2014 m. gegužės 27 d., antradienis

Judesio iliuzijos stebuklas - animacija, praksinoskopas ir kiti animavimo užkulisiai.

Animacija yra nuostabus, ypatingai vaizduotę lavinantis žmogaus išradimas, dažnai net neįtariame, kiek ji mus įtakoja. Beveik visose reklamose, vaidybiniuose ar dokumentiniuose filmuose naudojama animacija aplinkai ar tam tikriems veiksmams, nuotaikai atspindėti. Animavimu įmanoma padaryti bet ką, ką sukuria žmogaus vaizduotė, ko dažnai negalime nei nufilmuoti, nei suvaidinti. Galimybės yra beribės, nors tai yra be galo daug kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.

Supažindiname su vienu iš seniausių optinių "žaislų", animavimo pradininkų - praksinoskopu (praxinoscope). Tai žaislas sekęs po ypač populiaraus Viktorijos laikais taumatropo (thaumatrope); belgo ir austro išrastų fenakistiskopo (phenakistiscope) ir stroboskopo (stroboscope); toliau sekė zoetropas (zoetrope) -
pradžioje vadintas "velnio ratu".

Praksinoskopo išradėjas 1877 m. prancūzas Charles Emile Reynaud - projektuojamų animacinių filmukų pradininkas. Tai buvo sudėtingesnis sparčiai išpopuliarėjusio zoetropo variantas. Reynaud įmontavo veidrodžius aplink būgno centrinę ašį, kurie atspindėjo paveikslėlius išdėliotus aplink. Praksinoskopas neturėjo išpjovų, kaip zoetropas, o veidrodžiuose atsispindėjęs vaizdas buvo daug aiškesnis, švaresnis. Metus tobulinęs savo išradimą Charles Emile Reynaud pristatė praksinoskopo teatrą (Praxinoscope Theatre), kuris leido keisti fono paveikslėlį atskirai nuo pagrindinių paveikslėlių sekos. Praėjus vos penkiolikai metų po išradimo,1892 m. Reynaud pristatė pirmąjį viešą judančių paveikslėlių seansą „Pauvre Pierrot" savo įkurtame optiniame teatre (Theatre Optique) Paryžiuje. Filmukas susidėjo iš 500 individualiai tapytų vaizdų ir truko apie 15 minučių.Vaizdas buvo sukuriamas praksinoskopo principu ir projektuojamas ant sienos.


Žinoma Lietuvos animatorė, režisierė, knygos „Taip Laima lėmė: animacinio filmo gimimas." autorė Jūratė Leikaitė suteikė galimybę šių metų Vilniaus knygų mugės metu susipažinti su praksinoskopu iš arčiau ir net, kiekvienam norinčiam, pabandyti animuoti. Nupiešus vos 12 judesio sekos paveiksliukų, praksinoskopo pagalba, galima iš karto pamatyti rezultatą.
Nežinia ar atsitiktinai, bet ir šiuo metu daromų animacinių filmukų populiariausias standartas, norint sėkmingai pavaizduoti judesį - 12 kadrų per sekundę. Tikroviškumui ir judesio tolygumui užtikrinti naudojami 24 kadrai per sekundę.
















Knygoje „Taip Laima lėmė: animacinio filmo gimimas." animatorė Jūratė Leikaitė dalinasi savo animavimo patirtimi ir begale naudingų patarimų, bei pamokymų nuo ko pradėti, kaip daryti ir kuo baigti kuriant ir gaminant animacinį filmą. Animatorė pradėjo knygą labai įkvepiančiais žodžiais:
Animacijos menininkas yra magas, kuris gali sukurti neegzistuojantį pasaulį. Savo kūrinyje jis sujungia grafiką, tapybą, tekstą, šokį, pantomimą, fotografiją, muziką ir garsą. Animatorius gali pabėgti nuo kasdienybės, jis gali kurti vienas savo namuose ar didelėje studijoje. (...) Tamsiais vakarais, kai braškėdavo aplink mūsų namą išsikerojusios pušys, o aš susigūžusi tupėdavau namuose viena ir laukdavau pareinant tėvų, pro langus kaukdamos ir cypaudamaos praskrisdavo laumės. Vaikščiodama miške, rasdavau labai daug išsišakojusių medžių, patogių laumių buveinėms, o kas rytą tarp smilgų ir žolių plaikstėsi rasoti voratinkliai - laumių plaukai. Taigi jau nuo vaikystės žinojau, kad laumės yra, o aš kada nors sukursiu apie jas filmą... „Taip Laima lėmė".

Geriausia 2011 metų Lietuvos animatore pripažintos režisierės, prodiuserės, scenaristės, dailininkės, iliustratorės Jūratės Leikaitės-Aškinienės interviu laidai Kino ir tele virtuvė

Argi animacija ne stebuklas? Pabandyk ir tu :) 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą