J. I. Kraševskis rašė apie 10 metų. Ankstyvas, tačiau tikrai brandus šio nepaprastai talentingo ir darbštaus kūrėjo veikalas kruopščiai perpasakoja dabar jau daugelį neegzistuojančių, neprieinamų šaltinių, sykiu kritiškai vertinant tuose šaltiniuose aprašomus įvykius ar faktus.
Ištrauka iš knygos:
***
Kęstutis turėjo šešis sūnus: Vytautą, Patriką, Tautvilą, Žygimantą, Andriejų Vaidotą ir Daugotą (Daujotą). Esant tokiam gausiam palikuonių būriui Lietuva vėl galėjo laukti padalijimo j smulkias dalines kunigaikštystes, o per tai - jėgų susilpnėjimo ir pakrikimo, kas dėl išaugusios kaimynų galios būtų atnešę neišvengiamą nuopuolį. Tačiau tam už akių užbėgo palankios aplinkybės, stipresnė ranka prie vairo sunaikino smulkių kunigaikščių valdžią ir palenkė jų paklusnumą ir priklausomybę.
Algirdui - Jogaila, Kęstučiui - Vytautas buvo mylimiausi sūnūs, jiems jie paskyrė geriausias sritis ir viršenybę prieš brolius. Jogaila turėjo jsikurti Vilniuje, tituluotas didžiuoju kunigaikščiu. Jį dar tebejungė draugystė su jaunuoju Vytautu Kęstutaičiu, nepakirsta jokios naudos, išdidumo ar pavydo. Abudu tik pradėjo rodytis mūšiuose ir pratintis prie gyvenimo.
Po 1377 m. mirusio Algirdo, tėvo potvarkiu, Vilnių perėmė Jogaila, nors Kęstutis, dar gyvas būdamas, turėjo teisę reikalauti sau aukščiausios valdžios po brolio, kuriam ją savanoriškai perleido, pagelbėjęs išvaryti Jaunutį. Lietuvoje paprastai paveldėdavo brolis po brolio, o paskui - jų vaikai pagal amžių. Tačiau Kęstutis nesipriešino, kad būtų iškeltas Jogaila, tikėdamasis iš jo santarvės ir paklusnumo.
Vis dėlto neilgai tvėrė lauktoji santarvė. Mat Jogailos dvare, - rašo metraštininkai, - buvęs paprastas valstietis, anksčiau samdinys, vardu Vaidila. Tas, iš pradžių kepykloje prižiūrėjęs kepinius, paskui buvo paskirtas Jogailai patalą kloti ir jam gėrimą padavinėti. Eidamas tas pareigas, suartinančias jį su didžiojo kunigaikščio asmeniu, taip šiam turėjęs įsiteikti ir patikti, kad netrukus, nuo malonių eidamas prie malonių, gavo iš jo nuomoti Lydą, ir atrodė, kad čia dar ne pabaiga. Tuo labiau kėlė nuostabą, kad Vaidila, savo ruožtu, pats jokiomis geromis savybėmis tų malonių nepateisino, o visų keisčiausia, jog Vaidila pataikaudamas pradėjo duoti blogus ir nerimą keliančius patarimus, nepamiršdamas savęs, ir taip sugebėjo įsiteikti Jogailai, kad šis, nepasitaręs su Kęstučiu, netrukus jam į žmonas atidavė tikrą savo seseri Mariją, Gardino seniūno kunigaikščio Dovydo našlę.
Vaidila jautė, kad visa giminė negali jam būti tokia prielanki kaip Jogaila, susižinojo, o gal atspėjo, kad Kęstutis prieštarauja tokiai nelygiai santuokai. Tad sumanė sukiršinti Jogailą su Kęstučiu, sukelti tarp jų karą, kad paskui turėtų sau naudos. Tai nebuvo sunku dėl galios, kokią jis turėjo Jogailos protui. Kaskart didesnę įtaką jam darydamas galiausiai įkalbėjo sudaryti su kryžiuočiais slaptą sutartį, kuri panaikintų Kęstučio su Jogaila iš anksto dešimčiai metų sudarytą taiką visai Lietuvai.
Toje sutartyje, sudarytoje Rygoje 1380 m. vasario 27 d., Kęstutis ir jo kunigaikštystė buvo pašalinti, o dar aiškiau [Jogaila] prisiekė pakartotinėje, birželio surašytoje, kad negins dėdės, jeigu jo žemes kryžiuočiai užpultų. Ordinas, laužydamas bendras dešimtmetes jų abiejų sutartis, visada greitas kariauti, padavė šiam susitarimui rankas, tikėdamasis pasisavinti Žemaitiją. Tačiau vienas vienuolis Kunas von Libenšteinas, Osterodės komtūras, dvasiškai susigiminiavęs su Kęstučiu, nes jo dukterį krikštijo, laikė savo pareiga apie tai pranešti Kęstučiui.
Rengėsi Kęstutis kerštui, tik Vytautas dar jį prilaikė, nenorėdamas tikėti Jogailos išdavyste, užtat nauja aplinkybė atidengė slapta sudarytą ryšį.
Polocką valdė Andriejus Algirdaitis, gimęs Marijai Vitebskiškei, jo Jogaila neapkentė ir rėmė brolį Skirgailą, norėdamas šį Polocke pasodinti, ir tuo tikslu pasiuntė kariuomenę su sąjungininkais kryžiuočiais. Tai sudomino Kęstutį, ir jis, pasinaudodamas sūnėno pajėgų išsiskyrimu, išlaikęs ramų pasitikėjimą, sumanė užpulti Vilnių, kuriame gyveno Jogaila su motina ir broliais, ir nedidele sargyba. Rašoma, kad tai pasiekęs šiuo būdu. Iš pradžių skirtingais keliais išsiuntęs tris šimtus žemaičių į Vilnių, jie mieste tartum pakeleiviai apsistoję. Paskui - keturis šimtus vežimų, kuriuose paslėpta šeši šimtai ginkluotą žmonių, apdengtą odomis, šienu ir šiaudais, per skirtingus vartus į Vilnių įleidęs, o pats su tūkstančiu žirgų iš Trakų atskubėjo ir su pagalba tų, kurie jau miesto viduje buvo, juos įveikęs, - Jogailą, jo motiną, Vaidilą su žmona, kai kuriuos brolius sugavęs.
***
Pradžia ir tęsinys Juzefo Ignaco Kraševskio knygoje "Vilnius nuo jo pradžios iki 1750."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą