir paragauti to šlykštaus
gintarinio skysčio.
Kai buteliukas, apėjęs ratu, grįžo. Belas nužvelgė studentus
ir liūdnai palingavo galvą. “Ponai, - tarė jis, - mane labai nuvylė, nes nė
vienas iš jūsų nesate išsiugdęs įžvalgumo ir pastabumo, apie kuriuos čia tiek
daug kalbu, nes, jeigu būtumėte stebėję mane atidžiau, tai būtumėte pamatę, kad
į tą bjaurųjį skystį įkišau smilių, - taip, - o burnoje kažkodėl atsidūrė
didysis pirštas.”
Kai visa auditorija suaikčiojo, Belas patenkintas atsikvėpė.
Jis savo tikslą pasiekė.
***
