Lietuvos istorija šeimos likimuose - Dovydėnų gentis (knygos ištrauka)

Vytauto Brekio ir Vidos Primakienės knygą „Šaknys, atžalos ir likimai: Dovydėnų gentis šimtmečių vingiuose" galima skaityti kaip romaną, kartu su dramomis ir džiaugsmais, tik... tai tikra. Gerbiamos lietuvių šeimos gabūs palikuonys mėtyti ir vėtyti po pasaulį sugula išsamiame iliustruotame leidinyje.
Galima susipažinti su vieno produktyviausių prieškario Lietuvos žinomo rašytojo Liudo Dovydėno kūryba, kurią skaito Olita Dautartaitė CD "Gyvenimo pilnatvė. Pasakos, apsakymai, apysaka" - charakteringi, dažnai humoristiniai personažai-žvėrys perteikiami ypač vaizdinga kalba, neleis nuobodžiauti. Autorius iš priverstinės emigracijos tegrįžęs į gimtąją Lietuvą dviems metams, palaidotas Rašytojų kalnelyje (Vilniuje), iki šių dienų Rokiškyje teikiamos Liudo Dovydėno literatūrinės premijos.


Ištrauka iš knygos (Vytautas Brekys):

***
Feliksas Dovydėnas ir Elžbieta Dovydėnienė (Rušėnaitė) - mano mamos Paulinos Brekienės (Dovydėnaitės) tėvai, mano seneliai. Senelio gimimo data paliudyta krikšto įraše rusų kalba Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde saugomoje Čedasų Romos katalikų bažnyčios metrikų knygoje: ,,1864 m. lapkričio 2 d. pakrikštytas Juozapo ir Onos iki santuokos Dovydėnų sūnus, vardu Feliksas, gimęs 1864 m. lapkričio 1 d. Jokūbiškio kaime".
Po 28-rių metų - 1892-aisiais - toje pačioje Čedasų bažnytinėje knygoje jau įregistruota Felikso Dovydėno santuoka su Elžbieta Rušėnaite.

...Ieškodamas praeities leidžiuos kelionėn į savo vaikystės Kavolių kaimą, pamiškėm, miško duobėtais siaurais keliais ir takeliais, vingiuotomis Vyžuonos upės pakrantėmis, tolyn pro Čedasus link Trumpiškio kaimo, kurio žemę skalauja ir drėkina Lakštenos upelis. Čia, liepų, beržų, ąžuolų apsuptose keturiose šio kaimo sodybose gyvena vienpavardžiai - Dovydėnai, jau nuo seno įleidę šaknis. Čia ir mano mamos Paulinos, jos seserų Teklės, Zofijos,brolių Romualdo, Liudo ir Juozo, ją tėvų, senelių ir prosenelių gimtinė.
Kada seneliai Feliksas ir Elžbieta įsikūrė Trumpiškyje, tiksliai nežinoma. Tačiau žinoma, kad senelis Feliksas Dovydėnas buvęs ne tik geras siuvėjas, bet ir gerbiamas kaime žmogus, mėgęs kurti eiliuotus posmus dainoms. Mama didžiuodamasi pasakodavo, kad jos tėvelis Feliksas buvo sueiliavęs posmus apie Rokiškio bažnyčią, jos grožį ir nuostabius altorius, o vienų iškilmių Rokiškio bažnyčioje proga net buvęs pakviestas susirinkusiems bažnyčioje kunigams ir kitiems garbiems svečiams padainuoti-pagiedoti tą dainą-giesmę.

Elžbietos ir Felikso Dovydėnų šeimoje pirmoji iš šešių vaikų 1892 m. gimė mamos sesuo Teklė, kuri nuo mažens turėjo gražų balsą, matyt, buvo paveldėjusi savo tėvo Felikso. Vėliau ji ištekėjo už kraštiečio Felikso Šapranausko, kuris irgi garsėjo kaip geras siuvėjas, tikras savo amato meistras, siuvęs vyriškus ir moteriškus drabužius. Darbo netrūko, užsakymų sulaukdavo ir iš kitų parapijos kaimų. Po vestuvių Šapranauskai neilgai užsibuvo Čedasų krašte, 1917 ar 1920 metais išvyko į Sankt Peterburgą, kur Teklės vyras vertėsi iš savo amato. Ten jiedu susilaukė sūnaus Romualdo, o vėliau ir dukros Aldonos.
(...)
Savo pusseserę Aldoną Šapranovskają aplankiau Sankt Peterburge 2010 metų balandį, prieš pat jos 90-metį. Atkreipiau dėmesį, kad, nepaisant visų negandų ir išgyvenimų, Aldona tiesiog spinduliuoja nuoširdumą, atvirumą, pagarbą viskam, kas ją supa. Jos elegancija, atmintis, pastabumas pavydėtinas pavyzdys mums visiems. Jos nevargino, o teikė džiaugsmą ir mano apsilankymas, ir ypač jai paliktas Dovydėnų iš Trumpiškio genealoginis medis, albumas su dėdžių, dėdienių ir jų vaikų nuotraukomis. Žinoma, ir pats jaučiausi laimingas, nugabenęs pusseserei dalelę tėviškės ir visos gausios mūsų giminės meilės.
Kas be ko, abu nuklydome ir mintimis tepasiekiamą praeiti.
- Aldona, ką prisimeni iš savo vaikystės, jaunystės? Kaip įsivaizduoji savo mamą?
- Mamą esu mačiusi nuotraukose. Kaip žinai, ji mirė, kai man buvo vos devyni mėnesiai. Bet mama atgydavo tėvo prisiminimuose, kuriuos jis mums nuolat kartodavo. Matyt, ir tėčio širdy neblėso jaunystės, šeimos šilumos ilgesys. „Jūsų mama, vaikai, buvo nuoširdi, graži ir labai jus mylėjo...“, - visada šitaip savo pasakojimus apie mamą užbaigdavo tėtis.
Aldona gyveno kartu su tėvu ir jį slaugė iki paskutinės akimirkos,1942-01-20, kol užgeso jo gyvybė. Ankstyva mirties priežastis - badas.
- Tais miesto blokados metais tėvas per dieną tegaudavo 125 gramus džiovintos duonos ir viralo iš laukuose surinktų kopūstų lapų likučių, plaukiojusių iš fontanų atsineštame vandenyje. Duoną kąsdavo, mažais kąsneliais, kad ilgiau laikytųsi burnoje. Matydama ir suprasdama, kad tėvas visai išseko badaudamas, maldaudavau „Tėveli, laikykis!“ Bet kartą, teištaręs ,,Aš jau mirštu", jis išleido paskutinį atodūsį... Tėvui karstą sukalėme iš lentų, nuplėštų nuo seno apgriuvusio namo sienų...
Palaidojusi tėvą, Aldona tęsė mokslus institute (1939-1946 metais). Profesoriai institute dėstė būdami alkani, o studentai, irgi išbadėję, per paskaitas stengdavosi daugiau tylėti, kad užtektų jėgų po paskaitų grįžti namo. O parėjus Aldona vos užlipdavo laiptais į antrą aukštą.

1942 metais Aldona buvo išvežta Okmolinsko-Abakano geležinkelio statybas Novosibirske. 1945 metais grįžo į Sankt Peterburgą, kur baigė mokslus institute. Dirbo inžiniere projektuotoja.
- Laimingiausia diena mano gyvenime - kai baigėsi Sankt Peterburgo miesto blokada (1944 metų sausį). Niekada nepamiršiu, kaip mieste pažįstami ir nepažįstami žmonės sveikinosi, glėbesčiavosi, bučiavosi... Visi buvo laimingi, kad baigėsi karas, bet, gaila, tėtis tos dienos nebesulaukė - kalbėjo mums visiems artima ir brangi Aldona Šapranovskaja (Šapranauskienė). Teklės ir Felikso Šapranauskų duktė.
***

Vytauto Brekio ir Vidos Primakienės knyga „Šaknys, atžalos ir likimai: Dovydėnų gentis šimtmečių vingiuose".

Vilniaus Neris ir krantai pagal Konstantiną Tiškevičių (ištrauka)

Ekspedicijos knygos "Neris ir jos krantai" viršelis (1871 m.)

Kartą, XIX amžiaus viduryje, žinomas Lietuvos istorikas, archeologas, etnografas ir kolekcininkas Konstantinas Tiškevičius sumanė ir įvykdė unikalią kelionę - mokslinę ekspediciją laivu Neries upe nuo ištakų ligi santakos su Nemunu. Kelionės tikslas buvo - ištirti Nerį, jos pakrantes hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu ir etnografiniu atžvilgiu. Tai buvo pirmas tokio plataus masto bandymas kompleksiškai tirti ir aprašyti Lietuvos upes ir jų pakrantes.

Praėjus keturiolikai metų nuo ekspedicijos pradžios, 1871 metais, išleista Konstantino Tiškevičiaus knyga lenkų kalba "Wilija i jej brzegi" (liet.k. "Neris ir jos krantai").

Šiandien vartant leidinį jau lietuvių kalba ir bandant atpažinti matytas vietoves, esame perkeliami daugiau nei amžiumi atgal ir viskas skamba lyg pasakoje - nors aprašomose apylinkėse teko ne kartą būti, sunku patikėti, kad kažkada viskas atrodė ir buvo kitaip.  


Ištrauka iš knygos, kai ekspedicija praplaukė pro dalį Vilniaus krantų.

***

          Kiekvieno žmogaus gyvenime esama iškilmingų akimirkų - mažesnės ar didesnės svarbos - pagal tai, kokią jis padėtį visuomenėje užima ar kokiai veiklai pasišvenčia, - sudarančių tarsi iškilius žmogaus moralinio gyvenimo skyrius, prie kurių jo mintis nesąmoningai nuolat grįžta. Pagyvenęs žmogus, kai jau rengiesi poilsio ir kai jau tik praeities prisiminimais gyveni, su malonumu į juos atsiliepi, nes jie tampa kiekvieno žmogaus moraline vertybe, o sutelkti j vieną visumą liudija jo jvykdytą misiją žemėje. Kai laimingiausia mintis, aukščiausia, pakilusi virš jprastų kasdienybės poreikių, nuo jų atitrūkusi, bėga ieškoti užuojautos ir tavo brolių tampa atlaidžiai priimta, tada kiekvienas žmogus tuo apdovanotas, jos padarytas laimingu, ją užrašo į sąrašą tų didesnės vertės akimirkų, kurias su pasitenkinimu tolydžio vis linkęs prisiminti. Mano sumanytas darbas aprašyti Nerj, vieną gražiausių Lietuvos upių, kuris mano broliams gali suteikti malonumą, o visuomenei - naudą, nes taip bus galima giliau pažinti savo kraštą, mano gyvenime neabejotinai tapo vienu tų datykų, į kurj mintyse ir širdyje su pasimėgavimu turėsiu vis grįžti ir grįžti.

          Pateikę ataskaitą, plaukiame toliau. Kiekviena valanda, praleista ne mano kelionės laive, toliau nuo Neries krantų, daro šiam darbui nuostolių, nes tolydžio silpsta nusistatymas, mąžta sukauptos jėgos, sklaidosi mintis, sutelkta j vieną objektą. Sprunkame iš miesto, kur žmonių kalbos, kur didelė dalykų jvairovė drumsčia mūsų dvasios ramybę, kokios būtinai esame reikalingi, kurią sukaupėme ramiai plaukdami upe per tiek savaičių ir jos tyliuose krantuose bendraudami su kukliais ir švelniais kaimo žmonėmis. Kaip ten visos dienos buvo panašios! Kaip jos mums nuolatos dirbant plušant greitai ir tolygiai leido patirti tokio naudingo gyvenimo žavesį! Mes jau, neperdedu, trokšte trokštame toliau keliauti Nerimi, nes mes jau esame su ja susibroliavę ir įgiję pasitikėjimą vienas kitu, prie jos mintimi ir veikla pripratome, jos vandens čiurlenimą ir gražius krantus pamilome.

          Tad rengiamės plaukti iš Vilniaus. Vėl sutvarkome pagalbinius mokslo įrankius. Barometro stebėjimus, nutrūkusius nuo Vileikos, vėl nutariau pradėti. Tuo tikslu barometrai ir termometrai, Vilniuje pataisyti, dvi dienas buvę pono Gusevo rankose, tikslinti su Astronomijos observatorijos barometrais ir termometrais, prie kurių priderindamas savo stebėjimus turiu skaičiuoti upės nuolydį.

          Birželio 25-ąją, apie dešimtą valandą ryto, esant 19° 61’ šilumos pagal Reaumurą, prie Žaliojo tilto barometras rodė 29° 5,4'. Visa diena praėjo rengiantis keliauti. Vos apie septintą vakaro iš Šv. Rapolo bažnyčios kunigo klebono Menjė būsto, kuris prieš kelias dienas svetingai priglaudė mano kelionės įgulą, susibūrė su manirni atsisveikinti Archeologijos komisija - susirinkę kolegos dar sykį atėjo palinkėti laimingos kelionės ir sėkmingų ieškojimų mokslo srityje. Išgėrus tostą už mano sveikatą, palaimintas Jenopolio vyskupo ir Tiraspolio sufragano Lipskio, pajudėjau iš Vilniaus. Irklų mostai Neryje ir jos čiurlenimas, toks man gerai pažįstamas, nes su juo kelias savaites nuolat bendraudamas buvo pripratęs prie šios sielininkų harmonijos, vėl užliejo širdį džiaugsmu, nes jau galėjau sau ištarti: ”Plaukiu toliau!” Mano kolegos, komisijos nariai: kunigas prelatas Mamertas iš Fulštyno Herburtas, AdomasKirkoras, daktaras Mošinskis, astronomas Gusevas, gamtos istorijos profesorius Tamulevičius ir mokslinis sekretorius Mauricijus Krupavičius sėdo laivą - palydėti mane iki pirmosios nakvynės. Gražiosios Neries bangos neša žiočių link, ir iš akių pamažu tirpsta išdidžios senojo miesto šventyklos, už mūsų pasilieka gausybė pakrantės dvarelių, iki šiol niekuo nepakeitusių savo senosios formos. Nyksta didžiulės krante sukrautos malkų atsargos, kuriomis apšildomas Vilnius. Aplenkiame miesto skerdyklas. Už mūsų liko ir tas gražusis slėnis, kurio girios ir šilai kitados teikė malkas Znicz, liepsnojančiai Perkūno garbei. Čia šiandien matoma nuostabi šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su erdviu vienuolynu, kitados priklausiusiu dominikonams, pirmiausia 1642 m. Jurgio Liutauro Chreptavičiaus, Smolensko kašteliono, pastatytu iš medžio, o paskui iš mūro. Šiandien vienuolynas gerokai padidintas ir paverstas sifilitikų ligonine, pamišusių moterų prieglauda ir gimdyrno namais, kur, direktoriaus vadovaujamos, savo patarnavimus teikia gailestingosios seserys. Esame jau prie upės vingio, kuri vingiuotai stačiu kampu į dešinę pasuka ir sudaro tokį aiškų vingį, kuris seniau ir vadinosi Zakrentu, o vėliau sutrumpintai - Zakretu, t. y. Vingiu. Kairėje, aukštame krante, šiek tiek toliau nuo upės, matyti erdvus naujas mūras. Tai bausmės ir pataisos namai, bet jie iki šioi neatliko savo paskirties: kai atnaujinant miesto ligoninę, ligoniams pristigo vietų, kaipmat, gailestingosioms seserims prižiūrint, jie buvo pergabenti čia, o Vilniaus gyventojų ydos ir paklydimai laikinai liko be bausmės ir pataisos vietos. Apačioje, tarp šio kalno ir upės kranto, stovi griūvantys nuo senumo mediniai namai, o prie jų - daržai. Tai gailestingųjų seserų palivarkas, ir tuo metu, kai jį lenkiame, viena iš darbščiųjų šio naudingo šventojo sambūrio seserų iš Neries pasemtu vandeniu laisto kopūstų lysves.

Priešais tą palivarką dešiniajame krante stovi trobelė eigulio, prižiūrinčio visą Žvėryno šilą - kitados Radvilų, šiandien kunigaikščio Vitgenšteino paveldimą nuosavybę, kuri, nusidriekusi kalvomis iki Šnipiškių, nusileidžia prie pat Neries krantų ir siekia jos vandenis. Tasai Žvėrynas, prieš daugelį metų knibždėjęs žvėrių, skirtų kunigaikščių Radvilų medžioklėms, šiandien, nes sveikoje ir žavioje vietoje prie mūsų gražiosios upės kranto įsikūręs, grakščiais medžio pastatais ir dailiu gėlių darželiu papuoštas, yra vyriausiojo Lietuvos valdytojo vasaros rezidencija. Kai laivas pasuko į dešinę, prieš mus vėl nusidriekė ilgas kaspinas spindinčios ir perregimos Neries, oriai tekančios tarp senų pušynų, kuriais iškilūs šios upės krantai čionai apaugę.

          Toliau prieš mus stūksojo pakrantės kalnų grandinė. Prie jų dideliame slėnyje vaizdingai prikibęs malūnėlis. Čia triukšmingai nuo kalno Neries link skubantis upokšnis malūno ratą tarsi koks vėjavaikis užkabino ir tarsi nenoromis jį suko. Virš daubos tiltelis, beveik ore pakabintas, vedė į tą malūnelį ir toliau, šios apylinkės gelmę už kalno. Tai šį gražų paveikslą darė dar puikesnį. Prie posūkio, iškart kairėje, stataus kalno krante, tarp senų pušų, žavingiausioje vietoje - naujai atidarytas Voksholas. Iš jo visi mūsų pažįstami, žinodami mano išplaukimo iš Vilniaus laiką ir ten susirinkę, mus atsisveikina ir linki laimingo kelio. Toliau dešinėje, taip pat ant iškilaus kranto, mums visa prabanga atsiskleidė toji graži Vilniaus karinių generalgubernatorių vasaros rezidencija.

          Tada mūsų krašto viršininkas buvo generolas Vladimiras Nazimovas, doras ir nuoširdus žmogus. Visa jo šeima pasižymi bendravimo paprastumu, nuoširdžiu svetingumu savo namuose, pavyzdingu kasdieniu gyvenimu ir gražiausiomis išsilavinusių žmonių manieromis. Generolas Nazimovas, proteguodamas viską, kas daroma naudinga jo valdžioje esančiame krašte, visa širdimi suprato ir įvertino dabartinj mokslinj mano sumanymą. Tą akimirką balkone generolas ir visa jo namų draugija, su kuria prieš valandą kartu pietavome, laukė manęs praplaukiant. Kai pasirodžiau upėje, be paliovos mosuodami nosinėmis, atsisveikino ir linkėjo laimingo kelio, į ką atsakydamas, sklidinas nuoširdaus dėkingumo, iš savo laivo ne sykj jiems nusilenkiau. Naujame staigiame posūkyje j kairę palengva iš akių išnyko gražieji Žvėryno rūmai, dingo lipšnūs jo šeimininkai, o seni nuostabios jėzuitų buveinės griuvėsiai, vėliau pervadinti Vingiu, žalių miškų fone iš tolo boluojantys, krisdami j akis, nenoromis mintį ir dėmesį j save atkreipia.

          Kiekvieną iš mūsų, kuris Vilnių nuodugniai ir iš seno pažįsta, šie griuvėsiai nepaprastai žavi savo įdomia istorija. Įstabioje vietoje, kairiajame Neries krante stūksantys, jie tapę vasaros pasivaikščiojimų tikslu. Kiekvienam, kas tik Vilniuje yra gyvenęs, paliko aibes mielų prisiminimų, suteikė nepaprastų įspūdžių.
***

Konstantinas Tiškevičius "Neris ir jos krantai", 2013 m.

 

Naujoje Viktoro Suvorovo knygoje – bestselerio „Kuzkina mat“ priešistorė

Nauja istoriko, rašytojo ir karo analitiko Viktoro Suvorovo knyga „Prieš visus“ – pirmoji trilogijos „Didžiojo dešimtmečio kronika“ dalis. Knygoje rekonstruojami 5-ojo dešimtmečio pabaigos – 6-ojo dešimtmečio pirmosios pusės įvykiai, kai sunki pokario krizė privertė Sovietų Sąjungos vadovybę ieškoti naujų šalies vystymosi kelių.

Knyga parašyta tęsiant geriausias bestselerio „Kuzkina mat“ tradicijas. Trilogija „Didžiojo dešimtmečio kronika“ sudėliota neįprasta seka – pirmiausia V. Suvorovas parašė paskutinę dalį „Kuzkina mat“, vėliau – pirmąją ir antrąją. Knygoje „Prieš visus“  pristatoma nauja sensacinga istorijos versija, griaunanti įprastinę sampratą ir mitus apie svarbiausių XX amžiaus vidurio įvykių priežastis.

„1953 m. rugsėjo 13 d. Nikita Sergejevičius Chruščiovas užėmė Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto (SSKP CK) pirmojo sekretoriaus postą. 1963 m. rugsėjo 13 d. sukako 10 metų nuo jo valdymo pradžios. Artėjant šiai datai kažkuriam iš rūmų padlaižių šovė į galvą išganinga mintis pareikšti, kad praeis amžiai, bet ateinančios žmonių kartos visoje planetoje su jauduliu ir dėkingumu prisimins šiuos metus ir vadins juos Didžiuoju dešimtmečiu“, – knygos įžangoje rašo V. Suvorovas.

Dėliodamas žinomus ir mažai žinomus faktus ir tų metų įvykius į vieną mozaiką, autorius pasakoja apie kovą dėl valdžios SSRS vadovybėje pirmąjį pokario dešimtmetį, apie sprendimus, kuriuos priėmė Sovietų Sąjungos lyderiai, ir apie šių sprendimų pasekmes.

Knygoje atskleidžiama, kaip nuolatinės Stalino nesėkmės vidaus ir užsienio politikoje pokario metais atvedė šalį į sunkiausią krizę, kaip kovojo klanai sovietinės vadovybės viduje ir kokie buvo jų slaptieji planai, apie politines intrigas ir apie tai, kaip iš tiesų veikė šalies ir jos palydovų valdymo sistema. To meto įvykiai tapo Sovietų Sąjungos vystymosi posūkio tašku ir nulėmė vėlesnį SSRS subyrėjimą bei kapitalistinių ekonomikų ir laisvosios rinkos triumfą. „SSRS žlugimas moko, kad veiksminga ekonomika nugalėjo veiksmingą prievartą“, – knygoje cituojama žurnalistė Julija Latynina.

Knygos „Prieš visus“ ieškokite www.mintis.eu ir knygyne Z. Sierakausko g. 15, Vilniuje.

Knygos ištrauka: