Vilniaus Neris ir krantai pagal Konstantiną Tiškevičių (ištrauka)

Ekspedicijos knygos "Neris ir jos krantai" viršelis (1871 m.)

Kartą, XIX amžiaus viduryje, žinomas Lietuvos istorikas, archeologas, etnografas ir kolekcininkas Konstantinas Tiškevičius sumanė ir įvykdė unikalią kelionę - mokslinę ekspediciją laivu Neries upe nuo ištakų ligi santakos su Nemunu. Kelionės tikslas buvo - ištirti Nerį, jos pakrantes hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu ir etnografiniu atžvilgiu. Tai buvo pirmas tokio plataus masto bandymas kompleksiškai tirti ir aprašyti Lietuvos upes ir jų pakrantes.

Praėjus keturiolikai metų nuo ekspedicijos pradžios, 1871 metais, išleista Konstantino Tiškevičiaus knyga lenkų kalba "Wilija i jej brzegi" (liet.k. "Neris ir jos krantai").

Šiandien vartant leidinį jau lietuvių kalba ir bandant atpažinti matytas vietoves, esame perkeliami daugiau nei amžiumi atgal ir viskas skamba lyg pasakoje - nors aprašomose apylinkėse teko ne kartą būti, sunku patikėti, kad kažkada viskas atrodė ir buvo kitaip.  


Ištrauka iš knygos, kai ekspedicija praplaukė pro dalį Vilniaus krantų.

***

          Kiekvieno žmogaus gyvenime esama iškilmingų akimirkų - mažesnės ar didesnės svarbos - pagal tai, kokią jis padėtį visuomenėje užima ar kokiai veiklai pasišvenčia, - sudarančių tarsi iškilius žmogaus moralinio gyvenimo skyrius, prie kurių jo mintis nesąmoningai nuolat grįžta. Pagyvenęs žmogus, kai jau rengiesi poilsio ir kai jau tik praeities prisiminimais gyveni, su malonumu į juos atsiliepi, nes jie tampa kiekvieno žmogaus moraline vertybe, o sutelkti j vieną visumą liudija jo jvykdytą misiją žemėje. Kai laimingiausia mintis, aukščiausia, pakilusi virš jprastų kasdienybės poreikių, nuo jų atitrūkusi, bėga ieškoti užuojautos ir tavo brolių tampa atlaidžiai priimta, tada kiekvienas žmogus tuo apdovanotas, jos padarytas laimingu, ją užrašo į sąrašą tų didesnės vertės akimirkų, kurias su pasitenkinimu tolydžio vis linkęs prisiminti. Mano sumanytas darbas aprašyti Nerj, vieną gražiausių Lietuvos upių, kuris mano broliams gali suteikti malonumą, o visuomenei - naudą, nes taip bus galima giliau pažinti savo kraštą, mano gyvenime neabejotinai tapo vienu tų datykų, į kurj mintyse ir širdyje su pasimėgavimu turėsiu vis grįžti ir grįžti.

          Pateikę ataskaitą, plaukiame toliau. Kiekviena valanda, praleista ne mano kelionės laive, toliau nuo Neries krantų, daro šiam darbui nuostolių, nes tolydžio silpsta nusistatymas, mąžta sukauptos jėgos, sklaidosi mintis, sutelkta j vieną objektą. Sprunkame iš miesto, kur žmonių kalbos, kur didelė dalykų jvairovė drumsčia mūsų dvasios ramybę, kokios būtinai esame reikalingi, kurią sukaupėme ramiai plaukdami upe per tiek savaičių ir jos tyliuose krantuose bendraudami su kukliais ir švelniais kaimo žmonėmis. Kaip ten visos dienos buvo panašios! Kaip jos mums nuolatos dirbant plušant greitai ir tolygiai leido patirti tokio naudingo gyvenimo žavesį! Mes jau, neperdedu, trokšte trokštame toliau keliauti Nerimi, nes mes jau esame su ja susibroliavę ir įgiję pasitikėjimą vienas kitu, prie jos mintimi ir veikla pripratome, jos vandens čiurlenimą ir gražius krantus pamilome.

          Tad rengiamės plaukti iš Vilniaus. Vėl sutvarkome pagalbinius mokslo įrankius. Barometro stebėjimus, nutrūkusius nuo Vileikos, vėl nutariau pradėti. Tuo tikslu barometrai ir termometrai, Vilniuje pataisyti, dvi dienas buvę pono Gusevo rankose, tikslinti su Astronomijos observatorijos barometrais ir termometrais, prie kurių priderindamas savo stebėjimus turiu skaičiuoti upės nuolydį.

          Birželio 25-ąją, apie dešimtą valandą ryto, esant 19° 61’ šilumos pagal Reaumurą, prie Žaliojo tilto barometras rodė 29° 5,4'. Visa diena praėjo rengiantis keliauti. Vos apie septintą vakaro iš Šv. Rapolo bažnyčios kunigo klebono Menjė būsto, kuris prieš kelias dienas svetingai priglaudė mano kelionės įgulą, susibūrė su manirni atsisveikinti Archeologijos komisija - susirinkę kolegos dar sykį atėjo palinkėti laimingos kelionės ir sėkmingų ieškojimų mokslo srityje. Išgėrus tostą už mano sveikatą, palaimintas Jenopolio vyskupo ir Tiraspolio sufragano Lipskio, pajudėjau iš Vilniaus. Irklų mostai Neryje ir jos čiurlenimas, toks man gerai pažįstamas, nes su juo kelias savaites nuolat bendraudamas buvo pripratęs prie šios sielininkų harmonijos, vėl užliejo širdį džiaugsmu, nes jau galėjau sau ištarti: ”Plaukiu toliau!” Mano kolegos, komisijos nariai: kunigas prelatas Mamertas iš Fulštyno Herburtas, AdomasKirkoras, daktaras Mošinskis, astronomas Gusevas, gamtos istorijos profesorius Tamulevičius ir mokslinis sekretorius Mauricijus Krupavičius sėdo laivą - palydėti mane iki pirmosios nakvynės. Gražiosios Neries bangos neša žiočių link, ir iš akių pamažu tirpsta išdidžios senojo miesto šventyklos, už mūsų pasilieka gausybė pakrantės dvarelių, iki šiol niekuo nepakeitusių savo senosios formos. Nyksta didžiulės krante sukrautos malkų atsargos, kuriomis apšildomas Vilnius. Aplenkiame miesto skerdyklas. Už mūsų liko ir tas gražusis slėnis, kurio girios ir šilai kitados teikė malkas Znicz, liepsnojančiai Perkūno garbei. Čia šiandien matoma nuostabi šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su erdviu vienuolynu, kitados priklausiusiu dominikonams, pirmiausia 1642 m. Jurgio Liutauro Chreptavičiaus, Smolensko kašteliono, pastatytu iš medžio, o paskui iš mūro. Šiandien vienuolynas gerokai padidintas ir paverstas sifilitikų ligonine, pamišusių moterų prieglauda ir gimdyrno namais, kur, direktoriaus vadovaujamos, savo patarnavimus teikia gailestingosios seserys. Esame jau prie upės vingio, kuri vingiuotai stačiu kampu į dešinę pasuka ir sudaro tokį aiškų vingį, kuris seniau ir vadinosi Zakrentu, o vėliau sutrumpintai - Zakretu, t. y. Vingiu. Kairėje, aukštame krante, šiek tiek toliau nuo upės, matyti erdvus naujas mūras. Tai bausmės ir pataisos namai, bet jie iki šioi neatliko savo paskirties: kai atnaujinant miesto ligoninę, ligoniams pristigo vietų, kaipmat, gailestingosioms seserims prižiūrint, jie buvo pergabenti čia, o Vilniaus gyventojų ydos ir paklydimai laikinai liko be bausmės ir pataisos vietos. Apačioje, tarp šio kalno ir upės kranto, stovi griūvantys nuo senumo mediniai namai, o prie jų - daržai. Tai gailestingųjų seserų palivarkas, ir tuo metu, kai jį lenkiame, viena iš darbščiųjų šio naudingo šventojo sambūrio seserų iš Neries pasemtu vandeniu laisto kopūstų lysves.

Priešais tą palivarką dešiniajame krante stovi trobelė eigulio, prižiūrinčio visą Žvėryno šilą - kitados Radvilų, šiandien kunigaikščio Vitgenšteino paveldimą nuosavybę, kuri, nusidriekusi kalvomis iki Šnipiškių, nusileidžia prie pat Neries krantų ir siekia jos vandenis. Tasai Žvėrynas, prieš daugelį metų knibždėjęs žvėrių, skirtų kunigaikščių Radvilų medžioklėms, šiandien, nes sveikoje ir žavioje vietoje prie mūsų gražiosios upės kranto įsikūręs, grakščiais medžio pastatais ir dailiu gėlių darželiu papuoštas, yra vyriausiojo Lietuvos valdytojo vasaros rezidencija. Kai laivas pasuko į dešinę, prieš mus vėl nusidriekė ilgas kaspinas spindinčios ir perregimos Neries, oriai tekančios tarp senų pušynų, kuriais iškilūs šios upės krantai čionai apaugę.

          Toliau prieš mus stūksojo pakrantės kalnų grandinė. Prie jų dideliame slėnyje vaizdingai prikibęs malūnėlis. Čia triukšmingai nuo kalno Neries link skubantis upokšnis malūno ratą tarsi koks vėjavaikis užkabino ir tarsi nenoromis jį suko. Virš daubos tiltelis, beveik ore pakabintas, vedė į tą malūnelį ir toliau, šios apylinkės gelmę už kalno. Tai šį gražų paveikslą darė dar puikesnį. Prie posūkio, iškart kairėje, stataus kalno krante, tarp senų pušų, žavingiausioje vietoje - naujai atidarytas Voksholas. Iš jo visi mūsų pažįstami, žinodami mano išplaukimo iš Vilniaus laiką ir ten susirinkę, mus atsisveikina ir linki laimingo kelio. Toliau dešinėje, taip pat ant iškilaus kranto, mums visa prabanga atsiskleidė toji graži Vilniaus karinių generalgubernatorių vasaros rezidencija.

          Tada mūsų krašto viršininkas buvo generolas Vladimiras Nazimovas, doras ir nuoširdus žmogus. Visa jo šeima pasižymi bendravimo paprastumu, nuoširdžiu svetingumu savo namuose, pavyzdingu kasdieniu gyvenimu ir gražiausiomis išsilavinusių žmonių manieromis. Generolas Nazimovas, proteguodamas viską, kas daroma naudinga jo valdžioje esančiame krašte, visa širdimi suprato ir įvertino dabartinj mokslinj mano sumanymą. Tą akimirką balkone generolas ir visa jo namų draugija, su kuria prieš valandą kartu pietavome, laukė manęs praplaukiant. Kai pasirodžiau upėje, be paliovos mosuodami nosinėmis, atsisveikino ir linkėjo laimingo kelio, į ką atsakydamas, sklidinas nuoširdaus dėkingumo, iš savo laivo ne sykj jiems nusilenkiau. Naujame staigiame posūkyje j kairę palengva iš akių išnyko gražieji Žvėryno rūmai, dingo lipšnūs jo šeimininkai, o seni nuostabios jėzuitų buveinės griuvėsiai, vėliau pervadinti Vingiu, žalių miškų fone iš tolo boluojantys, krisdami j akis, nenoromis mintį ir dėmesį j save atkreipia.

          Kiekvieną iš mūsų, kuris Vilnių nuodugniai ir iš seno pažįsta, šie griuvėsiai nepaprastai žavi savo įdomia istorija. Įstabioje vietoje, kairiajame Neries krante stūksantys, jie tapę vasaros pasivaikščiojimų tikslu. Kiekvienam, kas tik Vilniuje yra gyvenęs, paliko aibes mielų prisiminimų, suteikė nepaprastų įspūdžių.
***

Konstantinas Tiškevičius "Neris ir jos krantai", 2013 m.