Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)

Giuseppe Arcimoldo Vasara, 1563

Ištrauka iš Andrzej Szczeklik knygos
"KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Kur mūsų kūne turėtų slypėti tas nemirtingumas? Egiptiečiai rodė į širdį, bet graikai kurdino sielą kur kitur. Vaizdavo ją sau kaip mažą lėlytę, matomą per akies vyzdį, todėl pavadino ją k o r a. Kora (gr. kore) graikiškai yra mergaitė, lėlytė. O taip pat akies vyzdys. Iš kur graikai galėjo žinoti, kad vyzdys yra vienintelis natūralus langelis, pro kurį regėti smegenys, jų regimieji nervai? Mergaitės paveikslas neatskiriamai suaugo su vyzdžiu, nuo ko gydytojai ėmė vadinti ji pupilla (lotynų kalba „mergaitė“).

Kas pirmas ištarė žodi kore? Tėvas žiūrėdamas į dukrelę? Vaikinas - į merginą ? O gal vaikas, nes juk kai kurie žodžiai, prieš įeidami suaugusiųjų žodyną ir jame kaip reikiant įsitvirtindami, galėjo nuskambėti iš vaiko lūpų. Taip galėjo būti su lotyniškuoju žodžio kore atitikmeniu. Žodis pupa ir jo mažybinė forma pupilla, reiškianti mergaitę, lėlę, pirmiausia suskambo mažų romiečių čiauškėjime. Panašiai kaip papa tėvui vadinti. Bet kore atveju tokių spėlionių nepakanka. Šis žodis yra labai senas, dingsta kažkur istorijos sutemose. Jis buvo achajų lūpose, jį perėmė jų pavergėjai dorėnai. Daug sykių jį vartoja Homeras. Ikihomeriniais laikais dar nebuvo sustingęs viena forma ir buvo tariamas keliais šalutiniais variantais. Seniausio pavidalo turėjo viduryje fonemą „v“ ir skambėjo kaip kuor.v.e. Skirtumai palaipsniui nyko ir išliko tik variantai: atikos dialektu - kore, jonėnų dialektu kure ir dorėnų - kora.

Tik kartą kora buvo asmenvardis. Jį suteikė bevardei gražuolei - Dzeuso ir Demetros dukrai. Olimpe dėl jos grožio ja taip žavėjosi ir taip jos geidė, kad motina nusprendė būsiant saugiau perkelti ją į žemę. Sicilijos viduryje iki šiol yra pieva, kur Kora su merginų būreliu žaidė ir skynė gėles. Tokios scenos žavesiui dievai negalėjo atsispirti, jei prisiminsime kad ir Europos pagrobimą. Šį sykį atsivėrė žemė ir išvažiavo auksinė kvadriga, pakinkyta juodais žirgais. Požemio karalystės, Hado, valdovas atvyko pagrobti Koros - nuo tol jau niūriu Persefonės vardu - ir padaryti ją savo karaliene. Prieš pat jam atvykstant pievoje pražydo gražus narcizas. Kora žvelgė į narcizą, pavadintą vardu jaunuolio, kuris pražuvo įsižiūrėjęs pats save. Gal manė žvilgsniu pasiekusi ribą, už kurios daugiau nieko nebegaIi įžvelgti. Ištiesė ranką, norėdama ją pasiekti. Bet tada atsivėrė Hadas. Nuaidėjo riksmas. Ar tai buvo tik pagrobtosios šauksmas? Ar ir riksmas pažinus tai, kas neatmainoma? Hado, kurio vardas reiškia „nematomas”, akyse Kora išvydo save pačią - savo atspindį, atvaizdą. Nuo tada ji turėjo tapti akies vyzdžiu ir būti susijusi su mumis visais. Liko akyje to, „kas iškilo iš tamsos pagrobti merginos ir uždaryti jos požemio proto rūmuose”.

Tolesnė istorija yra gerai žinoma. Demetra - senovės mater dolorosa - vaikščiojo po pasaulį su apdriskusiu chitonu, palaidais, pelenais apibarstytais plaukais, visur ieškodama dukters. Nesėkmingai. Tada ta derlingumo deivė, valstiečių globėja, užleido sausrą. Dzeusas nusileido ir paliepė Hadui išlaisvinti Persefonę. Šis, atsisveikindamas su ja, davė jai granato vaisių, o ji suvalgė kelias jo sėklas, nežinodama, kad tai visiems laikams susaisto ją su šešėlių karalyste. Nuo tol kasmet ji privalėjo šešiems mėnesiams grįžti į požemius. Jai išėjus pavasarį, pasaulis puošdavosi gėlėmis, be galo be krašto džiaugdavosi ir niekur su ja nesiskirdavo Demetra. Ir šitaip jos susitikdavo ir vėl skirdavosi, vis labiau tapdamos viena būtybe dviem pavidalais. Tai buvo „atspindžio drama” - atsiplėšiančio nuo kūno, nuo žemės ir vėl susiliejančio su savo pradiniu pavidalu. Gili paslaptis. Ir graikai tą atspindį, lyg akies vyzdyje, persmelkiantį visą paslaptį, garbino per amžius Eleusino misterijose, vykusiose dvigubos deivės Demetros-Koros garbei.
***

Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)

Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)

Knyga "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" - labai asmeniškas A. Szcekliko vadovas po mediciną ir humanistiką, kuriame kompetentingas naujosios biologijos dėstymas susiejamas su intuicija menininko, žinančio, kad ir fizinė sveikata dar nėra viskas, nes būti žmogumi - tai ir klausti apie rytdieną, apie sielą, apie gyvenimo prasmę, apie begalybę.
Tęsiame ištraukų pristatymą iš knygos skyriaus Sielos ieškojimas.


***
Sieloje kaip veidrodyje atsispindi mūsų nemirtingumo sapnas. Kad tas sapnas išsipildytų, pakaktų panaikinti laiko negrįžtamumą. Graikai, kontempliuodami gamtą, įsitikino, kad tai yra įmanoma, kad būtent tai vyksta. Jie matė taisyklingą žvaigždžių judėjimą, nekintamą ciklą dienų ir naktų, gimimo ir mirties, tą patį gyvūnų elgesį. Per amžius stebinčių gamtą žmonių akyse ji atrodė tarsi be laiko, “bent be negrįžtančio laiko”. Ji tarsi nepažinojo kartą visiems laikams prarastos praeities. Ši perspektyva susiformavo įsigalėjus amžino grįžimo sąvokai: pasaulis nuolat grįžta ten, kur prasidėjo, nors tuos ciklus skiria didžiulės laiko prarajos. Pasaulis turi baigtinį kiekį dalelių, taigi ir baigtinį kiekį sistemų, be to, kiekviena sistema privalo grįžti begalinį kiekį kartų. Ta koncepcija “įsitvirtino Europos mintyje stebėtinai atkakliai”. Ji atsirado Platono, Epikūro ir stoikų veikaluose, išsilaikė šimtmečius ir atsišaukė per Schopenhauerį, kuris rašė: „Laiką galime palyginti su be galo besisukančiu ratu: pusė to rato, kuri eina žemyn, yra praeitis; toji kita, kylanti aukštyn, - ateitis”. Aukščiausias to rato taškas turėtų būti nejudanti, visada ta pati dabartis. Apskritai originaliai suprasti prieštaringas, viena kitą neigiančias amžinumo ir laikinumo sąvokas pamėgino Friedrichas Nietzsche (Frydrichas Nyčė). Ir iš kalnų pasiuntė pas žmones dešimtį metų mąsčiusį Zaratustrą - amžinojo grįžimo gynėją.

Amžinojo grįžimo teorija, o veikiau fantazija, teikia paguodą. Bet šiandien ji neturi daug šaIininkų, o krikščioniškoje tradicijoje susidūrė su ryžtinga opozicija, kaip, pavyzdžiui, šventuoju Augustinu. Tad jeigu ne amžiname grįžime, kur ieškoti išsipildymo amžinos svajonės, kad be dulkių dar kas nors iš mūsų išliks? Kas nors, kas nemiršta, kas stipriau už mirtį, kas išlieka amžinai. Kaip į hegzametrą surakinti žodžiai, tvirtesni už ketų: „Ne visas mirsiu“. Tvirtas įsitikinimas, pakartotas po amžių, kad ir koks „niekingas būtų laikas“: „Kas išliks, nustato poetai“. Išrinktieji, žinantys žodžių užkerėjimo paslaptį, „laiko poveikiui atsparias formas, be kurių (...) kalba yra lyg smėlis“. Kas dar gali išlikti? Gamtos dėsniai, didieji matematikos teiginiai? Ir meilė. Juk „žmogaus gyvenimas vertinamas visų pirma meile. Ir ji, meilė, iš esmės lemia žmogaus šventumą“. Pasakė tai tas, apie kurio mirtį sužinoję šimtai tūkstančių žmonių atsišaukė: Santo subito! Mes, išlikusieji, ieškome (kad ir kokie menkos būtų mūsų galimybės) atramos taško, tvirtos dalelės tame, kas mums duota, kas mumyse arčiausia:

Ir jeigu būtent taip, ištarsi tylomis
tai, kas visad tave jaudina,
gal vis dėlto paliksi po savęs
ne pėdsaką, o blyksnį, jonvabalio šviesą. 
***

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)

Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)

©Andrzej Kobos, 2004

Andrzej Szczeklik - žymus Lenkijos medikas-imunologas, profesorius, habil.dr., Krokuvos Jogailos universiteto Vidaus ligų katedros vedėjas, širdies ir plaučių ligų specialistas, rašęs ir nagrinėjęs kūno, ligų paslaptis per neįprastą prizmę - sielos suvokimą įvairiose kultūrose, santykiu su menu, per filosofijos sampratą ir pan.
Lietuvių kalba išleista knyga "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" yra labai įdomus pavyzdys, vaizduojantis kaip galima būti daugelio sričių žinovu ir puikiausiu, rodos nesusijusių, sričių specialistu.
Galbūt daugelis Jūsų dar pamena, kai autorius Andžejus Ščeklikas lankėsi 2011 metų Vilniaus knygų mugėje, tik deja prieš pat sekančių metų knygų mugę sužinojome, kad šis intelektualus, šviesus ir mielas žmogus paliko mūsų pasaulį. Menant autorių, pateikiame keletą ištraukų iš knygos "KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas" skyriaus Sielos ieškojimas.

***
Šamanų kultūra vis dar egzistuoja Sibire, pas jakutus, o savo egzistavimo pėdsakų paliko didžiulėje erdvėje, plytinčioje nuo Skandinavijos, per plačias Eurazijos sausumas, net iki Indonezijos. Pažistame ją žymia dalimi lenkų tremtinių, sibiriečių dėka. Jau 1768 metais caras įsakė įkurdinti tolimiausiuose garnizonuose Sibiro paribiuose dešimt tūkstančių Baro konfederatų. Maršalkos brolio Bronislawo Pilsudskio (Bronislavas Pilsudskis) ar Waclawo Sieroszewskio (Vaclavas Seroševskis) raštai iš Sibiro yra tikras žinių apie šamanus lobynas, o jų stebėjimus iki šiandienos tęsia Poznanės etnologai. Šamanų pasaulėžiūra skiriasi nuo burtininkų, magų, kerėtojų, kokių dar ir šiais laikais galima aptikti kai kuriose Žemės rutulio vietose, regimo pasaulio vaizdo. Visi jie bandė ir bando vyti iš ligonių piktąsias dvasias. Bet tik šamanas ėjo su ligoniu ten, kur kiti net neįsivaizdavo esant įmanoma nueiti.

Ernstas Haeckelis Cistoidėja iš knygos Kunstformen der Natur, 1904

Sutemose, tarsi atskirdamas jurtą su ligoniu nuo likusios visatos įkalęs aplink ją stulpus su pritvirtintomis jų viršuje paukščių, arklių galvomis, sujungęs berželius arklių ašutų virvėmis, išvijęs atsitiktines dvasias ir pasišaukęs sau pagalbon gerąsias, kylant ekstazei, "klykaudamas" šamanas pradėdavo derybas su ligos dvasiomis dėl ligonio sielos. Štai kaip Waclawas Sieroszewskis aprašo šamano "klykavimą": "Mirtina, kraupi tyla. Ir staiga, nežinia iš kur, ataidi trūkčiojantis, aštrus, veriantis kaip geležies džeržgesys riksmas... ir nutyla. Paskui vėl (...) tai gailiai pravirksta žuvėdra, sukranksi sakalas, sušvilpia tilvikas... Tai šaukė šamanas, moduliuodamas savo balsą. Ir vėl tyla. Tik lengvutis lyg uodo zyzimas virpesys rodo, kad burtininkas pradėjo savo muziką. Būgno dundesys (...) smarkėja, stiprėja, tyla ir vėl (...) pratrūksta. Būgnui kaprizingai tratant, praskrieja laukinių garsų zigzagai: kranksi ereliai, skundžiasi žuvėdros, kikena juodi narai, spiegia tilvikai, kukuoja gegutės. Tarsi visi, kas skraido arti dangaus, ūmai būtų pakilę, spiečiu apsupę burtininką, lydėtų jį, gailiu riksmu skelbdami dangaus gyventojams apie jo žygį." Su ta muzika, apimtas gilios ekstazės, susiderėjęs dėl aukos dydžio, šamanas atlikdavo visiškai originalų, kitiems sveikatintojams ir burtininkams nežinomą dalyką: paskui ligonio sielą leisdavosi "į kitą pasaulį". Kildavo vis aukštyn, kiekvienoje pakopoje palikdamas dovanų, kol galop pasiekdavo tikrą vietą, kur dovaną iškeisdavo į ligonio sielą. Įsidėdavo ją sau ausį ir grįždavo į žemę, o grįžus jį ištikdavo prostracija, sąmonės netekimas. Atgavęs sąmonę įpūsdavo sielą pacientui į momenį arba įkaldavo lazda.

***

Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)
Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)

Knygų TOP 5 per 2014 metų vasarą

Atšalus orams, pristatome penkias knygas, kurios per tris vasaros mėnesius pateko į perkamiausių sąrašą. Pirmoje vietoje tvirtai ir be konkurencijos karaliauja daug diskusijų kelianti Petro Stankero knyga „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“.

TOP 5

5. Josephas Frankas „Vilnius - XIX amžiuje: atsiminimai“

Kadangi Vilnių supo didžiuliai miškai, mediena neturėjo būti brangi. Tačiau trūko žmonių miškui kirsti, o ir pervežimas labai nuostolingas. Šiaip ar taip, mediena labai gera, ir Pietų Europoje ją ne vien kūrentų. Iš Rusijos gilumos atveždavo gausybę vaškinių ir lajinių žvakių. Vilnius negarsėjo gražiais ekipažais. Jiems vis kažko trūkdavo: tai daili karieta, bet arkliai prasti; tai gražūs arkliai, o įkinkyti į baisiausią karietą; o jeigu arkliams ir karietai nieko negalėdavai prikišti, tai vežėjas ir tarnai būdavo blogai aprengti. (...)
Turtingiausiuose Vilniaus namuose laikydavo pulką tarnų, daugiausia baudžiauninkų. Juos išlaikyti, tiesa pasakius, nedaug tekainavo, bet jie prastai patarnaudavo, matyt, dėl girtuoklystės, tingumo ar nešvaros, kuria, beje, dažnai girdavosi. Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atsakė: „Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip!“


4. Kristina Jurevičiūtė „Mama, tėti, padėk man kalbėti. Vaiko kalbos ugdymas nuo kūdikystės“

Tik gimęs vaikas auga, keičiasi ir ugdosi kiekvieną dieną. Todėl svarbu pradėti jį lavinti nuo gimimo. Vaiko motorinių įgūdžių, kalbos, klausos ir kitų pojūčių vystymuisi labai svarbus smulkiosios motorikos ir foneminės klausos lavėjimas. Kad vaiko kalba būtų graži, reikia išlavinti ir kalbos aparatą. Šioje knygelėje pateikiu smulkiosios motorikos, kalbos aparato ir foneminės klausos lavinimo pratimų, kuriuos galėsite atlikti su savo vaikais.
Vaikams pavargus, siūlau truputėlį pajudėti. Raginu vaikus pakelti rankas į viršų, tada pasiekti kojų pirštus; vėl pakelti rankas, tada pasiekti kulnus ir t. t., taip pasiekiant vis kitą kūno dalį. 


3. Dr. Partap Chauhan „Ajurveda: mokslas apie gyvenimą ir sveikatą“

Ajurvedos išmintis yra gili ir amžina. Nuo amžių ajurveda gydė žmogaus protą, kūną ir sielą. Indijoje, valdant svetimtaučiams, šio mokslo raida buvo slopinama, tačiau ajurveda ir jos žinios vis dėlto pasiekė mūsų laikus. Ši sveikatos sistema padeda pasveikti milijonams žmonių tiek pačioje Indijoje, tiek visame pasaulyje.
Ajurveda neseniai tarsi vėl atrasta, sustiprėjus susidomėjimui holistiniu gydymu ir natūraliomis, sveikatą palaikančiomis priemonėmis. Ajurvedos globalizacija rodo, kad senovinės mokslo teorijos gali daug ką pasiūlyti šių laikų pasauliui. Ajurvedos specialistų atsidavimas ir nuoširdžios pastangos lėmė, kad šis gydymo vaistiniais augalais metodas sulaukė pelnyto pripažinimo.

2. Rathanatha Svamis „Kelionė namo. Amerikiečio jogo autobiografija“

Mano tėvai, Džeraldas ir Adelė Slavinai, religingumu formaliąja prasme nepasižymėjo. Dievo tikėjimą jie mieliau reiškė dėkingumu, dosnumu, geranoriškumu ir atsidavimu šeimai. Jie išaugo didžiosios krizės laikais ir nuo pat vaikystės sunkiai dirbo - padėjo išlaikyti šeimas. Nors savo vaikams troško visko, kas geriausia, kartu stengėsi mūsų nepagadinti ir ugdė dėkingumo už tai, ką turime ir gauname, jausmą. Kai buvau ketverių, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais, tėvai nusprendė keltis iš Čikagos į Šervud Forestą - kaimo vietovę Hailand Parke, Ilinojaus valstijoje, kad aš su abiem broliais augčiau ne tokioje užterštoje aplinkoje, atokiau nuo didmiesčio pavojų. Gyvenome ramioje vietoje vešlia žole ir medžiais apaugusiose lygumose. Vaikai žaisdavo dykvietėse ar tyliose gatvelėse, pristatytose beveik vienodų namukų.


1. Petras Stankeras „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“

Dar savo politinės karjeros pradžioje A. Hitleris suvokė, kokį įspūdį visuomenei daro greitas ir galingas automobilis. Juo važiuojantis, iš jo kalbą sakantis politikas vertinamas kitaip, nei kalbantis iš tribūnos. Jau 1920 metais, dar būdamas eiliniu partijos agitatoriumi, A. Hitleris pradėjo įkyriai prašyti partijos vadovybės finansuoti pirkimą ir skirti jam automobilį su asmeniniu vairuotoju, kad jis galėtų greičiau vykti iš susirinkimo į susirinkimą. (...)
A. Hitleris dievino greitą važiavimą. Šaunūs pasivažinėjimai bei rimbas iš hipopotamo odos, kurį nuolat nešiojosi su savimi, tiko įvaizdžiui, kurį pats kūrė. Mėgo savaitgalio išvykas automobiliais į gamtą kartu su keliais savo draugais. Tuo metu labiau nei kada nors vėliau naudojosi privataus gyvenimo malonumais. Vėliau nostalgiškai prisimindavo tuos nuostabius laikus.
Nors A. Hitleris labai mėgo automobilius, tačiau pats jų vairuoti nenorėjo. Šį darbą patikėdavo vairuotojams, kurie vis keitėsi.

Iki sekančios vasaros, mielieji, o kol kas skaitykime knygas lempučių šviesoje! :) 

6 idėjos rudens vakarams: klasikiniai filmai

Vėstant vis labiau norisi iš lauko grįžti vidun ir atrasti veiklų namuose. Rudenio vakarus didelė jūsų dalis tikriausiai mėgsta praleisti jaukiai įsitaisius su knyga rankose ar žiūrint kino filmus. O jeigu... sujungti knygą su kinu? Vienoje iš serijos „Kino raštai“ knygų „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę“ klasikiniai filmai analizuojami remiantis skirtingomis juslėmis: žvilgsniu, lytėjimu, garsu ir t.t. Keletas knygoje išanalizuotų filmų jūsų kino vakarams:

„Langas į kiemą“ (1954)
Alfredas Hitchcockas
Fotografą L. B. Džeferį (James Stewart) po nelaimingo atsitikimo prie vežimėlio prikausto sugipsuota koja. Žiūronai bei fotoaparato teleobjektyvai leidžia jam bendruosius vidinio kiemo, į kurį atsiveria langas, planus kaitalioti su stambiaisiais atskirų butų bei jų gyventojų planais. Pasak teorinės mokyklos, kiną laikančios langu ir / ar rėmu, iš šios situacijos galima išvesti du pagrindinius principus: pirma, Džeferio iš pažiūros privilegijuotą perspektyvą kaip atsitiktinio stebėtojo bei (mažesniu laipsniu) klausytojo, antra – distanciją tarp jo ir įvykių.



„Svaigulys“ (1958)
Alfredas Hitchcockas
Esminė filmo scena vyksta restorane „Ernis“. Nuo galvos svaigulio kenčiantis Skotis (James Stewart), buvęs policininkas, dabar dirbantis kaip detektyvas, sėdi prie baro ir pirmąsyk pamato Madleną Elster (Kim Novak) – moterį, kurią jis turėtų sekti, – su savo vyru pietaujančią restorano gilumoje. Aišku, kad Skotis pavergtas Madlenos grožio ir tiesiog negali atitraukti nuo jos akių. Vis dėlto dusyk šioje scenoje matome Madlenos planus, kurie negalėjo būti nufilmuoti iš subjektyvios Skočio pozicijos, – nors būtent tai atrodo logiškiausia ir būtent tuo linksta tikėti Hitchcocko aiškintojai. Kiekvieną šių planų seka tikri planai iš Skočio požiūrio taško. Pažeisdamas klasikinio stiliaus normas, Hitchcockas vos sekundei padaro matomą chiazmą, visuomet žiojintį tarp kameros perspektyvų, užkoduotų kaip „subjektyvios“, ir kameros žiūrėjimo, kai ji neprisirišusi prie žmogiškojo požiūrio taško.



„Personos“ (1966)
Ingmaras Bergmanas
Matome veikiančio mažo kino projektoriaus blyksnius, po jų – greitai sumontuota seka bėgančią atvaizdų juostelę, padarytą iš senų nebyliųjų filmų: vaikų rankos, skerdžiamas ėriukas, į rankas kalamos vinys, skorpionas, medžiai purviname sniege, dviejų pagyvenusių žmonių lavonai, vaikas lovoje, tas pat vaikas, mėginantis paliesti didelį, išplaukusį moters veidą tai atsimerkiančiomis, tai užsimerkiančios akimis. Versdama žiūrovą matyti patį projektorių ir kino juostelę, Ingmaro Bergmano „Personos“ pradžios atkarpa kreipia dėmesį į tai, kad tuoj išvysime filmą – technologiją ir dirbinį, kurių nederėtų painioti su tikru gyvenimu. Be to, stambusis moters veido planas, projektuojamas ant perregimo paviršiaus ir atsargiai lytimas berniuko, vaizduoja archetipinį santykį, kurį įgyvendina kinas, – buvimą veidrodžiu.
Filmo, kuriame intensyviai pasitelkiamas veidrodžio motyvas, centre – emociškai trapi aktorė Elizabeta Vogler (Liv Ullmann), kuri, scenoje patyrusi nervinį priepuolį, pakliūva į seselės Almos (Bibi Anderson) globą. Tolesnis santykių atšilimas ir galutinis dviejų moterų artumas leidžia kilti ne vien intymumui, bet ir įtampai bei konfliktui, rodomam kaip laikinas jų tapatybių išblukimas – tiek, kad net žiūrovas tarpais nebegali tvirtai jų atskirti. Sykį, derinant po pusę kiekvienos į veidrodį žiūrinčios aktorės veido, sukuriamas sudėtinis veidas – o gal tas veidas žiūri į mus?



„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982)
Ridley Scottas
Du vienas į kitą atsisukę vyriškiai sėdi prie stalo, ant kurio išdėlioti įtaisai, registruojantys akies judesius bei fiksuojantys ir matuojantys vyzdžio išsiplėtimą. Šio išdėstymo tikslas – nustatyti, ar testuojamas subjektas yra žmogus, ar vadinamasis „replikantas“, t. y. dirbtinė būtybė, išoriškai atrodanti kaip biologinis organizmas. Interviu vyksta įprastine tvarka, iki apklausiamasis pasijunta išprovokuotas klausimo apie motiną – čia jis išsitraukia ginklą ir nušauna klausinėtoją, tardamas: „Aš Jums papasakosiu apie savo motiną“. Matuodamas empatiją, šis Voito-Kamfo testas tariamai gali atskirti nejautrius replikantus nuo empatiškų žmonių.
Reikalus šiame mokslinės fantastikos filme sukomplikuoja tai, kad protagonistas Dekardas (Harrison Ford), kuris, priešingai nei dirbtinės būtybės, atrodo neturįs nei vardo (paprastai šis būna stiprus individualumo žymiklis), nei stiprių jausmų, galiausiai pasirodo besąs replikantas, o dirbtinės būtybės yra emociškai jautresnės – jos turi prisiminimus, ir tai žmogiškumo ir nežmogiškumo skirtį daro dar trapesnę ir akytesnę, jei ne išvis nepagrįstą.



„Avarija“ (2004)
Paul Haggis
Jau savo pavadinimu šis filmas, netikėtas 2005 m. „Oskaro“ laureatas, praneša apie fizinį kūnų susidūrimą. Šią temą patvirtina ir plėtoja pirmasis filmo dialogas, kai avarijos vaizdus lydi užkadrinis balsas, besisielojantis, jog Los Andželo gyventojai užsibarikaduoja automobiliuose ir šią sąlyčio stoką kompensuoja žiauriais atsitiktiniais susidūrimais.
Susipynę filmo epizodai vis grįžta prie minties apie tarpasmeninį sąlytį ir komunikacijos bei supratimo neįmanomybę. „Avarija“ išryškina kino kaip odos paradigmą piešdama Los Andželo, kurį apibūdina nesusikalbėjimai, bet taip pat valdo rasizmas ir etniniai prietarai, paveikslą. Afroamerikiečių ir azijiečių, ispanakalbių ir iraniečių pabėgėlių odos spalva ir kūnų išvaizda kuria teminį atgarsį, kuris atsveria epizodinę filmo struktūrą. Net metaforiškai ir semantiškai slidesniame lygmenyje filmas lieka ištikimas odos ir sąlyčio paradigmai: personažai stereotipizuojami pagal „kalėjimo tatuiruotes“, magiškas apsiaustas stebuklingai apsaugo penkiamečio kūną nuo kulkos, tuo tarpu šv. Kristoforas, keliautojų globėjas, jaunam pakeleivingų mašinų stabdytojui tokio išgelbėjimo nesuteikia, o rasistas policininkas pažemina pasiturinčią afroamerikietę, kūno apieškojimo (išrengiant) dingstimi seksualiai priekabiaudamas ir išžagindamas. Personažai nuolatos bando kurti tikrą sąlytį, įlįsti vienas kitam į kailį ir į vidų.



„Jausmų galia“ (2002)
Michel Gondry
Vyriškis nori pamiršti moterį, kuri jam tokia brangi, kad negali pakelti jos netekties. Klasikiniame kine tokią būseną – ties beprotybės riba ar tiesiog po smarkių išgertuvių – būtų išgydęs kietas miegas arba geriausio draugo paprotinimas, priverčiantis atsitokėti (o filmą – grįžti prie laimingos pabaigos). Kaip bebūtų, šiandien tokie metodai nebeveiksmingi, tad jis verčiau nusprendžia ištrinti visus prisiminimus apie ją sudėtinga operacija (po to, kai sužino, kad ji tą patį padarė su juo). Per patį procesą, kai iš proto šluojami visi merginos pėdsakai, pradedant istorijos „dabartimi“ ir grįžtant laiku atgal, vyriškis vėl supranta, kad nepaisant dvasinių kančių ir sunkumų, kurių kėlė kaprizingas jos būdas, ji jam reiškia be galo daug, – tad bando ją „paslėpti“ vaikystės prisiminimuose. Tačiau planas nepavyksta ir visi prisiminimai, atrodo, pradingsta. Kitą dieną, tarsi pagautas užgaidos, jis važiuoja traukiniu į vietą, kur pirmąkart susitiko savo didžiąją meilę, ir ten ją sutinka (kaip paaiškėja – „ir vėl“), tad jų istorija prasideda iš naujo.
Ciklinė filmo dinamika kvestionuoja linijinę klasikinio kino logiką, pagal kurią problemą galima pamatyti ir išspręsti, o kliūtį – imti ir įveikti.




Tekstas parengtas remiantis knyga: