Lietuvos istorija šeimos likimuose - Dovydėnų gentis (knygos ištrauka)

Vytauto Brekio ir Vidos Primakienės knygą „Šaknys, atžalos ir likimai: Dovydėnų gentis šimtmečių vingiuose" galima skaityti kaip romaną, kartu su dramomis ir džiaugsmais, tik... tai tikra. Gerbiamos lietuvių šeimos gabūs palikuonys mėtyti ir vėtyti po pasaulį sugula išsamiame iliustruotame leidinyje.
Galima susipažinti su vieno produktyviausių prieškario Lietuvos žinomo rašytojo Liudo Dovydėno kūryba, kurią skaito Olita Dautartaitė CD "Gyvenimo pilnatvė. Pasakos, apsakymai, apysaka" - charakteringi, dažnai humoristiniai personažai-žvėrys perteikiami ypač vaizdinga kalba, neleis nuobodžiauti. Autorius iš priverstinės emigracijos tegrįžęs į gimtąją Lietuvą dviems metams, palaidotas Rašytojų kalnelyje (Vilniuje), iki šių dienų Rokiškyje teikiamos Liudo Dovydėno literatūrinės premijos.


Ištrauka iš knygos (Vytautas Brekys):

***
Feliksas Dovydėnas ir Elžbieta Dovydėnienė (Rušėnaitė) - mano mamos Paulinos Brekienės (Dovydėnaitės) tėvai, mano seneliai. Senelio gimimo data paliudyta krikšto įraše rusų kalba Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde saugomoje Čedasų Romos katalikų bažnyčios metrikų knygoje: ,,1864 m. lapkričio 2 d. pakrikštytas Juozapo ir Onos iki santuokos Dovydėnų sūnus, vardu Feliksas, gimęs 1864 m. lapkričio 1 d. Jokūbiškio kaime".
Po 28-rių metų - 1892-aisiais - toje pačioje Čedasų bažnytinėje knygoje jau įregistruota Felikso Dovydėno santuoka su Elžbieta Rušėnaite.

...Ieškodamas praeities leidžiuos kelionėn į savo vaikystės Kavolių kaimą, pamiškėm, miško duobėtais siaurais keliais ir takeliais, vingiuotomis Vyžuonos upės pakrantėmis, tolyn pro Čedasus link Trumpiškio kaimo, kurio žemę skalauja ir drėkina Lakštenos upelis. Čia, liepų, beržų, ąžuolų apsuptose keturiose šio kaimo sodybose gyvena vienpavardžiai - Dovydėnai, jau nuo seno įleidę šaknis. Čia ir mano mamos Paulinos, jos seserų Teklės, Zofijos,brolių Romualdo, Liudo ir Juozo, ją tėvų, senelių ir prosenelių gimtinė.
Kada seneliai Feliksas ir Elžbieta įsikūrė Trumpiškyje, tiksliai nežinoma. Tačiau žinoma, kad senelis Feliksas Dovydėnas buvęs ne tik geras siuvėjas, bet ir gerbiamas kaime žmogus, mėgęs kurti eiliuotus posmus dainoms. Mama didžiuodamasi pasakodavo, kad jos tėvelis Feliksas buvo sueiliavęs posmus apie Rokiškio bažnyčią, jos grožį ir nuostabius altorius, o vienų iškilmių Rokiškio bažnyčioje proga net buvęs pakviestas susirinkusiems bažnyčioje kunigams ir kitiems garbiems svečiams padainuoti-pagiedoti tą dainą-giesmę.

Elžbietos ir Felikso Dovydėnų šeimoje pirmoji iš šešių vaikų 1892 m. gimė mamos sesuo Teklė, kuri nuo mažens turėjo gražų balsą, matyt, buvo paveldėjusi savo tėvo Felikso. Vėliau ji ištekėjo už kraštiečio Felikso Šapranausko, kuris irgi garsėjo kaip geras siuvėjas, tikras savo amato meistras, siuvęs vyriškus ir moteriškus drabužius. Darbo netrūko, užsakymų sulaukdavo ir iš kitų parapijos kaimų. Po vestuvių Šapranauskai neilgai užsibuvo Čedasų krašte, 1917 ar 1920 metais išvyko į Sankt Peterburgą, kur Teklės vyras vertėsi iš savo amato. Ten jiedu susilaukė sūnaus Romualdo, o vėliau ir dukros Aldonos.
(...)
Savo pusseserę Aldoną Šapranovskają aplankiau Sankt Peterburge 2010 metų balandį, prieš pat jos 90-metį. Atkreipiau dėmesį, kad, nepaisant visų negandų ir išgyvenimų, Aldona tiesiog spinduliuoja nuoširdumą, atvirumą, pagarbą viskam, kas ją supa. Jos elegancija, atmintis, pastabumas pavydėtinas pavyzdys mums visiems. Jos nevargino, o teikė džiaugsmą ir mano apsilankymas, ir ypač jai paliktas Dovydėnų iš Trumpiškio genealoginis medis, albumas su dėdžių, dėdienių ir jų vaikų nuotraukomis. Žinoma, ir pats jaučiausi laimingas, nugabenęs pusseserei dalelę tėviškės ir visos gausios mūsų giminės meilės.
Kas be ko, abu nuklydome ir mintimis tepasiekiamą praeiti.
- Aldona, ką prisimeni iš savo vaikystės, jaunystės? Kaip įsivaizduoji savo mamą?
- Mamą esu mačiusi nuotraukose. Kaip žinai, ji mirė, kai man buvo vos devyni mėnesiai. Bet mama atgydavo tėvo prisiminimuose, kuriuos jis mums nuolat kartodavo. Matyt, ir tėčio širdy neblėso jaunystės, šeimos šilumos ilgesys. „Jūsų mama, vaikai, buvo nuoširdi, graži ir labai jus mylėjo...“, - visada šitaip savo pasakojimus apie mamą užbaigdavo tėtis.
Aldona gyveno kartu su tėvu ir jį slaugė iki paskutinės akimirkos,1942-01-20, kol užgeso jo gyvybė. Ankstyva mirties priežastis - badas.
- Tais miesto blokados metais tėvas per dieną tegaudavo 125 gramus džiovintos duonos ir viralo iš laukuose surinktų kopūstų lapų likučių, plaukiojusių iš fontanų atsineštame vandenyje. Duoną kąsdavo, mažais kąsneliais, kad ilgiau laikytųsi burnoje. Matydama ir suprasdama, kad tėvas visai išseko badaudamas, maldaudavau „Tėveli, laikykis!“ Bet kartą, teištaręs ,,Aš jau mirštu", jis išleido paskutinį atodūsį... Tėvui karstą sukalėme iš lentų, nuplėštų nuo seno apgriuvusio namo sienų...
Palaidojusi tėvą, Aldona tęsė mokslus institute (1939-1946 metais). Profesoriai institute dėstė būdami alkani, o studentai, irgi išbadėję, per paskaitas stengdavosi daugiau tylėti, kad užtektų jėgų po paskaitų grįžti namo. O parėjus Aldona vos užlipdavo laiptais į antrą aukštą.

1942 metais Aldona buvo išvežta Okmolinsko-Abakano geležinkelio statybas Novosibirske. 1945 metais grįžo į Sankt Peterburgą, kur baigė mokslus institute. Dirbo inžiniere projektuotoja.
- Laimingiausia diena mano gyvenime - kai baigėsi Sankt Peterburgo miesto blokada (1944 metų sausį). Niekada nepamiršiu, kaip mieste pažįstami ir nepažįstami žmonės sveikinosi, glėbesčiavosi, bučiavosi... Visi buvo laimingi, kad baigėsi karas, bet, gaila, tėtis tos dienos nebesulaukė - kalbėjo mums visiems artima ir brangi Aldona Šapranovskaja (Šapranauskienė). Teklės ir Felikso Šapranauskų duktė.
***

Vytauto Brekio ir Vidos Primakienės knyga „Šaknys, atžalos ir likimai: Dovydėnų gentis šimtmečių vingiuose".