 |
| Knygos „The Journey Home" / „Kelionė namo" viršeliai |
Žinomo guru Radhanatha Svamio (1950) žodžiai iš knygos „Kelionė namo. Amerikiečio jogo autobiografija." epilogo:
Beveik keturi dešimtmečiai praėjo nuo tada, kai iškeliavau į Rytus. Per tuos metus supratau, kad mūsų amžinieji namai atviri mums visur, - ir šventosios Indijos vietose, ir Amerikos didmiesčių grūstyje, - jei tik išmokstame darniai gyventi atsidavimo Viešpačiui dvasia.
Kiek pagyvenęs su šeima, nusprendžiau persikelti į vieną iš ašramų Amerikoje. Guru porą kartų siūlėsi mane įšventinti, bet aš atsisakydavau, nes vis dar nesijaučiau vertas. Be to, nesiskutau galvos ir net nesikirpau, kol pasijutau visiškai pasirengęs duoti su įšventinimu susijusius įsipareigojimus. 1973-ųjų metų pavasarį šventėme Viešpaties Čaitanjos - Krišnos avataro šioje epochoje - apsireiškimo dieną. Pasninkavome, iki patekės mėnulis, ir aš, su mediniais maldos karoliais nusišalinęs į tamsią palėpę, - nieko panašesnio į urvą nepavyko rasti, - pasižadėjau sukalbėti šimtą tūkstančių Viešpaties vardų. Po kokių šešių valandų aplankė savotiškas įkvėpimas. Kreipiausi į Viešpatį su malda: „Ką gi galėčiau padovanoti Tau gimimo dienos proga?" Ir dar visą valandą meditavau mahamantrą. Kalbėjau Harė Krišna Harė Rama, o tas klausimas - „Brangus Viešpatie, ką galėčiau dovanoti Tau gimimo dienos prga?" - vis aidėjo galvoje. Kai tariau paskutinį iš šimto tūkstančių vardų, širdies balsas atsileipė: „Dovanok plaukus."
Ką tai reiškia, žinojau. Kadaise nusprendžiau kirptis tik tada, kai būsiu pasiruošęs duoti dvasios mokytojui įšventinimo įžadus. Išgirdęs šį balsą nuvokiau - Viešpats patvirtina, kad jau esu pasiruošęs priimti tai, ką siūlė daugelis kelyje sutiktų didžių sielų ir ko vis atsisakydavau. Taigi tų pačių 1973-ųjų metų vasarą daviau iškilmingus įšventinimo įžadus. Tada Šrila Prabhupada meiliai pavadino mane Radhanatha Dasa - Viešpaties Krišnos, Radhos numylėtinio, tarnu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą