Korėjiečių autoriaus Yi Munyol romanas netikėtu pavadinimu „Lietuvaitė" (knygos ištrauka)

Yi Munyol (g. 1948) - vienas talentingiausių XXI a. Pietų Korėjos rašytojų. Kiekvienas, rašęs apie šio romano autoriaus Yi Munyolo kūrybą, žavisi jo grakščiu stiliumi, plačiu temų spektru ir pasakotojo talentu.

Prieš tapdamas profesionaliu rašytoju, Yi Munyolas iki 1979-ųjų dirbo regioninio laikraščio žurnalistu. Literatūros žinovų dėmesio jis sulaukė literatūriniame žurnale „Segjemunhak“ paskelbęs romaną „Žmogaus sūnus“. Šis romanas tapo neseniai debiutavusio autoriaus vizitine kortele ir 1980-aisiais padėjo pelnyti pripažinimą visoje Korėjoje. Vėliau jis dirbo korėjiečių kalbos ir literatūros profesoriumi Sedžongo universitete, o 1998 m. įkūrė Buako kūrybinio rašymo mokyklą, kurioje kiekvienas pradedantis autorius gali pristatyti savo kūrybą arba mokytis kūrybinio rašymo.

Knygos „Lietuvaitė" autoriaus žodžiais, romanas pradėtas rašyti Niujorko viešbutyje vėlyvą 1993-iųjų rudenį. Ten jis dalyvavo miuziklo „Paskutinė imperatorienė“ pagal jo pjesę „Lapės medžioklė“ pastatyme, o laisvalaikiu su keliais bičiuliais visą mėnesį žiūrėjo įvairius Brodvėjaus miuziklus, šiame būrelyje buvo ir moteris, įkvėpusi parašyti romaną. Jis nusprendė aprašyti jos istoriją – vaikystės Korėjoje atsiminimus ir pasakojimus apie tetas, atvykusias į JAV iš Lietuvos. Šis romanas buvo išspausdintas tik prabėgus aštuoniolikai metų.  

Romane autorius teigia, jog XXI a. kraujas ir kilmės vieta nebelemia žmogaus tapatybės, vis dėlto jis mėgina parodyti, kokią sumaištį mišri tapatybė sukelia tradicijas saugančiose bendruomenėse, ir kaip savosios unikalios tapatybės paieškos priverčia vienišą menininkę pasirinkti klajoklės dalią.

***

Gavau žinutę nuo Hėrion tik prabėgus porai menesių po žentelio Mongo apsilankymo. Ji atsiuntė atvirlaiškį su egzotiška panorama, kuriame tebuvo trumpas užrašas, jog keliauja po Lietuvą. Atvirukas, kurį tikriausiai nusipirko kur nors trumpam stabtelėjusi, su pora trumpų angliškų sakinių ir specialiai paryškintu autografu man pasirodė visai svetimas. Laiško tekstas dvelkė šalčiu, jo turinys visiškai neatitiko mano lūkesčių, siejamų su atvirlaiškio apačioje užrašytu vardu ir pavarde, be to, bendraudama su korėjiečiais ji labai retai griebdavosi anglų kalbos.

Tai aš. Dabar esu Lietuvoje.

Dar kartą įsižiūrėjusi į amerikietišką vardą ir pavardę - Helen Kim - tarsi slaptažodį įrašytą po greitosiomis brūkštelėtu tekstu, ir staiga supratau, jog šie du žodžiai gali tapti jos egzistencinės mįslės įminimu - skyrybos ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Tai išsiskyrusi ir į JAV išvykusi moteris. Tačiau atvirlaiškio tekstas nebuvo susijęs su šiais dviem raktiniais žodžiais.

Tikėjausi, kad pirmajame laiške ji nors užsimins apie svarbiausią pastarųją metų įvykį - prieš keletą mėnesių įvykusias skyrybas. Taip pat maniau, kad ji apgailestaudama man papasakos dar neatskleistą savo istorijos dalį, apie kurią iki šiol neturėjome progos pasikalbėti. Bet apie tai ji nė neužsiminė, tiesiog pranešė apie savo buvimo vietą. Turbūt ji tikėjosi mano supratimo.

Lietuva, kur ji iškeliavo, man atrodė graži tolima ir su ja tiesiogiai susijusi vieta. Iki 1993 metų rudens Lietuva man tebuvo abstrakcija, nors jos motinos šeimos išsiskyrimo istorija paliko didelį įspūdį - taip apie šią šalį sužinojau daugiau, nei žinotų eilinis pilietis, keletą kartų pervertęs enciklopediją ir žemėlapius. Mano sąmonėje Lietuva tebuvo vargana valstybėlė prie Baltijos jūros kažkokiame tolimame pasaulio užkampyje, nors žinojau, jog ji prieš porą metų atgavo nepriklausomybę ir labiau nei kitos neseniai iš Sovietų Sąjungos išsivadavusios Rytų Europos šalys orientavosi j Vakarus. O Hėrion man buvo tiesiog Korėjoje įskaudinta amerikietė, kuri turėjo sugrįžti į JAV.

Antrasis jos laiškas nedaug tesiskyrė nuo pirmojo, jį gavau taip pat netikėtai. Po dviejų savaičių atsiųstame laiške buvo atvirukas, fotografija ir dar keistesnis korėjietiškas užrašas. Su atviruku atsiųstoje fotografijoje ji stovėjo saulėtame pajūrio paplūdimyje vėjo kedenamais plaukais, o ant atviruko nugarėlės užrašytas tekstas, kaip ir ankstesnis laiškas, atrodė be pradžios ir pabaigos.
Siunčiu ją tau, nes prieš keletą dienų nusifotografavusi paplūdimyje prisiminiau senus laikus. Ką dabar pasakytum apie mano plaukų ir Lietuvos paplūdimio smėlio spalvą? Ar nemanai, kad jie panašūs? Bet kokiu atveju aš juk nesu šviesiaplaukė Dženi?
Ji iš tolimos savo motinos gimtinės atsiuntė atviruką tik tam, kad patikslintų beveik dvidešimties metų prisiminimus. Galėjau įtarti, kad išsiuntė laišką norėdama pasidalyti kelionės metu patirtais ypatingais išgyvenimais, visdėlto negalėjau suprasti, ką ji norėjo pasakyti būtent šiuo vaizdu.
O paskutinis laiškas buvo išsiųstas iš Kryžių kalno, Šiaulių. Į tarptautiniam paštui skirtą voką ji įdėjo tris nuotraukas, kuriose iš įvairių pusių mėgėjiškai buvo nufotografuota kalva su daugybe kryžių ir ant vienos iš jų nugarėlės greitosiomis angliškai parašytas paaiškinimas. Tik prabėgus trejiems metams aš išgirdau šiurpią ir įspūdingą šios kalvos istoriją.
Galbūt aš klystu tą laišką su nuotraukomis vadindamas paskutine žinia nuo Hėrion. Tikėtina, kad gavau ir daugiau jos laiškų, o ir vėliau ką nors apie ją išgirsdavau, bet tai neišliko atmintyje, nes mano paties gyvenimas netikėtai nusirito į bedugnę - vienintelė santuoka baigėsi nesėkme, po kurios mano sunkiai sužeistas kūnas paniro į komą. Atrodė, kad tai truko visą amžinybę.
Dabar suprantu, kad mano santuoka visuomenei buvo pernelyg neįprasta, nes anksčiau tokių nebūdavo arba šis mano žingsnis buvo nepakankamai apgalvotas. Visų pirma, pagal anuometį mūsų visuomenės suvokimą aš pasirinkau netinkamą sutuoktinę. Be to, prieš dvidešimt metų atrodė, kad mes susituokėme per vėlai, nes man buvo jau trisdešimt devyneri, o žmonai - trisdešimt vieneri metai. Maža to, mūsų metų skirtumas buvo neįprastai didelis.
***

Įdomu? Užsuk į knygynėlį, pavartyk ir įsigyk Yi Munyol knygą „Lietuvaitė"